Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Armėnijos užsienio politika geopolitinių jėgų sankirtos zonoje

Ruslan Arutiunian
2009 01 10

Nelengva įvertinti pastarojo dešimtmečio Armėnijos Respublikos užsienio politiką. Paprasti Armėnijos piliečiai yra įsitikinę, jog reikia palaikyti gerus santykius su visomis didžiosiomis valstybėmis, turinčiomis interesų Pietų Kaukazo regione, kad jos nekenktų Armėnijai, pagal galimybes su ja bendradarbiautų, jai padėtų. Pastarajam tikslui, suprantama, panaudojamos JAV, Prancūzijoje ir Rusijoje įsikūrusių armėnų bendruomenių galimybės.

Rugpjūčio – lapkričio mėnesiais, kai Kaukazo regione įvykiai keitėsi labai greitai, Armėnija žengė kelis aktyvius žingsnius tarptautinių santykių srityje. Kalbu ne tik apie „futbolo diplomatiją“, kai prezidento pakviestas stebėti rungtynių, į Armėniją pirmą kartą atvyko Turkijos prezidentas su gausia palyda. Įdomu stebėti, kokiu lygiu Armėnijos užsienio politika yra konceptuali. Šiuo požiūriu daug ką atspindėjo vokiečių laikraštyje „Frankfurter Allgemeine“ išspausdintas Armėnijos prezidento Seržo Sarkisiano interviu.

Nesusigundyti – tokįprincipą, kalbėdamas apie bendrąją Armėnijos užsienio politiką, pabrėžė Armėnijos Respublikos prezidentas. „Pastarąjį dešimtmetį mes dėjome pastangas laikytis tokios subalansuotos politikos, kad būtų įmanoma suderinti Amerikos, Rusijos ir NATO interesus. Gali kilti pagunda gauti sau naudos iš jų nesutarimų, tačiau tai labai pavojinga.“

Suprantama, kad, norint atsilaikyti prieš pagundas ir laikytis nusistatytos krypties, reikia įdėti nemažų pastangų. O pagundų yra daug. Armėnija - viena iš tų valstybių, kurios laiko, kad tautos apsisprendimo teisė ne mažiau svarbi už teritorinio vientisumo principą, bet nesusigundė pripažinti nei Kosovą, nei Abchaziją ir Pietų Osetiją, nepripažino net Kalnų Karabacho respublikos. Minėtame interviu Armėnijos prezidentas pasakė: „Mes neturime teisės pripažinti kitų minėtų valstybių, kol nepripažinome nepriklausomos Kalnų Karabacho respublikos, – mūsų piliečiai tokio poelgio nesuprastų. (...) Mes taip pat nesame tiek stiprūs, kad vienašališkai pripažintume Kalnų Karbacho nepriklausomybę ir laikytume, jog klausimas išspręstas.“

Pasak prezidento, Rusijos ir Gruzijos konflikto metu buvo reikalaujama, kad Armėnija imtųsi priešingų veiksmų, laikytųsi skirtingų įsipareigojimų, kuriems suderinti prireikė nemažų pastangų. Jis sakė: „Mes su Gruzija kai kuriais principiniais klausimais laikomės skirtingų pozicijų, bet, savaime suprantama, kad Armėnija vengė bet kokių veiksmų, kurie galėtų būti suprasti kaip priešiški. Ir nors kaip to karo pasekmė regione įvyko nemažų pokyčių, dėkui Dievui, galiu pasakyti, kad nenukentėjo nei armėnų ir gruzinų, nei armėnų ir rusų santykiai.“

Tuoj po konflikto Armėnijos prezidentas nuvyko vizitų į Maskvą ir Tbilisį, kalbėjo apie tai, jog karas – nepriimtinas konfliktų sprendimo būdas, kad jis nėra prognozuojamas. Tbilisyje jis priminė tūkstantmetę armėnų ir gruzinų tautų draugystę, kuri neturėtų nukentėti.

Karas atmetamas arba atidedamas neribotam laikui

Tuojau po karo dėl Pietų Osetijos didelį aktyvumą Pietų Kaukaze pademonstravo Rusija ir Turkija. Pastaroji pasiūlė „Kaukazo stabilumo ir bendradarbiavimo platformą“. Į tą „platformą“ buvo kviečiami: Azerbaidžanas, Armėnija, Gruzija, Turkija ir Rusija. Iš regiono šalių nepakviestas liko tik Iranas. Rusija pradėjo bendradarbiauti su Turkija pagal tą „platformą“, imdamasi diplomatinių veiksmų Karabacho konfliktui išspręsti. Tikėtasi „didelės pažangos“. Suprantama, kad tokia sėkmė sustiprintų Rusijos įtaką Pietų Kaukaze. Šita aplinkybė ir Rusijos bei Turkijos bendradarbiavimas sukėlė Armėnijoje šiokį tokį susirūpinimą, kuris užfiksuotas ir armėnų spaudoje. Buvo laukiama, kad Rusija vardan „didelės ir sparčios pažangos“ pasistengs priversti savo sąjungininkę Armėniją padaryti dėl Kalnų Karabacho vienašališkų nuolaidų. Konkrečiai, norima, kad Armėnija priverstų Kalnų Karabachą perduoti Azerbaidžanui saugumo zona vadinamą teritoriją.

Prisiminkime, kad Azerbaidžanas buvo antroji (po Kazachstano) šių metų liepos pradžioje naujojo Rusijos prezidento D. Medvedevo aplankyta NVS šalis. Vizito metu buvo priimta deklaracija dėl draugystės ir strateginio bendradarbiavimo. Joje pabrėžta, jog svarbu Karabacho klausimą sureguliuoti remiantis valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principais. Taigi, Rusija yra ir Armėnijos, ir Azerbaidžano strateginė sąjungininkė, bet palaiko Azerbaidžano poziciją konfliktui spręsti.

Apie Armėnijos diplomatinius veiksmus lapkričio antroje pusėje akivaizdžiai stinga informacijos. Įsidėmėtinas lapkričio 25 d. Armėnijos nacionalinės televizijos transliuotas didokas politinių laidų ciklas, kuriame užfiksuoti prezidento pasisakymai įvairiomis progomis. Tą pačią dieną buvo nufilmuotas jo interviu Kalnų Karabache, kur jis kartu su Kalnų Karabacho prezidentu (abu apsivilkę karišką aprangą), stebėjo tenykščių karių pratybas. Šios pratybos, kuriose dalyvavo dešimtys tankų, atrodė specialiai armėnų valdžios organizuotos, kad pademonstruotų pasirengimą pasipriešinti įvairiopam spaudimui.

Armėnijos ir Rusijos diplomatinėmis pastangomis buvo pasiekta, kad lapkričio 2 d. Pamaskvėje buvo priimta Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos prezidentų pasirašyta deklaracija, kuria šalys atmeta karą kaip konfliktų sprendimo būdą. Deklaracijoje šalys paskelbė, jog palaikys pastangas normalizuoti padėtį Pietų Kaukaze, spręsdami Karabacho konfliktą politinėmis priemonėmis tarptautiniu normų ir principų pagrindu. Tai po 1994 m. pasirašytos paliaubų sutarties pirmas politinis dokumentas su abiejų konfliktuojančių pusių parašais.

Armėnų laikraštis „Azg“ rašė, kad Turkijos žiniasklaida teigiamai vertina deklaracijos pasirašymą. Turkų spaudoje buvo rašoma, jog Ankara parėmė šia iniciatyvą. O įtakingame turkų laikraštyje „Hürriyet“ buvo paminėta, kad, prasidėjus Pietų Osetijos karui, Ankara paskutinę minutę įtikino Azerbaidžaną atsisakyti planuotų karo veiksmų prieš Armėniją.

Kaukaze bet koks ribų perbraižymas ypač pavojingas dalykas. Armėnų politikai ir žurnalistai atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad Rusijos ir Turkijos bendradarbiavimas pasiekė aukštą lygį. Senas diplomatijos tradicijas turinčiai Turkijai Rusija gali sukurti politinio manevro galimybę. Pavyzdžiui, prieš Europos „kaprizus“ priėmimo į ES klausimu arba prieš JAV, jeigu ką tik išrinktas prezidentas Barackas Obama staiga panorėtų tęsėti Amerikos armėnų bendruomenei duotą pažadą pripažinti 1915 metų armėnų genocidą arba jeigu jis imtųsi užstoti kurdus. Galimybė, kad JAV gali pripažinti armėnų genocidą, stipriai veikia Turkijos politiką. Sveikindamas Obamą išrinkimo proga, Turkijos premjeras R. Erdoganas perspėjo jį nežengti to žingsnio.

Kartu Ankara bando kliudyti tarptautinei bendruomenei tęsti genocido pripažinimą, aiškindama, jog tai trukdo neseniai prasidėjusiai Armėnijos ir Turkijos santykių pažangai. Be kita ko, turkų diplomatai ketina siekti, kad balandžio 24-ąją, armėnų genocido dieną, kai naujasis JAV prezidentas B. Obama tradiciškai kreipsis į Amerikos armėnų bendruomenę, 1915 m. įvykiai Osmanų imperijoje nebūtų vadinami genocidu.

Armėnijos poziciją tarptautinių santykiu klausimu atskleidžia S. Sarkisiano atsakymas į Vokietijos žurnalisto klausimą: „Jūs dalyvaujate NATO bendradarbiavimo programoje. Ar manote, kad iš Pietų Osetijos karo gauta pamoka yra ta, jog NATO turi laikytis toliau nuo Kaukazo?“ Armėnijos prezidentas atsakė: „Aš nepritariu jūsų pasirinktai leksikai. Tuo atveju būtų neįmanoma tolesnė mūsų santykių su NATO plėtra. Mes manome, kad mūsų bendradarbiavimas su NATO yra mūsų saugumo sistemos sudedamoji dalis. Kita vertus, mes nesiekiame narystės NATO. Naujas įtakos zonas skiriančių linijų perbraižymas mūsų regione gali būti labai pavojingas. Tai yra iš pastarojo karo mūsų įsisąmoninta pamoka.“

Geopolitinė įtampa regione, Vakarų valstybių ir Rusijos varžybos supriešino Armėnijos visuomenę, suskaldė į oficialiosios valdžios šalininkus ir nesutaikomą opoziciją ir gresia sutrikdyti vidinę respublikos pusiausvyrą.

Pagrindinis geopolitinis uždavinys Vakarams – užtikrinti saugų naftos ir dujų iš Kaspijos jūros baseino (ypač Kazachstano naftos ir Turkmėnijos dujų) transportavimą per Pietų Kaukazą į Turkiją, toliau – į Europą, kad šiam procesui negalėtų daryti įtakos Rusija ir Iranas. Savo ruožtu Rusija deda dideles pastangas, kad nafta ir dujos iš minėtų šalių būtų tiekiamos per Rusijos teritoriją.

Pietų Osetijos karas parodė, jog energijos išteklių transportavimas per Pietų Kaukazą dėl neišspręstų konfliktų nėra saugus. Todėl suaktyvėjo tarptautinės diplomatijos pastangos užtikrinti regione stabilumą ir taiką, be kita ko – išspręsti Karabacho konfliktą. Pastaraisiais mėnesiais JAV atstovas ESBO Minsko grupėje Metju Braiza (Matthew Bryza) skelbia pareiškimus apie didelę pažangą sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą ir pranašauja greitą jo politinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad Azerbaidžano, Kalnų Karabacho, Armėnijos vadovų pareiškimuose nepastebima jokių pasikeitimų, armėnų spaudoje daroma išvada, jog tarpininkaujančios šalys derasi tarp savęs ir, matyt, bandys priversti konfliktuojančias šalis įgyvendinti tarpininkų suderintus sprendimus.

Kitas didžiosios geopolitikos klausimas – rasti Pietų Kaukaze tinkamą platformą tikėtinam oro smūgiui į Iraną. Armėnų spaudoje daugiausia buvo kalbama apie Gruziją, kuri, tikėdamasi išspręsti savo problemas, gali pasiryžti tokiam žingsniui, nepaisydama Irano perspėjimo regiono šalims to nedaryti. Bet naujasis JAV prezidentas B. Obama gali daug ką pakeisti ir šitame regione, pirmiausia – JAV ir Irano santykiuose. Jo pasisakymuose esama užuominų dėl tokių pokyčių.

Lapkričio 18-19 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu apsilankė Armėnijos užsienio reikalų ministras Eduardas Nalbandianas. Jei atsiminsime, kad po Lietuvos jis vyko į Latviją ir Estiją, ir tai, kad vos prieš kelias dienas šių Baltijos šalių vadovai dalyvavo Baku vykusiame energetikos forume (Armėnija, žinoma, nebuvo pakviesta), galime numanyti, kokie klausimai domino Armėnijos užsienio reikalų ministrą Baltijos šalyse.

Po susitikimo su Lietuvos prezidentu V. Adamkumi, E. Nalbandianas nuvyko į Trakus, kur susitiko su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais. Šiame susitikime dalyvavo ir Lietuvos pasiuntinys Armėnijoje G. Apuokas bei Armėnijos pasiuntinys trijose Baltijos respublikose A. Galojanas. E. Nalbandianas atsakė į daugybę Lietuvos armėnus dominančių klausimų, taip pat ir susijusių su Armėnijos užsienio politika. Jis pabrėžė, kad Armėnijos ir Lietuvos teisiniai ryšiai yra labai išplėtoti. Armėnija su Lietuva yra pasirašiusi tris kartus daugiau sutarčių, negu, pvz., su Vengrija. Tačiau ūkiniai ir kultūriniai ryšiai labai menki, reikia stiprinti ir plėtoti. Ministro nuomone, Armėnija iš Pietų Kaukazo regiono šalių vidaus politikos ir socialinio gyvenimo požiūriu yra arčiausiai Europos. Korupcijos lygis Armėnijoje aukštesnis negu Lietuvoje, bet žemesnis, palyginti su regiono kaimynėmis.

Ministras kalbėjo, kad santykių su Turkija pagyvinimas, kelių per sieną atvėrimas būtų naudingas abiem pusėms. Armėnijos kaimynystėje esančios Turkijos sritys gana atsilikusios, sienų atvėrimas būtų naudingas jų ekonomikai. Ne atsitiktinai ir Armėnija, ir Turkija suremontavo savąsias jas jungiančio geležinkelio dalis, ir jis galėtų veikti jau kitą dieną po politinio sprendimo. Pastarųjų mėnesių įvykiai („futbolo diplomatija” ir kt.) parodė, jog Turkijos prezidentas ir vyriausybės vadovas iš tiesų nori sureguliuoti santykius su Armėnija. Tai natūralu, nes Armėnijos blokavimo politika nepasiekė tikslo. Armėnija įveikė atsilikimą, sąlygotą žemės drebėjimo, karo ir blokados, sugebėjo pasiekti ekonominės pažangos, net nusitiesė dujotiekį iš Irano. (Armėnija dabar vienintelė šalis, kuri gali gauti dujų iš dviejų didžiausias dujų atsargas turinčių šalių – Rusijos ir Irano). Jau susitarta, kad nuo 2009 m. kovo 1 d. Armėnija tieks Turkijai elektrą.

Kalbėdamas apie santykius su Azerbaidžanu, ministras pabrėžė svarbą Pamaskvyje pasirašytos deklaracijos, kurioje Karabacho konflikto šalys prisižadėjo taikiai spręsti konfliktą, remdamosi tarptautiniais teisės aktais (ne tik teritorinio neliečiamumo principu). Pasak ministro, visi konfliktai, net nesutarimai tarp tėvų ir vaikų išsprendžiami kompromiso būdu. Armėnijos ir Azerbaidžano visuomenės kol kas nėra pasiruošusios kompromisui. Armėnijoje valdžia nuolat yra kritikuojama, kad neginanti Karabacho interesų, ja nėra visiškai pasitikima. Armėnijos valdantieji mano, kad kiekvienas sprendimas dėl Kalnų Karabacho įsigalios tik po to, kai bus gautas tautos pritarimas, tikėtina – referendumu.

Azerbaidžane jau daug metų tęsiama antiarmėniška agitacija, kuri skiepija neapykantą, daro labai didelę žalą abiejų tautų santykiams. 2001 m. Prancūzijos prezidentui J. Chirakui tarpininkaujant Paryžiuje vyko Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo ir Armėnijos prezidento Roberto Kočariano derybos, kuriose dalyvavo ir E. Nalbandianas, tuo metu buvęs Armėnijos ambasadoriumi Prancūzijoje. Jis papasakojo, kad derybos truko šešias valandas be pertraukos ir vyko stebėtinai sėkmingai, abi pusės susitarė visais pagrindiniais punktais, liko tik susitarti, kur bus pasirašoma sutartis dėl Kalnų Karabacho konflikto išsprendimo. Ir tada H. Alijevas pareiškė, jog Azerbaidžano visuomenė nėra pasirengusi pasirašyti tokią sutartį.

Atsisveikindamas ministras pranešė, kad po kelionės į Latviją bei Estiją lapkričio 24 d. jis lankysis Turkijoje.

Įstabūs Turkijos visuomenės mąstysenos pokyčiai

Armėnijos ir Turkijos santykių plėtotei didelės reikšmės gali turėti 2008 m. antroje pusėje viešai pasireiškę turkų visuomenės mąstysenos pokyčiai. Rugsėjo 6 d., po Armėnijos ir Turkijos komandų futbolo rungtynių, per 300 jas stebėjusių Turkijos piliečių, tarp kurių buvo daug žurnalistų, apsilankė genocido aukų atminimo komplekso muziejuje. Su jais buvo ir vieno iš trijų Pirmojo pasaulinio karo laikų vadovų ir aktyvaus genocido organizatoriaus Džemalio pašos anūkas žurnalistas, kuris prie genocido paminklo padėjo gėlių.

Rugsėjo 7 d. turkų laikraštyje „Taraf“ buvo išspausdintas žinomo turkų žurnalisto Ahmedo Altano pasirašytas tekstas, faktiškai laisvai sueiliuota poema, kurioje kreipiamasi į skaitytoją ir skaudžiai primenama armėnų tautos išgyventa tragedija. Netrukus turkų spaudoje paskelbta per trisdešimt įvairių publikacijų, skirtų armėnų genocidui, be kitų – ir interviu su Jerevano genocido muziejaus direktoriumi H. Demojanu.

Gruodžio 4 d. turkų spaudoje pasirodė intelektualų pareiškimas: jie asmeniškai atsiprašo armėnų už 1915-18 metų armėnų tautą ištikusią didelę nelaimę (žodis „genocidas“ neminimas), taip pat atsiprašo ir už jos neigimą.

Gruodžio 15 d. šis atsiprašymo pareiškimas buvo paskelbtas internete su 200 intelektualų parašais, po kelių dienų parašų jau buvo per 10 000.

Prezidentas A. Gulas šį parašų rinkimą pavadino demokratijos pasireiškimu (už tai buvo apkaltintas turįs „armėniškų šaknų“), o premjeras R Erdoganas ir nemažai įtakingų veikėjų pasmerkė šią akciją. Turkijoje prasidėjo bruzdėjimas. Internete imta rinkti parašus su formuluotėmis „atleidimo neprašau“ ir „laukiu atsiprašymo“.

Gruodžio 20 d. atsitiko dar vienas Turkijoje neregėtas akibrokštas, šį kartą Turkijos parlamente (medžlise). Išplėstinio parlamento posėdžio metu, svarstant švietimo ministerijos biudžetą, partijos „Demokratinė santvarka“ atstovas, deputatas kurdas Osmanas Ozčelikas, pasisakydamas savo partijos vardu, nelauktai prašneko apie armėnų atsiprašymo akciją ir kritikavo premjero Erdogano neigiamą požiūrį į ją. „Argi nėra būtinybės prašyti atleidimo?“ – klausė parlamentaras. – „Visiems žinoma apie masines armėnų žudynes, kodėl neatsimenate?“ Priminęs taip pat ir masines krikščionių asirų žudynes, O. Ozčelikas išreiškė apgailestavimą, kad armėnų žudynėse ypač aktyviai pasireiškė „Hamidijė“ vadinami kurdų raitelių būriai. (Jie buvo suformuoti XIX a. pabaigoje sultono Abdiulchamito nurodymu specialiai armėnams žudyti ir pasižymėjo ypatingu žiaurumu 1895-96 metais, kai buvo išžudyta apie 300 000 armėnų – R A.). „Visa mano vaikystė praėjo klausant istorijų apie armėnų žudynes“, – sakė kurdas deputatas. Jo senelis neprisidėjęs prie to, priešingai – gelbėjęs armėnus, bet buvę daug kalbama apie aplinkinius, pralobusius plėšiant aukų turtą. Dalis deputatų bandė nutildyti išsišokėlį, bet kiti jį užsistojo. Pastarąją informaciją pateikė armėnų laikraštis „Azg“, remdamasis „Hürriyet“ ir kita turkų spauda.

Neabejotina, jog 2009 metai gali atnešti naujų pokyčių tiek Armėnijos ir Turkijos santykiuose, tiek ir visame regione. Norisi tikėti, kad tie pasikeitimai bus pozityvūs.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras