Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Politiniai jaunimo judėjimai Rusijoje

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 11 16

Pastaruoju metu Rusijoje vis aktyviau ima reikštis įvairūs politiniai jaunimo judėjimai. Paprasčiausias šio aktyvumo paaiškinimas – oranžinės revoliucijos postsovietinėje erdvėje, kuriose vieną iš pagrindinių vaidmenų suvaidino jaunimas. Kitaip tariant, pro-valstybinių politinių jaunimo judėjimų kūrimas yra Kremliaus prevencinis atsakas į galimas oranžines nuotaikas Rusijoje, o valdžią kritikuojantys politiniai jaunimo judėjimai tarsi yra rusiški ukrainiečių „PORA“ ir gruzinų „KMARA“ klonai. Šiame aiškinime yra tiesos, tačiau tai yra pernelyg supaprastintas žvilgsnis į politinių jaunimo judėjimų spektrą Rusijoje. Šis reiškinys reikalauja gilesnės teorinės ir praktinės analizės.

Teorija 

Žiūrint į jaunimo politizavimą iš teorinės pusės, svarbūs keli dalykai.

Jaunimo politinis aktyvumas yra brandžios pilietinės visuomenės atspindys. Brandžioje pilietinėje visuomenėje vyrauja „dalyvavimo“ politinė kultūra. Rusijoje pilietinė visuomenė nėra susiformavusi (vargu ar ji – tokia, kaip yra suprantama Vakaruose – Rusijoje apskritai kada nors buvo ar bus). Atitinkamai Rusijoje dominuoja „pasyvi“ politinė kultūra. Praktiškai ji pasireiškia tuo, kad žmonės, tame tarpe jaunimas, beveik nesidomi politika ir nenori joje dalyvauti – politika jiems nesuprantamas ir purvinas reikalas.

Tokioje situacijoje kyla klausimas, kaip įtraukti jaunimą į politiką? Tam būtina suprasti jaunojo žmogaus psichologiją. Tam tikras idealizmas (šventas tikėjimas savo idėjų teisingumu ir galimybe jas įgyvendinti), ryžtingumas (galintis lengvai peraugti į radikalizmą, nepaisantį ribų) ir supaprastintas – juodai baltas – pasaulio matymas yra būdingiausi jaunimo bruožai. Taip pat omenyje reikia turėti jaunuolių ambicingumą, kuris nebūtinai reiškia pinigus – priešingai, jaunam žmogui dažnai svarbesnis yra jo pasiekimų įvertimas draugų ir/ar vadų tarpe.

Taip esminis mobilizuojantis momentas yra idėja, motyvas. Tokia idėja bus patrauklesnė, jeigu bus išreikšta paprastai (net abstrakčiai) bei radikaliai (kaip vienareikšmis aukštas tikslas) ir bus idėja prieš, o ne idėja . Elementarus pavyzdys yra antiglobalistinis judėjimas, kurio akcijose dalyvauja didelis kiekis jaunimo, ir kurio ideologija yra tokia – globalizacija yra blogis (nesigilinant į smulkmenas), prieš ją reikia kovoti (kovos priemonės pačios įvairiausios).

Pagaliau svarbus yra idėjos suformulavimo šaltinis. Kitaip tariant, ar ji yra nuleidžiama „iš viršaus“ (iš valdžios) ar atsiranda „iš apačios“ (iš liaudies). Šiame kontekste galima vienareikšmiškai teigti, kad liaudiški jaunimo politiniai judėjimai yra pranašesni už judėjimus, kurie yra valdžios projektai. Taip yra todėl, nes valstybinis stogas, viena vertus, reiškia pinigus (kas yra svarbu judėjimo gyvavimui), bet kita vertus – (a) kontrolę, (b) menkas karjeros perspektyvas (nepaisant deklaratyvių pažadų) ir (c) neaiškias perspektyvas.

Kalbant detaliau apie kontrolę, galima pasakyti – kas moka, tas ir užsako muziką. Valdžiai paprasčiausiai yra reikalingi kvaileliai, kurie dirbtų jai, aklai paklusdami ir nieko už tai neprašydami (džiaugdamiesi, kad gali tarnauti Tėvynei). Tuo tarpu kontrolės elementas yra priešiškas jaunimo savęs realizavimo psichologijai. Anksčiau ar vėliau tikras aktyvistas, varžomas valdžios atsargumo (radikalizmo baimės) ir hierarchinio biurokratizmo išeis iš valstybinio judėjimo, kadangi nematys savo potencialo realizavimo galimybės. Pažymėtina, kad taip gali pasielgti net jaunuolis, iš esmės remiantis judėjimo ideologiją. Tiesiog anksčiau ar vėliau jis nuspręs, kad ši ideologija yra realizuojama netinkamai. Toliau apie karjeros perspektyvas. Teoriškai jaunimo judėjimas iš tikrųjų turėtų tapti ateities kadrų ruošimo sistema (kalbant apie Rusiją, galima teigiamai prisiminti kadetų mokyklas ir su išlygomis SSRS komjaunuolius), tačiau praktikoje valdžiai politinis jaunimo judėjimas (įkurtas prie valdžios partijos/partijų ar tiesiog remiamas ir finansuojamas valdžios) dažnai yra tik gatvės politikos instrumentas. Valdžios atstovams nereikalingi jauni konkurentai, kurie pretenduotų į šiltas vietas. Situacija galėtų pasikeisti, jeigu egzistuotų tam tikras valdžios tęstinumas (monarchija, vienos partijos diktatūra ar stabili kelių efektyvių parlamentinių partijų sistema). Rusijoje tokio tęstinumo kol kas nėra – esamos valdžios perspektyvos yra neaiškios. Todėl (a) judėjimų kontrolieriai neleis jaunimui tapti realia pamaina; (b) judėjimas greitai subyrės, jei tik esama valdžia pasikeis (neliks pinigų ir gynybos objekto). Galima būtų manyti, kad judėjimą galėtų išsaugoti nuoširdūs (idėjiškai motyvuoti) buvusios valdžios rėmėjai, tačiau jų dalis valdžios projektuose yra nedidelė (dauguma dirba už pinigus, net neįsigilindama į tai, ką daro) ir, dėl aukščiau minėtų priežasčių, nuolat mažėjanti. Likusieji tiesiog nesugebės nieko išgelbėti.

Liaudiški judėjimai mažiau riboja savo narius (nes jiems nėra, ko bijoti) ir veikia iš idėjos (dėl ko natūraliai, o ne vietinės valdžios pagrindu, susikuria vertikali tinklinė prijaučiančiųjų sistema). Jų lyderiai kyla „iš apačios“ kaip konkurencijos ir realių veiksmų produktas, o ne yra paskiriami (tiesiogiai ar netiesiogiai) iš aukščiau. Atitinkamai judėjimai „iš apačios“ yra ilgalaikiai, o ne momentiniai konjunktūriniai dariniai. 

Praktika 

Dabar galima pereiti prie rusiškosios praktikos. Dvi dimensijos, leidžiančios suskirstyti visas šalies politines jaunimo organizacijas yra parama/opozicija valdžiai ir patriotizmas/vakarietiška (liberali, oranžinė) orientacija. Taip gali būti išskirtos keturios judėjimų grupės:

  • remiantys valdžią patriotai;
  • patriotai-opozicionieriai;
  • remiantys valdžią liberalai;
  • liberalai-opozicionieriai.

Iš karto būtina pasakyti, kad „valdžios liberalų“ Rusijoje faktiškai nėra. Šiek tiek šį lauką užčiuopia valdžios jaunimo projektai, nes pati valdžia, tiksliau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, stengiasi atrodyti nenacionalistiškai patriotiška ir kartu liberali. Tačiau iš esmės šis laukas yra tuščias, nes jokie tikri liberalai negalėtų remti esamo Rusijos politinio režimo ir jo vykdomos politikos.

Garsiausias pro-valstybinis jaunimo judėjimas yra „NAŠI“ (mūsiškiai). Tai „iš viršaus“ sukurtas projektas (tokiais projektais užsiima Vladislavas Surkovas, kuris Kremliuje taip pat kuruoja „partines statybas“ – kaip bus parodyta žemiau, abiejų procesų logika yra labai panaši) su visais atitinkamais trūkumais. Pavyzdžiui:

a) V. Surkovas pareiškė, kad NAŠI po 2008 m. galbūt taps nauja šalies politine jėga, nauja valdžios partija, nauju elitu, bet vargu ar tai yra realu – niekas jų į valdžią neleis;

b) realaus regioninio tinklo judėjimas neturi, o momentinį masiškumą akcijų metu jam garantuoja ne kas kitas, o futbolo aistruolių judėjimai (politiškai „labai išprusę vaikinai“).

Kalbant apie judėjimo tikslus ir prisiminus aukščiau išdėstytą jaunimo judėjimų kūrimo specifiką, galima sakyti, kad šis judėjimas remia V. Putiną (tik, kaip teigiama, jo aplinką reikėtų truputį performuoti: pašalinti kenkėjus, pavyzdžiui, Ekonomikos vystymo ministrą liberalą Germaną Grefą, ir „pralaimėtojų“ psichologiją turinčius veikėjus, taip vadinamus пораженцы), kas pasireiškia tuo, jog jis yra prieš oranžinį virusą ir fašizmą (kas judėjimo nariams yra tas pats, sprendžiant iš jų lyderio Vasilijaus Jakemenko pasisakymų).

Dar vienas pro-valstybinis jaunimo judėjimas yra valdžios partijos „Vieninga Rusija“ jaunimo judėjimas „Jaunoji gvardija“, kurio lyderis yra garsus televizijos vedėjas Ivanas Demidovas (geras būdas pritraukti papildomų narių). Vienintelis dviejų valdžios projektų skirtumas yra tas, kad „Jaunoji gvardija“ yra priklausoma organizacija ir ne tokia agresyvi („NAŠI“ turėtų tapti pagrindine gatvės jėga prieš oranžinius).

Grįžtant prie partinių ir jaunimo judėjimų „statybų“ specifikos Rusijoje, galima teigti, kad panašiai kaip V. Surkovas inicijavo antros valdžios partijos sukūrimą (žr. straipsnį: Valdžios partija-2: „gyvi Tėvynės pensininkai“), kuri turėtų privilioti tuos, kurie neremia „Vieningos Rusijos“. Taip jaunimo judėjimas „NAŠI“  turėtų pritraukti tuos, kuriems „Jaunoji gvardija“ ir projektas „Einantys kartu“ yra nepakankamai agresyvūs bei pernelyg pro-putiniški (prisiminkime, kad „NAŠI“ pretenduoja į alternatyvaus elito vaidmenį).

Antrąją grupę sudaro patriotų-opozicionierių jaunimo judėjimai. Ir čia viena iš aktyviausių yra Aleksandro Dugino „Eurazijos jaunimo sąjunga“. Šio judėjimo ideologinis pagrindas yra neoeurazizmas, šiuo metu, atrodo, tampantis neoficialia Rusijos nacionaline idėja. Jaunieji eurazistai nėra jokie opozicionieriai, bet valdomi nacionalistai. Jie paprasčiausiai stovi žemesniame radikalizmo laiptelyje iš karto po „NAŠI“ – veiksmų, kurių negalės imtis „NAŠI“, kad nediskredituotų valdžios, imsis eurazistai. Kaip pasakė A. Duginas, „Oranžiniai be abejo nepaisys teisinio lauko ribų, tad ir mes turime tokią teisę“. Panaši situacija yra su partijos „Tėvynė“ (įeinančios į „valdžios partijos 2“ bloką) jaunimo judėjimu. Tačiau pažymėtina, kad „Tėvynės“ jaunimas yra ne toks lojalus valdžiai, kaip jo partinis stogas.

Galbūt tikraisiais opozicionieriais-patriotais galima būtų laikyti kairiosios pakraipos jaunimo judėjimus, tokius kaip „Komunistinio jaunimo sąjunga“, „Raudonojo jaunimo avangardas“ ir, žinoma, Eduardo Limonovo nacional-bolševikus (NB). Pirmieji du judėjimai yra neperspektyvūs, kadangi yra užsiciklinę ant revoliucijos ir SSRS susigrąžinimo idėjų. NB, daugelio ekspertų pripažinimu, yra tikras liaudiškas politinis judėjimas, gerai išsivystęs šalies mastu ir veiksmingas. Tačiau pastaruoju metu šio judėjimo, tiksliau jo lyderio, nacional-bolševizmo ideologija įgavo kažkokias keistas formas. Pavyzdžiui, E. Limonovas buvo prieš „Jukos“, kontaktuoja su demokratinėmis partijomis ir parėmė oranžinę revoliuciją Ukrainoje. Šiame kontekste manytina, kad NB akcentas yra anti-putiniškumas, o ne nacional-bolševizmas. Šis momentas, o taip pat judėjimo finansavimo šaltinių neaiškumas (kartais E. Limonovas siejamas su B. Berezovskiu, kuris nacional-bolševikams yra blogiau nei jaučiui raudonas skuduras) verčia suabejoti judėjimo ideologiniu patriotiniu vientisumu bei perspektyvomis. Tačiau kol kas jis išlieka patraukliu dariniu radikalaus jaunimo tarpe („Versija“ rašo, kad 2005 m. pavasarį NB turėjo 30 tūkstančių narių), tame tarpe ir todėl, kad yra oficialiai uždraustas.

Pagaliau reikėtų tarti keletą žodžių apie opozicionierius-liberalus. Čia išsiskiria judėjimas „Oborona“ (gynyba). Faktiškai tai yra „Jabloko“ partijos radikalus jaunimo judėjimas. Būtent jį visi pro-valstybiniai patriotai bei valdomi nacionalistai, pradedant nuo „NAŠI“ ir baigiant eurazistais bei „Tėvynės“ jaunimu, įvardija kaip pagrindinį oranžinį pavojų. NB ir kiti kairieji politiniai jaunimo judėjimai kartais, kai interesai sutampa, bendradarbiauja su „Oborona“, tačiau, kaip galima suprasti, tai yra tik epizodinis bendradarbiavimas, ir apie kažkokią vieningą politinių jaunimo judėjimų opoziciją mes šiandien kalbėti negalime. Aktyviau už kitus kairiuosius bandantis „žaisti“ abiejuose flanguose NB judėjimas vargu ar galėtų tapti vienijimosi pagrindu. Bendrai galima teigti, jog „Oborona“ iš tikrųjų yra bandymas sukurti ukrainiečių „PORA“ ir gruzinų „KMARA“ analogą Rusijoje, tačiau (a) judėjimo aktyvistų kiekis neperžengia kelių šimtų žmonių ribos ir (b) akcijas „Oborona“ gali rengti tik kartu su kitais judėjimais, dažniausiai kairiaisiais, kada jų interesai sutampa. Tai, turint omenyje dar ir oponentų galingumą, kol kas nežada šiems jauniems Rusijos oranžiniams šviesių perspektyvų. Kas liečia kitus dešiniuosius politinius jaunimo judėjimus, tai jie yra praktiškai nepastebimi bei neveiksmingi. Ir jeigu judėjimas „Taip“ yra kartais minimas dėl sąsajų su „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ partija, o svarbiausia – su Marija Gaidar (Boriso Jelcino laikų reformatoriaus Jegoro Gaidaro duktė), tai Romano Dobrochotovo judėjimas „Mes“ yra beveik nežinomas. Apibendrinant, galima pasakyti, jog nepaisant demokratinių jaunimo judėjimų kiekio padidėjimo, tai nėra kokybinis augimas: judėjimai yra mažyčiai ir pasireiškia labiau internete, o ne gatvėje. Manytina, kad pagrindinė dešinių politinių jaunimo judėjimų problema yra ta pati kaip dešinės pakraipos partijų – demokratinių idėjų diskreditavimas Rusijoje.

IŠVADOS

Šiandien politiniai jaunimo judėjimai Rusijoje nėra pilnaverčiai politinių procesų dalyviai – net tie, kurie yra sukurti „iš viršaus“. Taip yra dėl pilietinės visuomenės Rusijoje nebuvimo ir, atitinkamai, pasyvios politinės kultūros vyravimo jaunimo tarpe. Apibendrinti Rusijoje veikiančių politinių jaunimo judėjimų praktiką galėtų Politinių technologijų centro atstovo Boriso Makarenko pasisakymas: „Visus jaunimo judėjimus galima suskirstyti į dvi grupes: administruojamus ir savarankiškus. Pirmoji grupė yra daug didesnė už antrąją. Valdžia, išsigandusi oranžinių įvykių, iš blėstančių Einančių kartu sukūrė NAŠI. Tai valdžios bandymas sukurti pilietinę visuomenę iš viršaus. Yra ir savarankiški judėjimai, atsiradę iš apačios: radikalūs kairieji, mažos liberalios akelės“.

Manytina, kad oranžinis virusas ir prezidento parama (ar opozicija jam) ilgai negalės būti politinių jaunimo judėjimų pagrindu vien todėl, kad V. Putinas, net jei jis ir liks politikoje, vis tiek yra tik asmuo, bet ne idėja. O oranžinė revoliucija Rusijai vargu ar gresia artimiausiu metu, kadangi demokratijos idėjos joje yra jau ant tiek diskredituotos, kad gilesnę jų krizę net sunku įsivaizduoti (tai patvirtina dešinių politinių partijų ir jų jaunimo padalinių nepopuliarumas ir neveiksmingumas, išskyrus „Oborona“, kuri yra žinoma, bet rengti akcijas gali tik kartu su kitais judėjimais, dažniausiai kairiaisiais, kada jų interesai sutampa).

Šiame kontekste straipsnio autorius ypatingą dėmesį siūlytų atkreipti į A. Dugino jaunuosius eurazistus. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra ideologinis judėjimas – ne asmens kultas, o judėjimo priešiškumas oranžinei revoliucijai Rusijoje yra judėjimo nariams ne toks kaip tikslas, bet neoeurazistinės judėjimo ideologijos išdava. Antra, neoeurazizmo ideologija tai Rusijos revanšo ir Rusijos imperijos ideologija. Tuo metu, kai demokratija Rusijoje yra krizėje, o nostalgija praeičiai stiprėja, šios idėjos tampa vis populiaresnės. Trečia, eurazistai tai kartu intelektualinis judėjimas ir judėjimas, pasiruošęs radikaliems veiksmams. Tai pritraukia tiek protingus, tiek „aklus“ patriotus. Ketvirta, neoeurazistinė ideologija, atrodo, tampa neoficialia Rusijos nacionaline idėja. Buvo laikas, kai apie neoeurazizmą žinojo tik mažas kiekis žmonių. Dabar A. Duginas kalba apie ryšius su valdžia, ir tai nėra tušti žodžiai. Ateityje būtent jaunieji eurazistai, o ne siauros orientacijos „NAŠI“, gali tapti naujuoju Rusijos elitu.

Baigiant, galima pažymėti, kad Rusijoje gali nesusiformuoti vakarietiška pilietinė visuomenė, bet pasyvi Rusijos jaunimo politinė kultūra ateityje tikriausiai pasikeis į aktyvią, net nebūdama būtinai įrėminta į formalius įvairių judėjimų rėmus. Tačiau gali atsitikti taip, jog atgimusi rusų jaunimo energija pakryps ar bus nukreipta ne ta linkme, kurios mums norėtųsi čia, Lietuvoje.

Papildomai siūloma žiūrėti: Татьяна Становая. Молодёжные организации в современной России/05.12.2005 <http://www.politcom.ru/2005/analit275.php>

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras