Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos geopolitika: tarp atlantizmo ir neoeurazizmo (I) (1)

Martynas Zapolskis
2006 11 07

Rusija – sunkiai kategorizuojamas politologinis galvosūkis. Įvairiose šios šalies gyvenimo srityse neretai pastebimas blaškymasis tarp Rytų ir Vakarų atsispindi ir jos užsienio politikoje. Šiame straipsnyje analizuojama Rusijos globalaus geopolitinio kodo transformacija nuo 1996 metų bei, pasitelkiant neoeurazizmo ir atlantizmo teorijų priešpriešą, siekiama identifikuoti Rusijos vietą globalioje geopolitinėje erdvėje.

Priešpriešų šalis 

Viena vertus, į akis krenta ryškūs Rusijos valstybės silpnumo požymiai – niekaip iš sąstingio neatsigaunanti ekonomika, itin sudėtinga demografinė situacija, daugybė socialinių problemų, galų gale – prarasta imperinė didybė. Kita vertus, Rusija yra teritoriškai didžiausia valstybė pasaulyje, turinti milžiniškas žaliavų atsargas ir didžiulį branduolinį potencialą. Būtent Rusija, kurios ribos, žvelgiant klasikinės geopolitikos požiūriu, maždaug sutampa su Eurazijos žemyne esančia geopolitine pasaulio šerdimi – heartlandu, neretai yra laikoma Eurazijoje ir tam tikru atveju visame pasaulyje pajėgia dominuoti galia.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusija neturėjo aiškios ilgalaikio geopolitinio kurso vizijos. Buvo tarsi blaškomasi tarp vadinamojo romantinio (Vakarai matomi kaip partneris, siekiama nuginkluoti užsienio politiką, pripažįstamas teritorinis naujai atsiradusių valstybių vientisumas) ir neoimperialistinio (nacionalistinė retorika, noras integruoti posovietinę erdvę tampant jos lydere) požiūrių. Padėtis pasikeitė 1996 m., Rusijos užsienio reikalų ministru tapus J. Primakovui. Prasidėjo vadinamasis neoeurazijinis Rusijos užsienio politikos etapas. Imta ne tik skeptiškai vertinti bendradarbiavimą su Vakarais, bet ir įvairiomis priemonėmis silpninti dominuojančios globalioje geopolitinėje erdvėje JAV pozicijas: buvo kurstomi tarptautiniai konfliktai, konstruojami antiamerikietiškos koalicijos pamatai, bandoma skatinti daugiapolės tarptautinės sistemos susidarymą, ardomos kolektyvinės gynybos struktūros.

2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai ir JAV paskelbtas karas terorizmui vėlgi smarkiai pakoregavo svarbiausių geopolitinių veikėjų, tarp jų ir Rusijos, geostrategines kombinacijas. Neoeurazizmas kaip Rusijos projektuojamos užsienio politikos pagrindas bent iš pažiūros užleido vietą draugiškam Maskvos ir Vašingtono dialogui. Pastebimai pagerėjus JAV ir Rusijos santykiams, atsiradus šių valstybių bendradarbiavimo projektams, tarptautinių santykių analitikai prabilo apie Rusiją kaip apie potencialią JAV sąjungininkę arba net NATO narę. Bendra kova su tarptautiniu terorizmu, Kinijos galios augimo ir konkurencijos problema, strateginė partnerystė energetikos srityje – buvo matomi kaip JAV ir Rusiją vienijantys bei vis sklandesnį dialogą tarp Maskvos ir Vašingtono skatinantys veiksniai.

Kita vertus, atidžiau panagrinėjus tarptautinius įvykius bei Rusijos užsienio politikos specifiką, kyla klausimai: ar iš tiesų Rusija, atsisakydama išorinės konfrontacijos su didžiausiais varžovais, atsisakė siekių atkurti imperinę galią, pajėgią vėl mesti iššūkį Vakarams; ar Maskvos atlantistinė užsienio politikos orientacija nereiškia tik neoeurazijinės strategijos modifikavimo, išnaudojant suartėjimą su Vakarais kaip priemonę siekiant savų interesų?  

Neoeurazizmas Rusijos užsienio politikoje

Neoeurazizmo geopolitinės koncepcijos esmė – Vakarų vertybių atmetimas, priešprieša atlantizmui ir pabrėžtinas Rusijos kaip vientiso ir organiško pasaulio išskirtinumas. Vienas svarbiausių neoeurazizmo architektų A. Duginas siūlo formuoti Eurazijos kontinentinį geopolitinį bloką, kuris būtų nukreiptas prieš atlantizmą. Heartlando (Rusijos) svarbiausias priešas, anot Dugino, yra Rusijos galią pakirtusios jūrinės valstybės – JAV ir iš dalies Didžioji Britanija. Rusijai gyvybiškai svarbu susilpninti JAV įtaką pasaulyje, o visų pirma Europoje, kadangi būtent suartėjimas su Europa (Duginas pasisako už Maskvos-Berlyno ašies, pritraukiant prie jos Paryžių ar net Varšuvą, atkūrimą) antiamerikietiškų nuotaikų pagrindu leistų Rusijai įmušti pleištą tarp JAV ir Europos, pakertant kolektyvinių gynybos sistemų (NATO) veiksmingumą, destabilizuojant tarptautinę sistemą ir taip faktiškai grįžtant prie Rusijai naudingos suverenių galių anarchijos. 

Kita neoeurazizmo veikimo kryptis – strateginių sąjungų sudarymas su valstybėmis, kurios konfliktuoja su JAV, Iraku, Libija, Kinija, Iranu, Kuba, Šiaurės Korėja ir kt. Užsitikrinus šių šalių technologinę, finansinę, strateginę pagalbą ar bent neutralumą (mainais Rusija privalėtų garantuoti branduolinę apsaugą ir žaliavų tiekimą), taptų įmanomas naujas eurazijinis strateginis blokas, svarbiausias ES valstybes (pirmiausia Vokietiją ir Prancūziją) sujungiantis su atlantizmui priešiškais Rytų politiniais režimais. 

Neoeurazijinės tendencijos Rusijos užsienio politikoje išryškėjo 1996 m., o nuo 2000 m., Rusijos prezidentu tapus V. Putinui, įgavo ir oficialaus Rusijos užsienio politikos kurso formą. 2000-2001 m. pradžioje paskelbti Rusijos užsienio politikos dokumentai iš esmės atitinka svarbiausias A. Dugino idėjas. 2000 m. patvirtintoje Rusijos Federacijos nacionalinio saugumo koncepcijoje atsispindi tokie neoeurazizmo postulatai: „Rusija kaip didžioji galybė”, „Rusija kaip vienas pagrindinių įtakos centrų pasaulyje” ar „daugiapolės pasaulio tvarkos įvedimas”, o JAV jau atvirai įvardijama kaip pagrindinis Rusijos priešas.

Tokias nuostatas puikiai atspindi ankstyvoji V. Putino vykdyta užsienio politika: Rytuose (rytinėje heartlando dalyje) siekta suformuoti Rusijos-Indijos-Kinijos-Irano kontinentinį keturkampį (įkurta Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, tarp Rusijos ir Kinijos pasirašyta ilgametė draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, įkurta Vidurinės Azijos respublikas vienijanti Eurazijos ekonominė bendrija, pasirašyta Maskvos ir Teherano tarpusavio santykių pagrindų ir bendradarbiavimo principų sutartis, rengti bendri strateginiai projektai su Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėja bei kt.); Vakaruose (vakarinėje rimlando dalyje) bandyta įmušti pleištą tarp JAV ir ES (NATO plėtra Rusijos traktuota kaip galios pusiausvyros Europoje pažeidimas, itin griežta retorika priešraketinės sistemos kūrimo bei NATO veiksmų Kosove atžvilgiu, glaudus ekonominis ir energetinis dialogas su svarbiausiomis ES valstybėmis, skatinant eurokontinentalizmo idėjas ir taip tikintis suardyti euroatlantinę vienybę ir kt.) Kitaip tariant, buvo kuriama A. Dugino aprašyta Naujoji imperija.

Tačiau globalus geopolitinis klimatas nebuvo palankus imperinėms Rusijos aspiracijoms. NATO plėtra į Vidurio Europą, išsiskyrę Rusijos ir Kinijos (ši siekė ne konfrontuoti su JAV, bet galutinai įsitvirtinti pietryčių ir tam tikru atveju visos Azijos regione) požiūriai į JAV dominavimą globalioje politikoje, neįvykusi posovietinės erdvės integracija, Rusijos ekonominė krizė ir kiti neoeurazizmui nepalankūs faktoriai neleido Rusijai įsivyrauti heartlande ir tapti posovietinę erdvę tiek ekonomiškai, tiek politiškai vienijančia jėga. Praradusi esminiams tarptautinės sistemos pokyčiams įtaką daryti leidžiančius geopolitinius svertus ir nesugebėjusi svarbiausių pokomunistinių valstybių išlaikyti savo galios orbitoje, Rusija buvo priversta iš esmės peržiūrėti neoeurazijinę strategiją. Palankios sąlygos tam susiklostė po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių. 

Atlantizmo apraiškos Rusijos geostrategijoje

Po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone pakitęs JAV globalus geopolitinis kodas tapo veiksniu, nulėmusiu kokybinį JAV ir Rusijos santykių pokytį.

Pagyvėjęs JAV ir Rusijos dialogas tarsi paskatino šalių lyderius įžvelgti nacionalinių interesų supanašėjimą: Maskva ir Vašingtonas suvokė turintys tą pačią grėsmę saugumui (tarptautinis terorizmas), tą patį potencialų geopolitinį konkurentą (Kinija), galiausiai – bendrų geoekonominių interesų (JAV siekia mažinti priklausomybę nuo OPEC šalių naftos, tuo tarpu Rusijai bendradarbiavimas su Vašingtonu gali tapti galimybe modernizuoti šalies ekonomiką.) 2001 m. lapkritį vykusio istorinio V. Putino vizito Vašingtone metu JAV vadovas G. W. Bušas teigė, jog nori užmegzti „naujus ir unikalius santykius tarp JAV ir Rusijos“.

Padėtis, kurioje atsidūrė Rusija po 2001 m., yra labai glaudžiai susijusi su dviem būtent JAV vykdomos užsienio politikos kryptimis.

Pirmąją galima įvardinti kaip JAV siekį įtvirtinti stabilumą Eurazijos erdvėje. Prisidengdamas kovos su terorizmu argumentais, Vašingtonas vykdo politiką, kuria siekiama išplėsti įtaką heartlando periferijoje (buvusiose SSRS valstybėse) bei įtraukti strategiškai svarbias jo dalis į JAV įtakos zoną. Strategija, kuria siekiama riboti Rusijos įtaką heartlando pakraščių geopolitiniuose centruose (Ukraina, Azerbaidžanas, Gruzija), iš esmės atitinka Šaltojo karo metais Vašingtono taikytą „sulaikymo“ (containmento) modelį. Šiandieninio „sulaikymo“ esmė – siekis „užblokuoti“ neoeurazijinę Rusijos orientaciją bei įtikinti Maskvą, jog vienintelis likęs pasirinkimas Rusijai – vesternizacija ir integracija į transatlantinę erdvę. 

JAV pastangos suformuoti tarpžemyninę saugumo sistemą – antroji glaudžiai su Rusija susijusi Vašingtono vykdomos užsienio politikos kryptis. Esminiai šiai sistemai keliami tikslai – augančios Kinijos galios ribojimas, galimų Pekino valia konstruojamų antiamerikietiškų koalicijų slopinimas, kova su tarptautiniu terorizmu bei islamiškuoju fundamentalizmu. Be abejo, tarpžemyninė sistema nebūtų įmanoma be Rusijos kaip strateginio partnerio Eurazijos erdvėje.

Šiame kontekste atlantistinė Rusijos geostrategija atrodytų visai logiškas žingsnis, nes, atsisakiusi neoeurazijinio geopolitinio kodo, Maskva galėtų tikėtis milžiniškų skolų nurašymo, ekonominės pagalbos, narystės Pasaulio Prekybos Organizacijoje bei investicijų į Rusijos ekonomiką.

Stiprėjančius JAV ir Rusijos saitus įkūnija bendradarbiavimo institucijos – 2002 m. buvo įkurta NATO ir Rusijos Taryba, kurioje sprendžiami taikos palaikymo operacijų klausimai, keičiamasi informacija apie tarptautinį terorizmą, masinio naikinimo ginklus ir pan. Svarbus ir kitas – ekonominis – bendradarbiavimo aspektas: 40 proc. federalinio biudžeto pajamų iš naftos pramonės gaunanti Rusija yra suinteresuota plėtoti energetinį dialogą. 2002 m. buvo įkurta JAV ir Rusijos Energetikos bendradarbiavimo taryba, be to, JAV tų pačių metų duomenimis užėmė pirmąją vietą pagal tiesiogines investicijas į Rusijos energetikos sektorių.

Provakarietiškas Rusijos nuotaikas gerai iliustruoja ir kiti įvykiai: 2001 m. pabaigoje G. W. Bušui paskelbus apie JAV pasitraukimą iš 1972 m. pasirašytos priešraketinį skydą draudžiančios kurti sutarties (angl. Anti-Ballistic Missile Treaty), Maskva reagavo neįprastai santūriai. Putinas pavadino tokį JAV administracijos žingsnį klaida, bet tuoj pat akcentavo JAV ir Rusijos gerų santykių svarbą. Be to, paaštrėjo nesutarimai tarp Rusijos ir jos provakarietiškam įvaizdžiui kenkti pradėjusios Baltarusijos: Kremliaus nemalonę sukėlė A. Lukašenkos atsisakymas privatizuoti strategines Baltarusijos naftos ir dujų įmones, kurios turėjo pereiti į Rusijos kompanijų kontrolę. Taip pat buvo imtasi konkrečių darbų JAV ir Rusijos energetinių santykių pagyvėjimo srityje, pavyzdžiui, pradėtas Murmansko suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas.

Prielaidos sėkmingam JAV ir Rusijos suartėjimui, bent iš pažiūros, atrodė akivaizdžios. Tačiau kalbėti apie sėkmingą neoeurazizmo transformaciją į atlantizmą Rusijos užsienio politikoje reikia labai atsargiai. Atidesnis žvilgsnis į Rusijos geostrateginių kombinacijų specifiką verčia kelti esminį klausimą: ar integracija į Vakarus nėra tik Maskvos taktinis manevras, leidžiantis Rusijai išlikti didžiojoje politikoje ir daryti įtaką tarptautinei sistemai sau palankia linkme, laukiant rusiškojo imperializmo pabudimui reikalingo globalinių jėgų persiskirstymo?

Apie tai – antroje straipsnio dalyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras