|
Pavojingi žaidimai su parlamentine demokratija
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo Valstybė redaktorius 2006 10 27
Atrodė, jog praėjusią savaitę Suomijoje Lietuvos pasiekta sąlyginė politinė pergalė energetinės Rusijos agresijos atžvilgiu, priverčiant apie tai kalbėti bendruoju Europos Sąjungos (ES) lygiu, buvo geras precedentas aprimti vietinėms politinėms aistroms, susijusioms su itin svarbia valstybės saugumo sritimi. Tačiau mūsų politikos veikėjams, įskaitant ir Arvydą Pocių, kuriam dabar puikiausiai tinka politikieriaus etiketė, regioninio masto bei strateginės svarbos klausimai, ko gero, nerūpi. Todėl nenuostabu, kad ilgai laukti Maskvos atsako į Lietuvos inicijuotą bendrą europinę kritiką, nereikėjo. Jau šios savaitės pradžioje Rusijos saugumas (FST) paskelbė, kad Kaliningrado srityje buvo sulaikytas aukšto rango karininkas Vasilijus Chitriukas, kuriam pateikti kaltinimai dėl valstybės paslapčių perdavimo Lietuvai. Kaip pirminis įrodymas, buvo pažymėta, jog sulaikymo metu pas karininką rasta elektroninių laikmenų su valstybės paslaptimis.
Prisimenant, kad nesenai iš Lietuvos išsiųstas Rusijos diplomatas šnipinėjimu viešai apkaltintas nebuvo, juo labiau, remiantis pirminiais įrodymais, tam tikros Lietuvos reakcijos į šią FST operaciją buvo galima tikėtis. Tačiau Valstybės saugumo departamentas (VSD), kuris galbūt prarado galimą savo agentą, ko gero, yra taip susirūpinęs savo vidaus problemomis, kad jo vadovas yra priverstas visas savo jėgas ir laiką skirti kovai su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu (NSGK).
Keista, tačiau normalioje demokratinėje valstybėje, kurioje galioja aiškūs specialiųjų tarnybų priežiūros ir kontrolės mechanizmai, saugumo ir atitinkamo parlamento komiteto sąveika turėtų vykti bendradarbiavimo forma. Tuo tarpu Vilniuje vyksta tikras karas, į kurį VSD vadovas jau ima įtraukti ir aukščiausius šalies pareigūnus: Prezidentą bei Ministrą Pirmininką.
Paimkime paprastus pavyzdžius, kuriais patys dažnai gąsdinamės ir, į kuriuos žvelgdami, su pasididžiavimu identifikuojame svarų lietuviškosios demokratijos požymį. Tai specialiųjų tarnybų pavaldumas bei neabejotina atsakomybė politinei valdžiai, kartu išlaikant visišką politinį nešališkumą. Turėdami omenyje šiuos būtinus saugumo veiklos požymius, dažnai rodome į Minską ar Maskvą, kur KGB bei FST jau senokai tapo vienos ir vienintelės realios valdžios šakos prezidento, parankinėmis institucijomis, kas lemia itin pavojingą šių specialiųjų struktūrų persidengimą su politine, visuomenei atskaitinga valdžia. Ko gero, sunku būtų paneigti, kad toks Baltarusijos KGB bei Rusijos FST įtakos išsikerojimas tose šalyse bei specialiųjų tarnybų metodai, taikomi gerokai dažniau nei to reikėtų normalios valstybės gyvenime, yra viena pagrindinių demokratijos žlugimo rytinėse Lietuvos kaimynėse priežasčių.
O dabar pažvelkime į pagrindinius pastarojo meto mūsų VSD vadovo elgesio bruožus. Šiuo atveju, istoriją su Laisvu laikraščiu ir tuometinį A. Pociaus blaškymąsi galime ir nurašyti. Šiandien VSD generalinis direktorius atsisako Seimo NSGK pateikti prašomus dokumentus, tuo aiškiai sabotuodamas vykdomą tyrimą. Tačiau tuo pačiu metu A. Pocius ieško ir randa užtarimą Prezidentūroje, o Valdas Adamkus viešai ima reikalauti kantrybės ir prašo Seimo narių kuo greičiau užbaigti pradėtą tyrimą. Paprastai kalbant, Prezidentas tiesiog gina jau ne kartą susikompromitavusį, tačiau jo institucijai priklausomą veikėją. Bet šiame kontekste gali kilti logiškas klausimas kaip Seimo NSGK gali reaguoti į Prezidento raginimus ir baigti pradėtą darbą, jei šio komiteto nariams neteikiami tyrimui reikalingi dokumentai?
Nepaisant viešų minėtojo komiteto narių perspėjimų dėl galimų vidinių sankcijų departamente, VSD vadovybė ryžosi suspenduoti kai kurių, Seimo komitetui liudijusių, savo darbuotojų veiklą, nenurodant jokių alternatyvių tokio sprendimo priežasčių. Natūralu, jog matydamas tokį nepateisinamą parlamentinės demokratijos principų laužymą, Seimo NSGK, nepaisant skirtingos ir netgi priešiškos jo narių partinės priklausomybės, vieningai pareikalavo laikinai nuo pareigų nušalinti ir patį A. Pocių. Tačiau ir šiuo atveju V. Adamkus tarė griežtą ne, kuriam paantrino ir Gediminas Kirkilas.
Čia ir vėl galima klausti ar iš tiesų buvęs Sovietų Sąjungos KGB rezervo karininkas yra toks nepakeičiamas saugumo profesionalas, sugebantis purtyti menkų laikraštėlių redakcijas, ar slaptųjų pažymų bei kompromituojančios informacijos sistema yra įdiegta net į pačias Lietuvos valdžios viršūnes, dėl ko tiek buvę, tiek ir esamas VSD vadovas gali jaustis ramūs dėl savo karjerų?
Todėl šiandien, matant atvirą VSD kovą su parlamentu, kuris susivienijo nepaisant didelių ideologinių bei emocinių skirtumų, galima aiškiai pastebėti, jog Lietuvoje vyksta policinės valstybės karas su parlamentine demokratija. Kadaise tai vyko ir Baltarusijoje bei Rusijoje, kur specialiąsias tarnybas po savo sparnu priglaudė ir nuo parlamentinės kontrolės apgynė prezidentai. Kokia šiandien yra tenykštė demokratija, mes puikiai matome.
Pabaigai norėtųsi išsakyti pastebėjimą, kuris yra susijęs su specialiųjų tarnybų veiklos bei kadrų slaptumu. Paklauskime savęs, žurnalistų arba Lietuvos politikų, kurie iš jų galėtų išvardinti, kas vadovauja Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ar kitų Europos šalių specialiosioms tarnybos arba jų kontržvalgybai. Žinančių šias pavardes ar, juo labiau, pažįstančių veidus, ko gero, rasime sunkiai. Tuo tarpu mūsų VSD, kovodamas už kuo didesnę savo veiklos laisvę, surengė puikią apsišvietimo akciją.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |