Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos geopolitika: tarp atlantizmo ir neoeurazizmo (II)

Martynas Zapolskis
2006 11 14

Pirmoji straipsnio dalis

Nauja neoeurazizmo forma 

www.geocities.com/drzave2002/rusija.htmlA. Dugino įsitikinimu, ilgalaikė Rusijos ir JAV sąjunga yra neįmanoma, kadangi neoeurazizmas yra iš esmės nesuderinamas su atlantizmu. Tik orientuojantis į prieš Vakarus nukreiptą politiką, galima išsaugoti rusų civilizaciją ir jos galybę. Šiame kontekste Rusijos susitaikymo su JAV dominavimu perspektyvos yra labai abejotinos. Nepaisant po rugsėjo 11-osios įvykusio deklaratyvaus posūkio į atlantizmą, galima stebėti palaipsnį Rusijos grįžimą prie neoeurazijinės retorikos ir J. Primakovo naudotų užsienio politikos metodų.

Maskva provakarietišką poziciją pradėjo keisti jau 2002 metų vasarą: spaudimas Gruzijai dėl šios sąsajų su terorizmu (Putinas apkaltino Gruzijos valdžią remiant čečėnų kovotojus, kurie iš Gruzijos teritorijai priklausančio Pankisio tarpeklio puldinėjo Rusijos karinius dalinius); griežta Rusijos pozicija reikalaujant bevizio „koridoriaus“ Lietuvos teritorijoje tarp Rusijos ir Kaliningrado srities; Rusijos premjero M. Kasjanovo vizitas į Kiniją (buvo deramasi ginklų prekybos klausimais); Šiaurės Korėjos (kuri G. W. Bušo jau buvo įvertinta kaip viena iš „blogio ašies“ valstybių) lyderio Kim Jong Ilo vizitas Rusijoje ir šiuos įvykius palydėjęs JAV gynybos sekretoriaus D. Ramsfeldo pareiškimas apie stiprėjančią Maskvos ir Vašingtono santykių krizę – visa tai gana aiškiai rodė daugiapolio pasaulio vizija paremtos Rusijos užsienio politikos tendencijas. 

„Pleištas” tarp JAV ir ES 

Neoeurazijinė daugiapolio pasaulio vizija yra iš esmės nesuderinama su atlantizmu, nes viena pamatinių atlantizmo prielaidų – tvirta Europos ir JAV sąjunga. Tačiau pastaruoju metu ryškėja Europos Sąjungos kaip globalios galios centro stiprėjimo tendencijos. ES siekia atsikratyti Šaltojo karo metais atsiradusios priklausomybės nuo JAV. Vienas esminių didžiųjų Europos Sąjungos valstybių tikslų – paversti ES lygiaverčiu JAV geopolitiniu veikėju. ES ir JAV pastangoms apriboti viena kitos galią (Jungtinėms Valstijoms Europa reikalinga kaip ištikimas partneris, bet ne kaip stiprus konkurentas, todėl Vašingtonas skeptiškas didesnės ES centralizacijos ar nepriklausomų nuo NATO Europos karinių pajėgų atžvilgiu) didelę svarbą turi Rusijos veiksnys. Maskva nuolat yra įtraukiama į įvairias geopolitines kombinacijas, o tai Rusijai suteikia nemenką manevro laisvę, kuria pasinaudodama ji gali palaipsniui ardyti gana trapią transatlantinę vienybę.

Galima išskirti kelias Rusijos projektuojamos geostrategijos, kuria siekiama suskaldyti JAV ir ES vienybę, dimensijas.

Pirma, reikia pabrėžti didelę Europos energetinės priklausomybės nuo Rusijos svarbą. Šiuo metu apie 50 proc. visų suvartojamų energijos išteklių ES importuoja, didžiąją jų dalį – iš Rusijos. Tokia situacija leidžia išlaikyti Rusijos struktūrinę galią Europos Sąjungoje. Gilesnės Rusijos ir ES integracijos bandymai, be abejo, sulauktų neigiamos Vašingtono reakcijos, o tai gali būti labai naudinga Rusijai.

Rusijos-Vokietijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas (kurį įgyvendinus, Rusija ne tik sustiprintų įtaką Vakarų Europos valstybėse, bet ir pasiliktų strateginių partnerių Vakaruose neliečiančio energetinio šantažo galimybę „artimajame užsienyje“ – Baltijos valstybėse, Ukrainoje, Baltarusijoje) bei Rusijos siūlymas Vokietijai (JAV sąskaita) kelis kartus padidinti dujų tiekimą iš milžiniško Štokmano dujų telkinio, Barenco jūroje, neblogai iliustruoja energetika paremtą politiką Europos atžvilgiu. Taip silpninamas JAV ir ES ryšys. 

Antras Rusijos kaip „pleišto“ aspektas susijęs su vienašališka JAV užsienio politika. Tiek Rusija, tiek ašinės ES valstybės labai aštriai kritikavo JAV veiksmus Irake. Karinė kampanija be svarbiausių kontinentinės Europos šalių palaiminimo rodo kolektyvinių gynybos sistemų neveiksmingumą. Atotrūkis tarp JAV ir ES skatina eurokontinentalizmo (kuris iš esmės reiškia Europos kaip nepriklausomo geopolitinio subjekto siekį, neatsisakant sąjungos su Rusija) apraiškas ir kuria palankią terpę Rusijos įtakai augti. Vienas iš stiprėjančio eurokontinentalizmo įrodymų – Paryžiaus iniciatyva atsiradęs Europos saugumo ir gynybos projektas, kurį remia Maskva. Atskirų nuo NATO karinių pajėgų sukūrimas reikštų kokybinį impulsą euroatlantinės vienybės irimo procese.

Galima daryti išvadą, jog Rusijos elgesys Europoje – puikus bandymų kurti daugiapolį pasaulį įrodymas. V. Putinas ne sykį yra užsiminęs apie nuo JAV nepriklausomo Rusijos-ES bloko atsiradimo būtinumą. Nepaisydama santykių su JAV „atšilimo“, Maskva visomis priemonėmis siekia ardyti atlantizmui egzistuoti būtiną tvirtą ES ir JAV ryšį, o tai galima vertinti kaip naują neoeurazizmo (atsisakant tiesioginės konfrontacijos, bet tų pačių tikslų siekiant diplomatinėmis priemonėmis, ekonomine galia ir įvairiomis geopolitinėmis kombinacijomis) formą. 

NATO veiksnys 

Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, Rusija visuomet labai griežtai pasisakydavo prieš NATO plėtrą, vertindama ją kaip pažeidžiančią gyvybinius Rusijos geopolitinius interesus. Jau minėta, jog po 2001 m. rugsėjo 11 d. Maskvos tonas gerokai sušvelnėjo: V. Putinas paragino „visiškai naujai“ pažvelgti į NATO plėtrą, įkurta NATO ir Rusijos Taryba, pradėta glaudžiai bendradarbiauti kitose srityse.

Pastaraisiais metais ryškios NATO silpnėjimo tendencijos – vienašališka (ir jau be NATO paramos apsieinanti) JAV užsienio politika, pakitęs globalių grėsmių pobūdis (tarptautinis terorizmas pakeitė Šaltojo karo metais didžiausią grėsmę kėlusią SSRS), Aljanso plėtra (tapo komplikuotas vieningų sprendimų priėmimo procesas), milžiniškas atotrūkis tarp JAV ir kitų NATO narių – rodo Aljanso dezintegraciją ir transformaciją iš gynybinės sąjungos į politinį forumą. Tuo, siekdama susilpninti NATO iš vidaus ir taip apriboti atlantizmo plėtrą (NATO vis dar vienas esminių instrumentų, užtikrinančių JAV įtaką Europoje), be abejo, naudojasi Rusija.

Akivaizdu, jog Rusija negali sau leisti tiesioginio konfrontavimo su JAV. Esminis Maskvos įsitraukimo į Vakarų organizacijas tikslas – skatinti Aljanso silpnėjimą, tuo pačiu ardant JAV ir ašinių ES valstybių ryšį bei didinant Rusijos vaidmenį svarbiausių sprendimų priėmimo procese. NATO Rusijai tėra partneris realpolitik prasme, kadangi, turint omeny Pietuose ir Rytuose esančias grėsmes, Aljansas eliminuoja neprognozuojamus poveikius iš Vakarų.

Rusija skatina eurokontinentalistines Prancūzijos ir Vokietijos nuotaikas, taip dar labiau silpnindama NATO narių vienybę. Turint omenyje Maskvos remiamus Europos saugumo erdvės ir Europos ginkluotųjų pajėgų kūrimo projektus, ateityje tikėtinas (didėjant energetinei ES priklausomybei nuo Rusijos) netgi Rusijos bandymas apskritai išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. Kita vertus, tokia geopolitinė situacija gali susiklostyti tik didžiosioms ES valstybėms visiškai atsisakius atlantistinės orientacijos, o tai mažai tikėtina.

Įtaka posovietinėje erdvėje

Rusija sunkiai susitaiko ir su praradimais tradicinėse savo dominavimo erdvėse, konkrečiai – posovietinės erdvės valstybėse, pavyzdžiui, Rytų Europos šalys. Pastaruoju metu Rusija mėgina atgauti po SSRS subyrėjimo labai sumažėjusią įtaką regione. Svarbiausi Maskvos tikslai – neleisti Vakarų valstybėms (transatlantinėms organizacijoms) įsivyrauti rytinėje rimlando dalyje, stiprinti Rytų Europos valstybių energetinę ir ekonominę priklausomybę nuo Rusijos, išnaudoti įtaką Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse.

Po NATO plėtros Rusijos politinė įtaka Rytų Europos valstybėse sumažėjo. Tačiau įvertinant tai, jog vis svarbesniu valstybės galios parametru tampa gebėjimas kontroliuoti strateginius energetinius išteklius (visų pirma dujas ir naftą), Rusijos įtaka buvusiame rytiniame SSRS pakraštyje ne sumažėjo, o išaugo. Taip teigti leidžia intensyvi Rusijos kapitalo skvarba į svarbiausius pokomunistinės erdvės valstybių energetinius sektorius, taip pat Maskvos gebėjimas manipuliuoti tranzitiniais energijos išteklių tiekimais. Tuo tarpu JAV investicijų srautai, ypač strateginėse ekonomikos srityse (energetika, transportas, telekomunikacijos ir kt.) atitinkamai mažėja.

Kitaip tariant, tarp JAV ir Rusijos padalinta politinė ir ekonominė įtaka leidžia Rusijai įgyti reikšmingų energetinių svertų, kurie gali būti panaudoti ir kaip politinio spaudimo priemonė. Tai 2006 m. sausio mėnesį savo kailiu patyrė provakarietiškos Gruzija ir Ukraina, kurioms buvo nutrauktas gamtinių dujų tiekimas. Pasekmes pajuto net ir Vakarų Europa (ypatingai Austrija ir Vengrija). Tokių Rusijos priemonių rezultatas – garsioji D. Čeinio kalba, 2006 m. gegužės mėnesį vykusios Vilniaus konferencijos metu. Joje JAV viceprezidentas griežtai sukritikavo Rusijos užsienio politikos priemones ir apkaltino ją energetiniu šantažu.

Rusijos dujų ir naftos gigantai „Gazprom“ ar „Lukoil“ yra aktyvūs ir Vidurio Europoje. Iš Maskvos dažnai kontroliuojamų naftos ir dujų kompanijų įtakos didėjimas tokiose valstybėse kaip Lenkija ar Vengrija atitinka ir A. Dugino mintis, jog Rusija, siekdama strategiškai suartėti su Vokietija, privalo neutralizuoti Vidurio ir Rytų Europos šalių atlantistines nuostatas ir geopolitinį subjektiškumą.

Panašūs procesai vyksta ir kitose posovietinės erdvės dalyse. Visų pirma į akis krenta aktyvi Rusijos politika 2001 m. įsteigtos Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos (Rusija, Kinija, Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekija ir Tadžikistanas) rėmuose. ŠBO, kurią analitikai neretai vertina kaip JAV įtakai regione neutralizuoti sukurtą struktūrą, tampa vis svarbesniu Centrinės Azijos valstybių saugumo ir bendradarbiavimo politikos instrumentu: ŠBO narėms pavyko susitarti įvairiose ekonomikos, užsienio, gynybos politikos srityse. Pavyzdžiui, 2005 m. rugpjūčio mėnesį įvyko bendri Rusijos ir Kinijos kariniai mokymai. Rusijai ŠBO tampa priemone, leidžiančia stiprinti įtaką tradicinėje Rusijos įtakos sferoje.

Suaktyvėjusią Maskvos politiką buvusiose SSRS respublikose gerai iliustruoja procesai Uzbekistane: po 2005 m. Kirgizijoje kilusios „spalvotosios revoliucijos“, Uzbekistano prezidentas I. Karimovas, norėdamas užkirsti kelią galimam perversmui jo šalyje, žiauriomis priemonėmis (Andižano įvykiai) numalšino šalyje kilusią protesto bangą ir už tai sulaukė griežtos Vakarų kritikos, tačiau gavo paramą iš Rusijos. Rezultatas – JAV, Karimovo reikalavimu, buvo priversta išvesti karines pajėgas, kurios buvo dislokuotos Uzbekijoje 2001 m. Be to, Uzbekija pasitraukė iš provakarietiškos GUUAM (Gruzija, Ukraina, Uzbekistanas, Azerbaidžanas, Moldova) struktūros ir įsijungė į Rusijos dominuojamą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (Rusija, Baltarusija, Kirgizija, Tadžikistanas, Armėnija, Kazachstanas), kuri neretai vertinama kaip atsvara NATO įtakai. Trumpai tariant, Uzbekistanas grįžo į Rusijos galios orbitą.

JAV nėra parankus ir porevoliucinis, bet į Rusiją laipsniškai gravituojantis Š. Bakijevo režimas Kirgizijoje, kurioje kol kas dar yra likusi JAV karinė bazė. Turkmėnija, nepaisant deklaruojamo jo užsienio politikos neutralumo, su Rusija yra susijusi glaudžiais energetiniais saitais (pasirašyta ilgalaikė dujų tiekimo „Gazprom“ sutartis).

Rusija nesnaudžia ir kituose frontuose: nuolat skatinama įtampa Padnestrėje, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje; tebesitęsia konfliktas su Gruzija; Jungtinių Tautų nuolatinės Saugumo Tarybos narės mandatas išnaudojamas užkertant kelią bet kokiems griežtesniems JT veiksmams strateginio Rusijos partnerio, Irano, branduolinių ambicijų apribojimo atžvilgiu; trukdyta Kazachstano valstybinės kompanijos „KazMunaiGaz“ interesams „Mažeikių naftos“ pardavimo procese; palaikoma nuosaiki pozicija Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų atžvilgiu; akcentuojami šilti Kremliaus santykiai su JAV ir Europos Sąjungos teroristine laikoma radikalia palestiniečių organizacija „Hamas“ ir etc.

Tiesa, atrodo, jog pastaruoju metu V. Putinas, santykių su JAV atšalimo apogėjuje, gerokai susikomplikavo santykius ir su ES lyderiais. Vis dažnėjantys energetinio spaudimo atvejai („politinis gedimas“ naftotiekyje „Družba“), atsisakymas pasirašyti Energetikos chartiją, sprendimas, jog „Gazprom“ viena privalo eksploatuoti Štokmano dujų telkinį, ekologinių pretekstų pagrindu vykdomas olandų ir britų kompanijos „Shell“ bei prancūzų koncerno „Total“ veiklos Rusijos energetikos sektoriuje komplikavimas ir kiti Europai siunčiami nemandagūs signalai, atrodo, verčia vienytis ES lyderius. Kritikos Maskva sulaukė net iš tradiciškai V. Putinui palankių Vokietijos ir Prancūzijos vadovų.

Apibendrinant galima pasakyti, jog agresyvi politika, užvaldant svarbiausius ekonomikos sektorius, yra indikatorius, atskleidžiantis tai, jog Rusija neatsisako imperinių ambicijų, o buvusias SSRS teritorijas traktuoja kaip Vakarų paveržtą Rusijos įtakos sferą. Tiesa, Maskvos-Berlyno-Paryžiaus ašis, kuri, anot A. Dugino, yra viena pamatinių prielaidų neoeurazizmo triumfui, pastaruoju metu išgyvena krizę.

Apibendrinimas

„Atsisakius imperinių ambicijų, gali labai sustiprėti geopolitinio susiskaidymo tendencijos“ – šie žymaus JAV politologo Z. Brzezinskio žodžiai gerai tinka apibūdinti po SSRS griūties susiklosčiusią situaciją, kai heartlando pakraščių kontrolę praradusi ir labai susilpnėjusi Rusija, norėdama išlikti, buvo tarsi priversta grįžti prie „didžiosios galybės“ retorikos ir imperinės užsienio politikos. Neoeurazijinė pažiūrų sistema grąžino Rusijai „istorijos ašies“ vaidmenį bei viltį vėl sutelkti globalioje geopolitinėje erdvėje vyrauti pajėgią imperiją.

Tačiau agresyvi J. Primakovo ir ankstyvoji V. Putino užsienio politika nedavė norimų rezultatų. Ekonominė krizė Rusijoje, potencialių Maskvos sąjungininkų antiamerikietiškoje koalicijoje (pavyzdžiui, Kinijos) nenoras konfliktuoti su JAV, aktyvi provakarietiška kai kurių buvusių SSRS respublikų politika ir kiti veiksniai privertė Rusiją kuriam laikui bent išoriškai atsisakyti imperinių ambicijų, o 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai lėmė Vašingtono ir Maskvos suartėjimą. Rusija pakoregavo geopolitinės orientacijos kryptis, prisitaikydama prie kovos su tarptautiniu terorizmu atspalvį įgavusio globalaus geopolitinio klimato. Tačiau bendrų JAV ir Rusijos saugumo projektų, bendradarbiavimo institucijų, šalių lyderių santykių atšilimo bei suaktyvėjusio ekonominio ir energetinio dialogo nereikėtų vertinti kaip kokybinio Rusijos geostrategijos pokyčio, esminiu prioritetu pasirenkant atlantistinę orientaciją ir atvirumą Vakarams.

Atlantizmo apraiškos Rusijos užsienio politikoje – ne vertybinės integracijos su Vakarais pasirinkimas, bet nauja neoeurazizmo forma. Po rugsėjo 11-osios įvykių pastebimas V. Putino suartėjimas su Vakarais traktuotinas kaip laikinas, quid pro quo išskaičiavimais (Čečėnija, Kaliningrado tranzitas, ekonominiai klausimai) grįstas manevras. Rusija atsisakė tik išorinės konfrontacijos su svarbiausiais varžovais, tačiau jokiu būdu neatsisako daugiapolio pasaulio vizijos ir siekio atkurti imperinę galią. Pasinaudodama energetiniais ir ekonominiais svertais, Maskva sistemingai ardo euroatlantinės vienybės pamatus, taip siekdama eliminuoti JAV iš Europos saugumo sistemos, išnaudojant eurokontinentalizmo apraiškas Europoje, išplėsti įtaką vakarinėje rimlando dalyje bei atgauti buvusių SSRS respublikų kontrolę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras