Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija ir Baltarusija: partnerystė, kurios ateitis neaiški (10)

Jonas Motiejūnas
2008 12 31

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka žaidžia dvigubą žaidimą – siekia būti ir Rusijos, ir Vakarų Europos partneriu bei sąjungininku. Buvęs sovietinio kolektyvinio ūkio vadovas gerai žino, kad sočiausiai gyvena tas veršelis, kuris žinda dvi karves.

Tačiau, atmetus ironiją, reikia pripažinti, kad A. Lukašenka yra geras politikas – ne tik Baltarusijos, bet ir didesnio regiono mastu. Juk net Baltarusijos opozicija ne kartą yra pripažinusi, kad rinkimams esant laisviems (kurių kažkodėl A. Lukašenka bijo) juos laimėtų dabartinis šalies vadovas. Tai rodo ir visos sociologinės apklausos.

Šiuo metu A. Lukašenka stovi ant labai netvirto pagrindo ir jo būsimos politikos kryptis neaiški.

Vienu metu daug kam atrodė, kad Rusijos ir Baltarusijos sąjunga yra neišvengiama, o A. Lukašenkos valdymas reiškia Baltarusijos nepriklausomybės laidotuves.

Atėjęs į valdžią, A. Lukašenka pakeitė valstybės simboliką, grąžindamas praktiškai sovietinių laikų simbolius. Jis be gailesčio užspaudė opoziciją ir atrodė, kad sąjunga yra tik dienų klausimas. A. Lukašenka ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas daug padarė, kad ir Rusijos, ir Baltarusijos, ir pasaulio sąmonėje įtvirtintų nesugriaunamą įsitikinimą, jog „dviejų broliškų tautų draugystė amžina“ ir būsima sąjunga neišvengiama.

Tokie santykiai buvo, be abejonės, naudingi Baltarusijai, kuri energetikos išteklius iš Rusijos gaudavo kai kada net pigiau negu kai kurie Rusijos regionai. Tai leido A. Lukašenkai tvirtai laikyti valdžią savo rankose ir neleisti smukti šalies ūkiui , nedarant jokių ekonomikos pertvarkymų.

Dviejų partnerių medaus mėnuo (tiksliau tariant, metai) baigėsi į valdžią atėjus Vladimirui Putinui. Šis savo šiurkščiu stiliumi pareiškė, kad lygiavertė sąjunga gali būti tik tarp lygiaverčių partnerių, o Baltarusija toli gražu neprilygsta Rusijai nei dydžiu, nei ūkiu, nei karine galia. Todėl, tvirtino V. Putinas, reikėtų kalbėti apie Baltarusijos statusą Rusijos Federacijoje, o ne apie sąjungą. „Reikia atskirti muses nuo kotletų“, – pabrėžė V. Putinas, aiškiai leisdamas A. Lukašenkai suprasti, kad daugiausia, ko Baltarusija gali tikėtis - tapti vienu iš didesnių Rusijos federalinių subjektų. Tai A. Lukašenkai sukėlė šoką. Dar didesnis šokas ištiko tada, kai Rusija be jokių sentimentų pradėjo kelti Baltarusijai tiekiamų naftos ir dujų kainas. Tiesa, mažiau nei nepaklusniai Ukrainai, bet pakankamai, kad Baltarusijos ūkis tai pajustų.

A. Lukašenka vienu tarpu bandė koketuoti su Vakarais, bet tuo metu žmogaus teisių pažeidimai Baltarusijoje, islamo terorizmas Vakarams rūpėjo labiau nei A. Lukašenkos reveransai. Beje, sakykim, Azerbaidžane buvo ir yra toliau pažeidinėjamos žmogaus teisės, bet Vakarai niekada nesielgė su Azerbaidžanu taip kaip su Baltarusija. Minskas neturi nei naftos, nei dujų ir tai yra viena priežasčių, kodėl Vakarai sugeba principingai elgtis su tais, kurie pažeidinėja žmogaus teises. A. Lukašenka ir jam artimi Baltarusijos politikai buvo nubausti: jiems nebuvo uždrausta išduoti vizas vykti į Vakarus šalis.

Tačiau Rusijos ir Gruzijos karas daug ką pakeitė.

Kremliaus įsitikinimu, Minskas, be abejonės, turėjo, tiesiog privalėjo pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę tą pačią minutę kaip Kremlius. Šio žingsnio A. Lukašenka kol kas nežengė ir neaišku, kada žengs.

Oportunistinio Baltarusijos vadovo žvilgsnis nukrypo į Vakarus. Orientacijos pasikeitimui yra mažiausiai dvi priežastys. Visų pirma A. Lukašenka tikrai išsigando, kad Kremlius bando kaimynams savo valią primesti karine jėga. Antra, A. Lukašenka, be abejonės, pamatė didėjančią Vakarų baimę Rusijos atžvilgiu ir suprato, kad pasinaudodamas geopolitine situacija gali sužaisti savo pokerį.

Baltarusija šį rudenį surengė tariamai demokratiškus parlamento rinkimus. Į parlamentą ir vėl nebuvo išrinktas nė vienas opozicijos atstovas, bet pirmą kartą Minskas sulaukė atsargių Vakarų pagyrimų už pažangą, kurios, žvelgiant formaliai, iš tikro buvo. Tačiau po nedemokratiškų rinkimų išsakytos, nors ir menkos, pagyros rodo, kiek pasikeitė padėtis Europoje. Vakarai turbūt norėtų kokios nors tarp Rusijos ir ES esančios valstybės, kuri amortizuotų augantį didžiosios rytų kaimynės agresyvumą, tačiau A. Lukašenka aiškiai nenorės prarasti SAVO valstybės. Nenorėčiau būti pranašu, bet nesunku įsivaizduoti padėtį, kai Vakarų akyse A. Lukašenka taps „šunsnukiu, bet vis dėlto mūsų šunsnukiu“.

Spalio mėnesį ES užsienio reikalų ministrai nusprendė laikinai sustabdyti kai kurias sankcijas Minskui. Sakykim, buvo nuspręsta leisti Baltarusijos vadovams vykti į Vakarus. Žingsnis simbolinis, bet jau pats draudimas išduoti vizas buvo moralinis pažeminimas A. Lukašenkai ir jo aplinkai.

Šiuo žingsniu Vakarai aiškiai parodė, kad po Rusijos ir Gruzijos karo Europos Sąjunga norėtų normalizuoti santykius su Baltarusija. Minskas atsakė palankiai –paleisdamas kai kuriuos politinius kalinius, šiek tiek pajudėdamas ES kryptimi.

Tai Maskvai susižavėjimo nekelia. Spalio 6 dieną V. Putinas trumpam buvo susitikęs su A. Lukašenka. Pokalbis, kaip tvirtina šaltiniai, žinantys jo turinį, nebuvo malonus ir labai bičiuliškas. Dabartinę Baltarusijos politiką Maskva supranta kaip nedraugišką ir priešingą savo interesams. Maskva, be abejonės, suvokia kaip pažeminimą tai, kad Pietų Osetiją ir Abchaziją pripažino tik Nikaragva. Tačiau, ko gero, nuo to laiko, kai V. Putinas prabilo apie „muses ir kotletus“, A. Lukašenka aiškiai yra įžeistas.

Be Europos pagalbos, deja, įžeidimai yra tik įžeidimai, kuriuos tenka nuryti. Tačiau Rusijos nepasitenkinimas reiškia daugiau, tai, ko A. Lukašenka trokšta mažiausiai: Rusija nori pakelti Baltarusijai dujų kainas nuo 128 iki 400 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Tai reikštų katastrofą A. Lukašenkai, nes kritus gyvenimo lygiui jo populiarumas sumažėtų. O juk A. Lukašenka nori likti populiarus ir mylimas. Taigi, kelias lieka vienas – judėti link Vakarų, bet atsargiai, kad nei Baltarusija, nei Europos Sąjunga neprarastų „savo veido“. Tačiau, deja, energetikos resursų Vakarai irgi neturi. Todėl kol kas visi politikos pokyčiai tėra, kaip sako liaudis, šakėmis ant vandens parašyti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 10)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras