|
Lietuva ir Lenkija: politinės paralelės (2)
Aras Lukšas 2006 11 09
Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius galima kalbėti tradiciniu diskursu, tačiau dviejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-ųjų metinių kontekste pasakyta tiek daug, kad galėtume apsiriboti viena fraze: Lietuvos ir Lenkijos santykiai geriausi per visą jų istoriją.
Jei čia kas ir reikalauja komentaro, tai būtent žodis jų. Iš tiesų, jei mūsų santykiai geriausi per visą istoriją (santykių), tai absoliuti tiesa. Jei išleisime iš akių faktą, kad šie santykiai 1938 metais buvo užmegzti grasinant panaudoti prieš Lietuvą karinę jėgą (kas neišgelbėjo nei Lenkijos, nei Lietuvos), tai nuo diplomatinių santykių atkūrimo momento (t.y. praktiškai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo) vaizdelis atrodo tiesiog idiliškas. Punktyru svarbiausius šių santykių momentus galima nužymėti taip: Lenkija de facto ir de jure pripažino Vilnių Lietuvos sostine, advokatavo Lietuvai stojant į NATO, susitaikė Lietuvos ir Lenkijos II Pasaulinio karo veteranai, abi šalys suprato ir pripažino, kad diasporų problemų nedera sieti su tarpvalstybiniais santykiais, abi šalys drauge dirba Europos Sąjungoje ir t.t.
Tačiau, jei svarstysime apie tai, kad mūsų santykiai geriausi per visą mūsų šalių egzistavimo istoriją, ši frazė atrodys absurdiška. Jau vien todėl, kad mes šimtmečiais, kaip sakoma Rytuose, buvome sąjunginė valstybė (pavadinkime ją konfederacija). Juk visos Lietuvos ir Lenkijos diplomatų pastangos remiasi bendros istorijos ir abiejų šalių priklausomybės bendrai civilizacijos erdvei supratimu. Toks supratimas egzistuoja ir Rytuose, kur šiandieninės Kremliaus geopolitikos ideologas Aleksandras Duginas pirštu rodo į Lenkiją (ir į katalikybę) kaip į pagrindinius Rusijos (pasak A. Dugino, Eurazijos) priešus. Iki A. Dugino tai suprato ir Rusijos bolševikai, kuriems pavyko mūsų šalis pastatyti į skirtingas barikadų puses. Iki bolševikų tai suprato ir caro valdžia, mėginusi (ir gana sėkmingai) priešinti lietuvių (lygiai kaip baltarusių ar ukrainiečių) tautinio atgimimo sąjūdį, jų nuomone, kėlusį didžiausią pavojų imperijos egzistavimui.
Atsižvelgiant į tai, derėtų suprasti, kad bet koks mėginimas aktualizuoti tarpukario konfliktą (tarkime, tai gali būti straipsniai Lietuvos spaudoje apie trečiąją okupaciją arba lietuviški filmai apie Armijos Krajovos žiaurumus bei analogiškos provokacijos Lenkijoje) tarnauja toli gražu ne mūsų šalių interesams. Pagaliau, kiek galima keikti Želigovskį ar Pilsudskį ir tuo pačiu didžiuotis lietuvių sukilimu Klaipėdoje puikiu lenkų operacijos su Vilniumi klonu?
Tuo tarpu kur kas įdomiau būtų įsižiūrėti į kaimyninėje šalyje vykstančius politinius procesus, kadangi šie procesai turi aiškų (nors ir ne visada pastebimą, ypač tada, kai atkakliai nenori to pastebėti) geopolitinį aspektą. Prisiminkime, kad ir pastarojo meto Lietuvos ir Lenkijos paraleles. Tikriausiai nebūtina dar kartą priminti, kad Sąjūdžio lyderius įkvėpė ne kas kitas, o Lenkijos Solidarumo pavyzdys.
Neproduktyvus atrodo ir kai kurių Lenkijos politikų (ypač radikaliųjų) lyginimas su mūsiškiais (Vytautas Šustauskas, kurį Lietuvos spauda ne kartą lygino su Andžejumi Leperiu (Andrzejumi Lepperiu), atsižvelgiant į jo politines savybes, galėtų pastarajam nebent valyti batus Laisvės alėjoje!).
Kita vertus, politinė švytuoklė pokomunistinių transformacijų epochoje abiejose šalyse įsijungė daugmaž vienu metu. Dešinieji ir kairieji postkomunistai keitė vieni kitus valdžioje lyg pagal tą patį abiem šalims parašytą scenarijų. O metų ar dvejų skirtumas tik leisdavo stebėtojams numatyti tolesnę įvykių eigą atsiliekančioje šalyje.
Šios įdomios paralelės baigėsi tuomet, kai pernai Lenkijoje vykusiuose parlamento, o vėliau ir prezidento rinkimuose laimėjo broliai Kačinskiai (Kaczynskiai) ir susivienijusi apie juos partija Teisė ir teisingumas. Kitaip sakant, laimėjo tie išeiviai iš Solidarumo, kurie nuo pat pradžių atmetė kompromiso su postkomunistais idėją. Kačinskiai iš karto apibrėžė svarbiausią savo tikslą sugriauti tai, kas Lenkijoje vadinama žodžiu układ, t.y. nerašytą sandėrį dar buvusios komunistinės nomenklatūros, prichavizatorių, mafijos, specialiųjų tarnybų ir visus juos aptarnaujančios žiniasklaidos. Deja, kita iš solidarumo išaugusi partija Piliečių platforma neparėmė Kačinskio (Kaczynskio) tuo sunkiu metu, todėl jiems teko kreiptis į mažiau simpatingą, tačiau ryžtingesnę sąjungininkę Romano Gertycho (Roman Giertych) vadovaujamą Lenkijos šeimų lygą ir populistinę Andžejaus Lepnerio Savigyną. Beje, pastarasis politikas tapo visai neblogu žemės ūkio ministru. Bent jau taip jį vertina atitinkamos ES struktūros.
Apie tai, kaip broliai Kačinskiai kovoja su sistema ir kaip ši kova suprantama Lietuvoje, kokią geopolitinę reikšmę Lenkijos pasiekimai gali turėti visai Europai, pakalbėsime kitą kartą.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |