Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius galima kalbėti tradiciniu diskursu, tačiau dviejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-ųjų metinių kontekste pasakyta tiek daug, kad galėtume apsiriboti viena fraze: Lietuvos ir Lenkijos santykiai geriausi per visą jų istoriją.

Jei čia kas ir reikalauja komentaro, tai būtent žodis „jų“. Iš tiesų, jei mūsų santykiai geriausi per visą istoriją (santykių), tai absoliuti tiesa. Jei išleisime iš akių faktą, kad šie santykiai 1938 metais buvo užmegzti grasinant panaudoti prieš Lietuvą karinę jėgą (kas neišgelbėjo nei Lenkijos, nei Lietuvos), tai nuo diplomatinių santykių atkūrimo momento (t.y. praktiškai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo) vaizdelis atrodo tiesiog idiliškas. Punktyru svarbiausius šių santykių momentus galima nužymėti taip: Lenkija de facto ir de jure pripažino Vilnių Lietuvos sostine, advokatavo Lietuvai stojant į NATO, susitaikė Lietuvos ir Lenkijos II Pasaulinio karo veteranai, abi šalys suprato ir pripažino, kad diasporų problemų nedera sieti su tarpvalstybiniais santykiais, abi šalys drauge dirba Europos Sąjungoje ir t.t. 

Tačiau, jei svarstysime apie tai, kad mūsų santykiai geriausi per visą mūsų šalių egzistavimo istoriją, ši frazė atrodys absurdiška. Jau vien todėl, kad mes šimtmečiais, kaip sakoma Rytuose, buvome sąjunginė valstybė (pavadinkime ją konfederacija). Juk visos Lietuvos ir Lenkijos diplomatų pastangos remiasi bendros istorijos ir abiejų šalių priklausomybės bendrai civilizacijos erdvei supratimu. Toks supratimas egzistuoja ir Rytuose, kur šiandieninės Kremliaus geopolitikos ideologas Aleksandras Duginas pirštu rodo į Lenkiją (ir į katalikybę) kaip į pagrindinius Rusijos (pasak A. Dugino, Eurazijos) priešus. Iki A. Dugino tai suprato ir Rusijos bolševikai, kuriems pavyko mūsų šalis pastatyti į skirtingas barikadų puses. Iki bolševikų tai suprato ir caro valdžia, mėginusi (ir gana sėkmingai) priešinti lietuvių (lygiai kaip baltarusių ar ukrainiečių) tautinio atgimimo sąjūdį, jų nuomone, kėlusį didžiausią pavojų imperijos egzistavimui.

Atsižvelgiant į tai, derėtų suprasti, kad bet koks mėginimas aktualizuoti tarpukario konfliktą (tarkime, tai gali būti straipsniai Lietuvos spaudoje apie „trečiąją okupaciją“ arba lietuviški filmai apie „Armijos Krajovos“  žiaurumus bei analogiškos provokacijos Lenkijoje) tarnauja toli gražu ne mūsų šalių interesams. Pagaliau, kiek galima keikti Želigovskį ar Pilsudskį ir tuo pačiu didžiuotis lietuvių sukilimu Klaipėdoje – puikiu lenkų operacijos su Vilniumi klonu?

Tuo tarpu kur kas įdomiau būtų įsižiūrėti į kaimyninėje šalyje vykstančius politinius procesus, kadangi šie procesai turi aiškų (nors ir ne visada pastebimą, ypač tada, kai atkakliai nenori to pastebėti) geopolitinį aspektą. Prisiminkime, kad ir pastarojo meto Lietuvos ir Lenkijos paraleles. Tikriausiai nebūtina dar kartą priminti, kad Sąjūdžio lyderius įkvėpė ne kas kitas, o Lenkijos „Solidarumo“ pavyzdys. 

Neproduktyvus atrodo ir kai kurių Lenkijos politikų (ypač radikaliųjų) lyginimas su mūsiškiais (Vytautas Šustauskas, kurį Lietuvos spauda ne kartą lygino su Andžejumi Leperiu (Andrzejumi Lepperiu), atsižvelgiant į jo politines savybes, galėtų pastarajam nebent valyti batus Laisvės alėjoje!).

Kita vertus, politinė švytuoklė pokomunistinių transformacijų epochoje abiejose šalyse įsijungė daugmaž vienu metu. Dešinieji ir kairieji postkomunistai keitė vieni kitus valdžioje lyg pagal tą patį abiem šalims parašytą scenarijų. O metų ar dvejų skirtumas tik leisdavo stebėtojams numatyti tolesnę įvykių eigą „atsiliekančioje“ šalyje.

Šios įdomios paralelės baigėsi tuomet, kai pernai Lenkijoje vykusiuose parlamento, o vėliau ir prezidento rinkimuose laimėjo broliai Kačinskiai (Kaczynskiai) ir susivienijusi apie juos partija „Teisė ir teisingumas“. Kitaip sakant, laimėjo tie išeiviai iš „Solidarumo“, kurie nuo pat pradžių atmetė kompromiso su postkomunistais idėją. Kačinskiai iš karto apibrėžė svarbiausią savo tikslą – sugriauti tai, kas Lenkijoje vadinama žodžiu „układ“, t.y. nerašytą sandėrį dar buvusios komunistinės nomenklatūros, „prichavizatorių“, mafijos, specialiųjų tarnybų ir visus juos aptarnaujančios žiniasklaidos. Deja, kita iš „solidarumo“ išaugusi partija – „Piliečių platforma“ neparėmė Kačinskio (Kaczynskio) tuo sunkiu metu, todėl jiems teko kreiptis į mažiau simpatingą, tačiau ryžtingesnę sąjungininkę – Romano Gertycho (Roman Giertych) vadovaujamą „Lenkijos šeimų lygą“ ir populistinę Andžejaus Lepnerio „Savigyną“. Beje, pastarasis politikas tapo visai neblogu žemės ūkio ministru. Bent jau taip jį vertina atitinkamos ES struktūros. 

Apie tai, kaip broliai Kačinskiai kovoja su „sistema“ ir kaip ši kova suprantama Lietuvoje, kokią geopolitinę reikšmę Lenkijos pasiekimai gali turėti visai Europai,  pakalbėsime kitą kartą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.