Atrodė, jog praėjusią savaitę Suomijoje Lietuvos pasiekta sąlyginė politinė pergalė energetinės Rusijos agresijos atžvilgiu, priverčiant apie tai kalbėti bendruoju Europos Sąjungos (ES) lygiu, buvo geras precedentas aprimti vietinėms politinėms aistroms, susijusioms su itin svarbia valstybės saugumo sritimi. Tačiau mūsų politikos veikėjams, įskaitant ir Arvydą Pocių, kuriam dabar puikiausiai tinka „politikieriaus“ etiketė, regioninio masto bei strateginės svarbos klausimai, ko gero, nerūpi. Todėl nenuostabu, kad ilgai laukti Maskvos atsako į Lietuvos inicijuotą bendrą europinę kritiką, nereikėjo. Jau šios savaitės pradžioje Rusijos saugumas (FST) paskelbė, kad Kaliningrado srityje buvo sulaikytas  aukšto rango karininkas Vasilijus Chitriukas, kuriam pateikti kaltinimai dėl valstybės paslapčių perdavimo Lietuvai. Kaip pirminis įrodymas, buvo pažymėta, jog sulaikymo metu pas karininką rasta elektroninių laikmenų su valstybės paslaptimis.

Prisimenant, kad nesenai iš Lietuvos išsiųstas Rusijos diplomatas šnipinėjimu viešai apkaltintas nebuvo, juo labiau, remiantis pirminiais įrodymais, tam tikros Lietuvos reakcijos į šią FST operaciją buvo galima tikėtis. Tačiau Valstybės saugumo departamentas (VSD), kuris galbūt prarado galimą savo agentą, ko gero, yra taip „susirūpinęs“ savo vidaus problemomis, kad jo vadovas yra priverstas visas savo jėgas ir laiką skirti kovai su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu (NSGK).

Keista, tačiau normalioje demokratinėje valstybėje, kurioje galioja aiškūs specialiųjų tarnybų priežiūros ir kontrolės mechanizmai, saugumo ir atitinkamo parlamento komiteto sąveika turėtų vykti bendradarbiavimo forma. Tuo tarpu Vilniuje vyksta tikras karas, į kurį VSD vadovas jau ima įtraukti ir aukščiausius šalies pareigūnus: Prezidentą bei Ministrą Pirmininką.

Paimkime paprastus pavyzdžius, kuriais patys dažnai gąsdinamės ir, į kuriuos žvelgdami, su pasididžiavimu identifikuojame svarų lietuviškosios demokratijos požymį. Tai – specialiųjų tarnybų pavaldumas bei neabejotina atsakomybė politinei valdžiai, kartu išlaikant visišką politinį nešališkumą. Turėdami omenyje šiuos būtinus saugumo veiklos požymius, dažnai rodome į Minską ar Maskvą, kur KGB bei FST jau senokai tapo vienos ir vienintelės realios valdžios šakos – prezidento, parankinėmis institucijomis, kas lemia itin pavojingą šių specialiųjų struktūrų persidengimą su politine, visuomenei atskaitinga valdžia. Ko gero, sunku būtų paneigti, kad toks Baltarusijos KGB bei Rusijos FST įtakos išsikerojimas tose šalyse bei specialiųjų tarnybų metodai, taikomi gerokai dažniau nei to reikėtų normalios valstybės gyvenime, yra viena pagrindinių demokratijos žlugimo rytinėse Lietuvos kaimynėse priežasčių.

O dabar pažvelkime į pagrindinius pastarojo meto mūsų VSD vadovo elgesio bruožus. Šiuo atveju, istoriją su „Laisvu laikraščiu“ ir tuometinį A. Pociaus blaškymąsi galime ir nurašyti. Šiandien VSD generalinis direktorius atsisako Seimo NSGK pateikti prašomus dokumentus, tuo aiškiai sabotuodamas vykdomą tyrimą. Tačiau tuo pačiu metu A. Pocius ieško ir randa užtarimą Prezidentūroje, o Valdas Adamkus viešai ima reikalauti kantrybės ir prašo Seimo narių kuo greičiau užbaigti pradėtą tyrimą. Paprastai kalbant, Prezidentas tiesiog gina jau ne kartą susikompromitavusį, tačiau jo institucijai priklausomą veikėją. Bet šiame kontekste gali kilti logiškas klausimas – kaip Seimo NSGK gali reaguoti į Prezidento raginimus ir baigti pradėtą darbą, jei šio komiteto nariams neteikiami tyrimui reikalingi dokumentai?

Nepaisant viešų minėtojo komiteto narių perspėjimų dėl galimų vidinių sankcijų departamente, VSD vadovybė ryžosi suspenduoti kai kurių, Seimo komitetui liudijusių, savo darbuotojų veiklą, nenurodant jokių alternatyvių tokio sprendimo priežasčių. Natūralu, jog matydamas tokį nepateisinamą parlamentinės demokratijos principų laužymą, Seimo NSGK, nepaisant skirtingos ir netgi priešiškos jo narių partinės priklausomybės, vieningai pareikalavo laikinai nuo pareigų nušalinti ir patį A. Pocių. Tačiau ir šiuo atveju V. Adamkus tarė griežtą „ne“, kuriam paantrino ir Gediminas Kirkilas.

Čia ir vėl galima klausti – ar iš tiesų buvęs Sovietų Sąjungos KGB rezervo karininkas yra toks nepakeičiamas saugumo profesionalas, sugebantis „purtyti“ menkų laikraštėlių redakcijas, ar slaptųjų pažymų bei kompromituojančios informacijos sistema yra įdiegta net į pačias Lietuvos valdžios viršūnes, dėl ko tiek buvę, tiek ir esamas VSD vadovas gali jaustis ramūs dėl savo karjerų?

Todėl šiandien, matant atvirą VSD kovą su parlamentu, kuris susivienijo nepaisant didelių ideologinių bei emocinių skirtumų, galima aiškiai pastebėti, jog Lietuvoje vyksta „policinės valstybės“ karas su parlamentine demokratija. Kadaise tai vyko ir Baltarusijoje bei Rusijoje, kur specialiąsias tarnybas „po savo sparnu“ priglaudė ir nuo parlamentinės kontrolės apgynė prezidentai. Kokia šiandien yra tenykštė demokratija, mes puikiai matome.

Pabaigai norėtųsi išsakyti pastebėjimą, kuris yra susijęs su specialiųjų tarnybų veiklos bei kadrų slaptumu. Paklauskime savęs, žurnalistų arba Lietuvos politikų, kurie iš jų galėtų išvardinti, kas vadovauja Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ar kitų Europos šalių specialiosioms tarnybos arba jų kontržvalgybai. Žinančių šias pavardes ar, juo labiau, pažįstančių veidus, ko gero, rasime sunkiai. Tuo tarpu mūsų VSD, kovodamas už kuo didesnę savo veiklos „laisvę“, surengė puikią „apsišvietimo“ akciją. 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.