Sužeistas ir piktas lokys sudraskė mažą šalį, klestinčio kapitalizmo anklavą, kur garbinama Amerika. Net pagrindinė gatvė pavadinta prezidento Džordžo Bušo, apsilankiusio joje 2005 m., garbei. Taip pat gyventojus glumina Vakarų abejonės ir požiūris dėl jų, gruzinų, elgesio su rusais.

Šiuolaikinės Gruzijos architektas yra Michailas Saakašvilis, kitaip Miša. Jis yra jaunas, charizmatiškas, išsilavinimą įgijęs JAV ir formuodamas vyriausybę įtraukia panašius į save.

Po rugpjūčio mėnesį vykusio karo su rusiškuoju lokiu, Gruzija desperatiškai siekia narystės NATO, o vienas dalykų, dėl kurio sutarė abu kandidatai į prezidentus – Barakas Obama ir Džonas Makeinas, buvo šios Kaukazo valstybės integracija į Aljansą.

Visgi naujai išrinktas JAV prezidentas, jei nori išvengti naujo šaltojo karo, turės ieškoti naujos strategijos Rusijos atžvilgiu ir įveikti Mišos spaudimą. Atidžiau pažiūrėjus, akivaizdu, kad Gruzija nėra demokratijos švyturys, kaip dažnai manoma Amerikoje. Pavyzdžiui, visą šalies žiniasklaidą kontroliuoja vyriausybė.

„The New York Times“ apžvalgininko manymu, Miša, pavargęs nuo besitęsiančių Rusijos provokacijų ir paskatintas turimos JAV paramos, pamatė galimybę atstatyti teritorijas, kurias netiesiogiai kontroliavo Rusija, tačiau neapskaičiavo savo veiksmų.

Po karo JAV Gruzijai suteikė 1 milijardo JAV dolerių paramą, tačiau karinės pagalbos suteikimas yra beprasmis, nes gruzinų kariuomenė niekada nebus tokia stipri, kad sulaikytų Rusiją. O prekyba ir investicijos suteiktų jai tarptautinio ekonominio svorio ir kartu galėtų varžyti Rusijos veiksmus.

Šiuo metu būtų neišmintinga priimti Gruziją į NATO. Gruzijos ateitis turi būti ne karinis aljansas, o ekonominis augimas.

Kadangi Rusija elgiasi neatsakingai, tikėtina, kad B. Obamos administracija pasiduos pagundai tęsti NATO plėtrą ir priešraketinės gynybos sistemos Europoje diegimą. Tačiau būtų galima įtraukti, įpareigoti Rusiją, kaip JAV yra pasielgus su Kinija, o ne tiesmukai Rusiją kaltinti dėl šio necivilizuoto elgesio, nes „blogai besielgiančio lokio baksnojimas nėra protinga diplomatija“.

Pagal 2008 m. lapkričio 19 d. „The New York Times“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.