Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kalnų Karabachas – ilgo ir rimto žaidimo dalis (3)

Jonas Motiejūnas
2008 11 17

Kalnų Karabacho konfliktas – pirmasis rimtas tautų konfliktas buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jis tęsiasi iki šiol ir atrodo, kad tokios padėties „įšaldymas“ daug kam naudingas kaip rankovėje slepiama korta, kurią galima, reikalui esant, ištraukti ir pakreipti žaidimą savo naudai.

Pradžioje trumpai grįžkime atgal į istoriją ir prisiminkime, kaip viskas prasidėjo.

Po Armėnijoje ir Karabache vykusių demonstracijų, mitingų bei kitų protesto akcijų 1991 metais Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol nepripažino nė viena valstybė. Šis žingsnis sukėlė atvirą ginkluotą Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą. 1994 metais permainingą karą laimėjo Armėnija ir faktiškai atsiplėšė apie 9 procentus Azerbaidžano teritorijos.

Šis karas, kaip jau yra įprasta XX amžiuje, baigėsi tautiniu valymu. Iš Azerbaidžano buvo išvaryti 230 tūkst. armėnų, o Karabachą buvo priversti palikti 800 tūkst. azerbaidžaniečių.

Taikos paliaubos pasirašytos 1994 metais, aktyviai dalyvaujant Rusijai.

Buvo sukurta vadinamoji ESBO Minsko grupė, kuri iki šiol tarpininkauja nesibaigiantiems diplomatiniams mėginimams rasti Karabacho problemos sprendimą. Šiai grupei pirmininkauja Prancūzija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Joje dalyvauja Baltarusija, Vokietija, Italija, Portugalija, Olandija, Švedija, Suomija ir Turkija.

Kas teisus –  Armėnija ar Azerbaidžanas?

Vieno vienintelio teisingo paaiškinimo nėra. Formaliai ir faktiškai konfliktą sukėlė armėnų siekis prisijungti Kalnų Karabachą, kurį armėnai vadina Arcachu. Žvelgiant paviršutiniškai, tam pagrindo yra. Kalnų Karabache didžiumą gyventojų – apie 90 procentų – sudaro armėnai. Be to, Azerbaidžano dalimi sritis, neklausiant jos valios, tapo 1923 metais bolševikų sprendimu.

Taip, visa tai yra tiesa, bet pradėjus šią tiesą taikyti visuotinai, kyla, sakykim, kad ir kurdų valstybės ar albanų mažumų, gyvenančių už Albanijos ribų, pavyzdžiui, Makedonijoje, problema. Kodėl šios tautos ar tautinės mažumos neturi teisės pasielgti taip kaip Karabacho armėnai ir Armėnijos politikai? Beje, Kosovas parodė, kad remiant tarptautinei bendruomenei viskas yra įmanoma.

Kalnų Karabacho konfliktas neišspręstas iki šiol.

Svarbiausias negatyvus jo rezultatas yra įtampa Pietų Kaukaze, Armėnijos priklausomybė  nuo Rusijos ir rimta naujo karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano grėsmė. Naują karinį konfliktą tikriausiai laimėtų Azerbaidžanas, kuris didelę dalį pinigų, gaunamų už naftą, skiria ginklavimuisi. Naujas konfliktas vėl reikštų šimtus aukų ir šimtus tūkstančių pabėgėlių ir dar labiau sustiprintų ir taip kaip Kaukazo kalnų tarpekliai gilius nesutarimus ir neapykantą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos.

Paradoksalu, bet Rusijos ir Gruzijos konfliktas tapo paskata daugeliui kaimyninių valstybių vėl prisiminti Kalnų Karabacho klausimą. Tarpininkauti Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte pasisiūlė Turkija, iki šiol buvusi vienašališkai Azerbaidžano pusėje ir dėl Armėnijos veiksmų praktiškai beveik nutraukusi santykius su Jerevanu.

Tačiau įsisenėjusio konflikto sprendimo ledai, atrodo, pajudėjo Maskvos iniciatyva. Rugsėjo mėn. Rusijoje lankėsi Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, o antroje spalio mėn. pusėje Armėnijoje su oficialiu vizitu – Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Tų vizitų metu, be abejo, buvo aptariami Kalnų Karabacho konflikto sprendimo reikalai.

Lapkričio 2 dieną Rusijoje susitikę Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos prezidentai pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo įsipareigojo spręsti Karabacho konfliktą taikiai. Tai pirmas kartas, kai Azerbaidžano ir Armėnijos vadovai pasirašė tokio lygio dokumentą po 1994 metų. Tai didžiausias lamėjimas, kurį pavyko pasiekti per visus 15 derybų metų.

Tačiau šis susitarimas svarbesnis Maskvai, kuri dar kartą pademonstravo, kas iš tikro yra pajėgus spręsti (taip pat ir sukelti) konfliktus Kaukaze. Pažymėtina, kad kitos dvi valstybės, pirmininkaujančios Minsko grupei, – Jungtinės Valstijos ir Prancūzija – dokumento nepasirašė, nors šių šalių atstovai taip pat dalyvavo susitikime.

Atidžiau žvelgiant į sutartį, nekyla abejonių, kad susitikimo užkulisiuose buvo aptarta daug klausimų, kurie dokumente neužfiksuoti. Šis dokumentas rodo tik tai, kad abi pusės tarsi norėtų problemą spręsti taikiai. Tai jau posūkis į gerąją pusę, ypač po nesuskaičiuojamų Baku grasinimų atsiimti Kalnų Karabachą jėga.

Tačiau laikyti dokumentą galutiniu abiejų pusių susitarimu keisti elgesį būtų pernelyg optimistiška. Azerbaidžanas nesusitaikys su savo teritorijos praradimu, o Armėnija vargu ar ras savyje politinės valios atsisakyti Kalnų Karabacho, nors jo turėjimas ir yra didesnė problema nei praradimas.

Įdomiau mėginti pasvarstyti, kas šiuo metu pastūmėjo Rusiją taip aktyviai imtis tarpininkės vaidmens.

Vienas atsakymų būtų, kad Rusija siekia ir toliau išlaikyti savo įtaką Armėnijoje ir Azerbaidžane. Tai Maskvai ypač aktualu, kai Gruzija kuriam laikui atsidūrė už Rusijos įtakos ribų.

Pats geriausias būdas išlaikyti įtaką yra tapti nepakeičiama tarpininke dviejų Kaukazo valstybių konflikte. Be to, Maskvos tarpininkavimas gali būti suprastas ir kaip mėginimas atkurti susvyravusį savo autoritetą ir pasitikėjimą Pietų Kaukaze.

Ir ne tik Pietų Kaukaze. Maskva nori aiškiai parodyti, kieno įtakoje iš tikro yra Kaukazo valstybės ir kam panorėjus gali įvykti kone stebuklai, sakykim, būti taikiai išspręstas Kalnų Karabacho klausimas. Pasirašytas dokumentas taip pat yra ženklas naujajam Amerikos prezidentui, kad Rusijos elgesio Kaukaze nereikėtų vertinti vien pagal Gruzijos ir Rusijos karą.

JAV prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama. Amerikos armėnai su juo sieja dideles viltis ir tikisi, kad jis padės išspręsti Karabacho klausimą. Vienas rinkiminių B. Obamos pažadų įtakingai Amerikos armėnų bendruomenei buvo kaip tik šios problemos išsprendimas. To paties iš naujojo JAV prezidento tikisi ir Azerbaidžanas.

Šios šalies viltys grindžiamos pragmatiniu įsitikinimu, kad Vakarai bus jos pusėje, nes ne Armėnija, o Azerbaidžanas yra turtingas naftos ir dujų.

Dėl tos pačios priežasties konflikto sureguliavimu turėtų būti labai suinteresuota ir Europos Sąjunga, kuri norėtų užsitikrinti naftos tiekimą iš Azerbaidžano apeinant Rusiją. Dabartinė padėtis neskatina statybos tokių naftotiekių kaip ES puoselėjamas „Nabucco“.

Rusijos diplomatai sugebėjo žengti pirmąjį praktinį žingsnį. Koks bus kitų pusių atsakas, pamatysime.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras