Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Skirtingų krypčių karai dėl įtakos

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 11 17

Karo istorikai yra visuotinai pripažinę faktą, jog Vokietijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare buvo nulemtas sprendimo pradėti kovą dviem frontais. Šiandien egzistuoja pakankamai įrodymų, jog nei kariniai, nei ekonominiai šios šalies resursai tuo metu nebuvo pakankami sėkmingam Adolfo Hitlerio ir jo bendražygių planų įgyvendinimui. Tiesa, tokio pobūdžio svarstymus tęsia įvairių sąmokslo teorijų mėgėjai, teigdami, kad Sovietų Sąjungos (SSRS) užpuolimas buvo neišvengiamas preventyvus Vokietijos smūgis, vykdytas paskubomis, siekiant sujaukti galimus Josifo Stalino planus įtvirtinti komunizmo doktriną visoje Europoje. 

Tačiau šiandien iš tiesų nėra svarbu, kokiais – grobikiškais ar idėjiniais argumentais 1941 m. vadovavosi hitlerinės Vokietijos vadovybė. Svarbu tai, kad jos veiksmai, žinoma, nepamirštant ir jų kainos, įrodė neginčijamą aksiomą dėl dviejų frontų karo pabaigos jo iniciatoriams. 

Nekyla abejonių ir dėl to, kad šiandieniniai karai yra įgavę kur kas platesnį įvairių formų spektrą ir tai, ką mes matome (pavyzdžiui, Irake), tėra tik pats primityviausias bandymas įtvirtinti vienokią arbą kitokią įtaką tam tikroje teritorijoje. 

Tiesa, dar ne taip senai, vykstant Šaltajam karui, pasaulis buvo pakankamai aiškiai padalintas Vašingtono ir Maskvos galios dominavimo zonomis, dėl kurių pakraščių kova vykdavo branduolinio grasinimo pagalba. Po minėtojo karo, kurio sąlyginiu laimėtoju galima laikyti Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), pabaigos, šios šalies įtakos diegimo formų skaičius išaugo, o jos pačios nebebuvo tokios banalios kaip į konkretų taikinį nukreiptas branduolinis užtaisas. Tiesa, Džordžo W. Bušo valdymo laikotarpis pasižymėjo kai kuriais drastiškais ir kiek primityviais sprendimais, už kuriuos respublikonus dabar ir baudžia Amerikos rinkėjai. Tuo tarpu SSRS griūtis, leidusi JAV įgyti strateginę persvarą globalios politikos kontekste, tik šiandien ima atskleisti naujus savo pasekmių „paketus“. 

Žinoma, pastarųjų gal ir nebūtų, jei po SSRS žlugimo ar bent po Boriso Jelcino pasitraukimo iš politikos, Rusijos valdžioje ir toliau būtų dominavę demokratai, kurie vietoje „didžiosios Rusijos“ vizijos pirmenybę teikė modernios ir demokratinės šalies modeliui. Tačiau tiek istorinė šios šalies raida, kurioje beveik nebuvo prielaidų demokratinės santvarkos įsigalėjimui, tiek ir esamoji situacija, kuomet vienasmenės valdžios linija įtvirtinta ir sklandžiai funkcionuoja, leidžia aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl tokie dabartiniai Rusijos politikai kaip Irina Chakamada ar Gregorijus Jevlinskis atrodo lyg „dinozaurai“. Tačiau pastarieji, ko gero suvokia, jog net ir modernus geoenergetinis karas dėl įtakos, vienu metu vykdomas įvairiomis kryptimis, kurios atspindi dabartinės „didžiosios“ Rusijos ambicijas, gali turėti ir neigiamų pasekmių valstybei, susijusių tiek su jos tarptautiniu vaidmeniu, tiek ir su vidiniais politiniais bei ekonominiais procesais. Šis suvokimas ir kartais pasitaikantis jo paviešinimas, akivaizdžiai prieštaraujantis Vladimiro Putino vykdomai politikai, turbūt ir lemia žemus reitingus, pralaimėjimus televizijos debatuose ir jokių politinės įtakos svertų neturėjimą. 

Tuo tarpu Rusijos energetinės įtakos, realizuojamos per išteklių eksporto kiekius ir kainas, sklaida šiai šaliai artimuose regionuose šiandien pasiekė tikrai didelį mastą. Visų pirma, laikydamasis savo pirmojo prezidentinio pažado, V. Putinas „išbuožino“ daugumą oligarchų, tuo pačiu jų kontroliuotas dujų bei naftos pramonės šakas paversdamas savo politinio režimo įrankiais. „Jukos“ atvejis – puikiausias to pavyzdys. Tiesa, oligarchams buvo duota suprasti, jog galimas ir savanoriškas stambiųjų kompanijų paskolinimas politinėms misijoms, dėl ko tokie veikėjai kaip Romanas Abramovičius gali gyventi palyginus ramiai. 

Tačiau energetinio ginklavimosi etapas šiandieninėje Rusijoje yra akivaizdžiai pasibaigęs. Galima pasakyti, kad „Gazprom“, „LUKoil“, „Sibneft“ ir t.t. sudaro pakankamai galingą arsenalą, su kurio pagalba ir siekiama pradžioje regioninės, o vėliau, ko gero, ir globalios Rusijos įtakos įtvirtinimo, apie kurį XX a. pirmosios pusės bolševikai, puoselėję karinių invazijų vizijas, galėjo tik svajoti. 

Žvelgiant į dabartinę įtampą Kaukaze ir, visų pirma, Gruzijoje, matant rokiruotes Ukrainos vyriausybėje, kurios dar labiau silpnina provakarietiškojo prezidento Viktoro Juščenkos pozicijas ir įtvirtina Rusijai palankaus Viktoro Janukovičiaus įtaką bei atsižvelgiant į vis dar Lietuvai užsuktą naftotiekį, darosi akivaizdu, kad bent jau buvusioje SSRS teritorijoje Rusija siekia savų tikslų be didesnių ceremonijų. Tuo tarpu Vakarų Europoje reikia subtilesnių metodų, tačiau tokiu atveju praverčia jau praėjusią savaitę aprašyta asmeninė bičiulystė, kurios pagrindu vėl bandoma įtvirtinti Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies įtaką arba tiesiog rengti ir realizuoti dvišalius projektus, prie pigesnių rusiškų dujų „pririšant“, pavyzdžiui, Vokietijos rinką. 

Tačiau Suomijoje išsakyta Europos Sąjungos (ES) lyderių nuomonė dėl pernelyg didelio ekonominių santykių politizavimo, kuri gerokai supykdė V. Putiną bei dabartinis Lenkijos veto derybose dėl ES ir Rusijos bendradarbiavimo, kuris jau gavo ir Prancūzijos palaikymą, leidžia teigti, jog galbūt ateina laikas, kuomet ir Kremliui tenka pajausti daugiafrončio geoenergetinio karo kaštus. Tiesa, kol kas Maskva demonstruoja pakankamai atsainią reakciją, labai būdingą didybės persmelktai rusiškai politinei kultūrai, kurioje nėra normos skaitytis su mažesniųjų nuomone ar poreikiais. Tačiau šiame kontekste labai svarbu tai, kad jau galima įžvelgti vieningos ES pozicijos, bent jau energetikos klausimais, užuomazgas, kurių tolimesnis plėtojimas gali lemti ir rimtos atsvaros dabartinei Rusijos politikai atsiradimą, dėl ko, nepasikeitus Kremliaus požiūriui, tai jau bus ne pavieniai „židiniai“ su mažų šalių „ambicijomis“, bet vieningas frontas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras