|
Karas Gazoje: ar kas nors siekia taikos? (1)
Giedrė Šabasevičiūtė 2009 01 18
Po ilgų derybų ir daugybės nesibaigiančių interesų derinimo posėdžių Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sausio 8-ąją priėmė rezoliuciją, raginančią nedelsiant nutraukti karo veiksmus Gazos ruože. Rezoliucija Nr. 1860 kviečia abi kariaujančias puses Izraelį ir politinę partiją Hamas paskelbti ilgalaikes paliaubas, sąlygojančias visišką Izraelio kariuomenės atsitraukimą iš Gazos teritorijos. Tačiau karas tęsiasi: dar pirmadienį Hamas raketos ir toliau skriejo link Izraelio, kuris savo ruožtu atsilygino aktyviu sausumos kariuomenės puolimu Gazoje. Stebint sunkumus, iškilusius JT Saugumo Taryboje šios rezoliucijos priėmimo metu, ir abiejų kariaujančių pusių akivaizdų nenorą jos laikytis, kyla klausimas, ar paliaubos išvis yra tai, ko siekia Hamas ir Izraelis. Ar taika yra naudinga kuriam nors tiesioginiam Gazos konflikto dalyviui? Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų pamąstyti apie tai, kaip šis karas galėtų pasitarnauti kiekvienos iš kariaujančių pusių politinei pozicijai sustiprinti.
Pradėkime nuo Hamas. Neįmanoma nepastebėti, kaip keičiasi šios palestiniečių politinės grupuotės statusas arabų pasaulyje. Solidarumas su Gazos gyventojais, išreikštas daugybės demonstracijų, vykusių ir tebevykstančių arabų ir kitose islamą išpažįstančiose šalyse, stiprina priešiškumą Izraeliui ir gimdo palankius jausmus Hamas partijai, kaip vienintelei palestiniečių organizacijai, sugebančiai realiai pasipriešinti Izraeliui. Taip iš politinės partijos, kuri jėga įsigalėjo Gazos ruože, Hamas tampa plačiu pasipriešinimo judėjimu, neišvengiamai tapatinamu su Gazos gyventojais. Šis reiškinys pasireiškia Hamas šalininkų pagausėjimu ne tik Gazoje, bet ir Vakarų Krante, kuris tradiciškai įeina į Fatah kontroliuojamą zoną. Al Jazeera korespondentė Vakarų Krante Rachel Shabi pažymi, kad karas padidino Hamas šalininkų gretas: kai kurie Vakarų Kranto gyventojai, kurie prieš Izraelio puolimą buvo priešiškai nusiteikę Hamas atžvilgiu, dabar yra Hamas pusėje[1]. Du žurnalistės kalbinti palestiniečiai savo paramą Hamas aiškino kaip pareigą palaikyti bet kokį pasipriešinimo Izraeliui judėjimą. Ši tendencija pastebima ir kitose arabų šalyse. Pavyzdžiui, Egipte šalies inteligentai, tarp kurių yra žymus istorikas Tareq al Bishri ir garsus rašytojas Sonallah Ibrahimas, pasirašė peticiją, palaikančią pasipriešinimo judėjimą Gazos ruože ir raginančią Egipto vyriausybę atsisakyti Kemp Deivido taikos sutartimi su Izraeliu nustatytos veiksmų linijos, kuri trukdo įgyvendinti tikrąją nacionalinio Palestinos išsivadavimo strategiją[2].
Hamas reitingams kylant, Fatah nuosaikesnė palestiniečių organizacija, kontroliuojanti Vakarų Krantą ir Palestinos savivaldos instituciją viešojoje arabų šalių nuomonėje pamažu netenka teisėtos palestiniečių atstovės statuso. Arabiškuose bloguose pastebima tendencija vaizduoti Mahmoudą Abbasą, Palestinos savivaldos prezidentą, ir Muhammadą Dahlaną, buvusį Fatah grupuotės saugumo vadą, aukščiausių Izraelio valstybės pareigūnų kompanijoje, taip peršant sąmokslo tarp Izraelio ir Palestinos savivaldos idėją[3]. Atsiranda nuomonių, kad Palestinos savivalda slapta palaiko kovos veiksmus, tikėdamasi atsikovoti Gazos ruožą, prarastą per pralaimėtą pilietinį karą su Hamas kovotojais, įsiplieskusį po 2006-aisiais vykusių rinkimų Gazoje, kuriuos laimėjo Hamas. Gazos karo metu viešoji nuomonė neišvengiamai pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas: kadangi Fatah kariauja prieš Hamas, o Hamas prieš Izraelį, tai Fatah eina išvien su Izraeliu, o Hamas ima atstovauti visam pasipriešinimo judėjimui ir visai palestiniečių tragedijai.
Čia ir slypi nauda, kurią Gazos karas atneš Hamas. Tarptautinė bendrija, norėdama nutraukti Gazos konfliktą, tikriausiai bus priversta tartis su Hamas, taip pripažindama šią grupuotę teisėta palestiniečių atstove ir išbraukdama ją iš teroristinių organizacijų sąrašo. Tapdama pagrindine pašnekove sprendžiant Palestinos klausimą, Hamas užimtų Palestinos savivaldos vietą ir laimėtų kovą su Fatah.
Kuo karas Gazoje gali būti naudingas Izraelio valstybei? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina turėti omeny, kad kariniai veiksmai vyksta artėjant parlamento rinkimams, numatytiems vasario 10-ąją. Šalyje, kurioje vyrauja valstybinio saugumo prioritetai ir karo logika, sugebėjimas apginti valstybę ir laimėti nuolatinį, tik retkarčiais nuslopstantį karą su Hamas yra būtiniausia būsimo valstybės vadovo savybė. Neatsitiktinai Tsipi Livni Izraelio užsienio reikalų ministrė ir centro partijos Kadima kandidatė į ministrės pirmininkės postą per šį Gazos karą tapo kone svarbiausia šalies politike, ir tai jai padės rungtis su Benjaminu Netanyahu, dešiniųjų partijos Likud lyderiu, dėl ministro pirmininko posto. T. Livni privalėjo Izraelio elektoratui įrodyti, kad ji verta šio posto ir kad kaltinimai patirties stoka, kuriuos jai teko atremti po nesėkmingo bandymo suformuoti parlamentinę koaliciją praėjusių metų spalio mėnesį, yra nepagrįsti. Tad karo veiksmai, vykdomi Gazos ruože, yra skirti patraukti šalies elektoratui, nerimaujančiam po paskutinės nesėkmingos Izraelio operacijos Libane, per kurią jai nepavyko neutralizuoti Hezbollah. Karas gali užsitęsti, nes nė viena iš kariaujančių pusių negali sau leisti pralaimėti. Kadangi taika abiejų šalių politinėse dienotvarkėse kol kas nefigūruoja, tikėtina, kad Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos ir toliau liks tiktai popieriuje.
[1]http://english.aljazeera.net/focus/war_on_gaza/2009/01/200916123826263533.html
[2]http://www.3almani.org/spip.php?article4099
[3] Pavyzdžiui, http://angryarab.blogspot.com/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |