Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Paryžius - Berlynas - Maskva: geopolitinė ar asmeninė partnerystė?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 11 10

www.poolalarm.de/.../news/kriege/default.htmBeatodairiškos Žako Širako simpatijos bei draugystė su Gerhardu Šrioderiu, persmelkta „Gazprom“ dujų kvapu, dar visai nesenai leido Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui drąsiai kurti ir realizuoti planus, susijusius su Rusijos politinės įtakos Europoje atnaujinimu, kuris greičiausiai neturėjo apsiriboti kadaise Sovietų Sąjungos (SSRS) įtakos zonoje buvusiu Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regionu.

Beje, dar egzistuojant minėtai valstybei, kuomet jos vadovu buvo Michailas Gorbačiovas, kurio tylaus sutikimo pasėkoje griuvo Berlyno siena, geopolitiniame kontekste imta kalbėti apie strateginės Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies formavimąsi Europoje. Tačiau tuomet, faktiškai pasibaigus Šaltajam karui ir VRE prasidėjus demokratizacijos bangai, suardžiusiai Varšuvos sutarties organizaciją, o kartu ir visą sovietinį bloką, tokia partnerystė daugiau rėmėsi ne racionaliais politiniais ar ekonominiais sumetimais, bet trijų valstybių lyderių: Fransua Miterano, Helmuto Kolio bei jau minėto M. Gorbačiovo tarpusavio simpatija.

F. Miteranas, būdamas Prancūzijos socialistų atstovu, ko gero, negalėjo nepalankiai žvelgti į reformatoriškąjį SSRS lyderį, kuris, nepaisant didžiulio senosios komunistinės SSRS nomenklatūros spaudimo, pradėjo ir vykdė demokratines reformas šalyje, anksčiau buvusioje totalitarizmo bastionu. Tuo tarpu H. Kolis buvo visiškai priešingos, dešiniosios krikščionių demokratų, politinės stovyklos atstovas. Tačiau jo sąjungą su M. Gorbačiovu nulėmė bemaž svarbiausio tuometinio Vokietijos federacinės respublikos (VFR), dar vadintos Vakarų Vokietija, kanclerio politinio projekto „Vokietijos suvienijimas“ realizavimą.

Pirmasis, didžiąją dalį SSRS politinio svorio paveldėjusios Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas taip pat negalėjo skųstis prastais santykiais su Prancūzijos bei Vokietijos lyderiais. Tačiau visuotinės demokratinės euforijos ypatingus geostrateginės partnerystės saitus Europoje buvo gana sunku įžvelgti, nes ir pati Rusija, turėdama nors ir oligarchinę, bet vis dėlto veikiančią demokratiją, nepasižymėjo agresyvia užsienio politika, realizuojama ekonominiais veiksniais. Ko gero, B. Jelcinui užteko jo istorinio vaidmens 1991 m. pučo metu, dėl ko niekas iš Vakarų lyderių, įskaitant ir Paryžių bei Berlyną, vien dėl politinio įvaizdžio motyvų nenorėjo gadinti santykių su demokratiniu Rusijos prezidentu. Be to, nereikia pamiršti, kad užsienio paramą B. Jelcinui nulėmė faktas, kad ši politinė jėga buvo vienintele atsvara tuo metu itin stiprias pozicijas turėjusiems komunistams (lyderis – Genadijus Ziuganovas), kurių atėjimas į valdžią būtų grąžinęs Rusiją į SSRS laikus.

Paradoksalu, tačiau tiek M. Gorbačiovo valdymo pabaigoje, tiek ir B. Jelcino epochos metu, turint omenyje dar pakankamai silpną politinę Europos Sąjungos (ES) integraciją, Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašis turėjo kur kas daugiau galimybių ne tik egzistuoti, bet ir lemti politinius Europos „vėjus“, nes Paryžiaus ir Berlyno subordinacija Briuseliui nebuvo itin griežta. Kita vertus, nors ir su trikdžiais, tačiau vykstančios demokratinės reformos Rusijoje lėmė tai, kad didesnių nesutarimų dėl politikos Maskvos atžvilgiu tiek tarp didžiųjų, tiek ir tarp mažesnių Europos valstybių nebuvo. Be to, B. Jelcino valdymo laikotarpiu nesimatė jokių užuominų, jog Rusija, vykdydama energetinių išteklių eksportą, gali siekti ir geopolitinių tikslų, priešpastatydama save demokratinei Vakarų kultūrai.

Tuo tarpu Vladimiro Putino atėjimas į valdžią ir vėlesnis savo įgaliojimų įteisinimas rinkimų būdu, kartu formuojant ir autokratinę prezidentinės valdžios vertikalę, lėmė ryškų posūkį tiek pačios Rusijos užsienio politikoje, tiek ir parodė aiškią požiūrio į šios šalies raidą diferenciaciją Vakarų Europoje. Ir būtent šio straipsnio pradžioje jau minėti Ž. Širakas bei G. Šrioderis tapo tais Vakarų politikais, kurie ilgą laiką buvo ir tebėra išskirtinai draugiški jau nebe demokratinei Rusijai.

Be abejo, čia ir vėl galima kalbėti apie asmenines simpatijas arba, pavyzdžiui, Prancūzijoje visą laiką vyravusį šiokį tokį euroskepticizmą, dėl kurio išskirtinė draugystė su Rusija atrodė visai logiška. Tačiau kažin ar tik asmeninės simpatijos V. Putinui lėmė realų Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies įtakos pasireiškimą Europos politikoje. Pagrindiniu veiksniu, lėmusiu Ž. Širako ir, visų pirma, G. Šrioderio palankumą V. Putinui, ko gero, galima laikyti pačio Kremliaus politinio tono pasikeitimą, kuomet ramus politinis taktas slėpė jau nebe atviras ir geranoriškas demokratines iniciatyvas, bet užsukinėjamų arba atsukinėjamų kranų politiką. Žinant Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų ir kairų G. Šrioderio politinės karjeros atspalvį, nesunku suprasti, kodėl Vokietija be jokių problemų tapo strateginiu nuo demokratijos nusigręžusios Rusijos partneriu. Paryžiaus įsijungimą į šią ašį taip pat galima laikyti nemenku V. Putino politikos laimėjimu. Tačiau žaisti tiesioginio žaliavų tiekimo žaidimo su Prancūzija jam nereikėjo. Užteko išnaudoti senosios, pagrindinę iniciatyvą kontinentinėje Europoje daugiau nei penkiasdešimt metų turėjusios Paryžiaus-Berlyno ašies faktorių, kuris reiškė, jog bent vieno iš šių segmentų truktelėjimas Maskvos link, lems ir senosios ašies slinktį, ir naujo darinio susiformavimą. Ko gero, finaliniu tokios strategijos akordu galima laikyti Rusijos-Vokietijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektą, kuriame neprastas verslo pozicijas gavo ir politinę karjerą baigęs G. Šrioderis. 

Tačiau ši geopolitinė partnerystė, naudinga ne tik tolesniam autokratinio režimo tvirtėjimui Rusijoje, bet ir neretai sukelianti problemų, siekiant vieningos ES pozicijos tarptautinės politikos klausimais, šiandien nebeatrodo tokia perspektyvi, nepaisant neabejotino Maskvos pranašumo gamtinių išteklių srityje. Nesenai vykęs ES Viršūnių Tarybos susitikimas su V. Putinu aiškiai parodė, jog vien dujos dar neužgožia demokratinių Europos vertybių. Be to, ir aiškiai įvardinta vieningos ES energetinės politikos perspektyva, kuri jau turi ir dokumentinį pagrindą, neturėtų džiuginti Kremliaus, siekiančio dujų ir naftos pagalba prisijaukinti atskiras ir įtakingiausias ES valstybes. Naujoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip pat nerodo tokio bičiuliško prieraišumo V. Putinui, kokį demonstravo jos pirmtakas, o Ž. Širako politinė karjera baigsis kartu su sekančiais Prancūzijos prezidento rinkimais. 

Tiesa, stebėtis galima nebent dėl to, kodėl ES lyderiai, matydami jau beveik metus trunkančią agresyvią Rusijos politiką, ryžosi prabilti tik dabar, o ne tuomet, kai šių metų pradžioje dėl dujų tiekimo sutrikimų kentėjo Austrija bei Vengrija. Kita vertus, nereikia nurašyti ir Kremliaus. Nepaisant galimų politinių permainų Paryžiuje ir jau įvykusių pasikeitimų Berlyne, dujotiekis nutiestas bus. Be to, atsižvelgdami į ES vieningumo perspektyvą, Kremliaus strategai jau ėmėsi realizuoti ir pagalbines strategijas, tvirtindami savo „dujinę“ įtaką, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurios premjeras mielai sutiko sumažinti šios šalies entuziazmą dėl NATO mainais į gerokai mažesnes „Gazprom“ tiekiamų dujų kainas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras