Po ilgų derybų ir daugybės nesibaigiančių interesų derinimo posėdžių Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sausio 8-ąją priėmė rezoliuciją, raginančią nedelsiant nutraukti karo veiksmus Gazos ruože. Rezoliucija Nr. 1860 kviečia abi kariaujančias puses – Izraelį ir politinę partiją „Hamas“ – paskelbti ilgalaikes paliaubas, sąlygojančias visišką Izraelio kariuomenės atsitraukimą iš Gazos teritorijos. Tačiau karas tęsiasi: dar pirmadienį „Hamas“ raketos ir toliau skriejo link Izraelio, kuris savo ruožtu atsilygino aktyviu sausumos kariuomenės puolimu Gazoje. Stebint sunkumus, iškilusius JT Saugumo Taryboje šios rezoliucijos priėmimo metu, ir abiejų kariaujančių pusių akivaizdų nenorą jos laikytis, kyla klausimas, ar paliaubos išvis yra tai, ko siekia „Hamas“ ir Izraelis. Ar taika yra naudinga kuriam nors tiesioginiam Gazos konflikto dalyviui? Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų pamąstyti apie tai, kaip šis karas galėtų pasitarnauti kiekvienos iš kariaujančių pusių politinei pozicijai sustiprinti.

Pradėkime nuo „Hamas“. Neįmanoma nepastebėti, kaip keičiasi šios palestiniečių politinės grupuotės statusas arabų pasaulyje. Solidarumas su Gazos gyventojais, išreikštas daugybės demonstracijų, vykusių ir tebevykstančių arabų ir kitose islamą išpažįstančiose šalyse, stiprina priešiškumą Izraeliui ir gimdo palankius jausmus „Hamas“ partijai, kaip vienintelei palestiniečių organizacijai, sugebančiai realiai pasipriešinti Izraeliui. Taip iš politinės partijos, kuri jėga įsigalėjo Gazos ruože, „Hamas“ tampa plačiu pasipriešinimo judėjimu, neišvengiamai tapatinamu su Gazos gyventojais. Šis reiškinys pasireiškia „Hamas“ šalininkų pagausėjimu ne tik Gazoje, bet ir Vakarų Krante, kuris tradiciškai įeina į „Fatah“ kontroliuojamą zoną. „Al Jazeera“ korespondentė Vakarų Krante Rachel Shabi pažymi, kad karas padidino „Hamas“ šalininkų gretas: kai kurie Vakarų Kranto gyventojai, kurie prieš Izraelio puolimą buvo priešiškai nusiteikę „Hamas“ atžvilgiu, dabar yra „Hamas“ pusėje[1]. Du žurnalistės kalbinti palestiniečiai savo paramą „Hamas“ aiškino kaip pareigą palaikyti bet kokį pasipriešinimo Izraeliui judėjimą. Ši tendencija pastebima ir kitose arabų šalyse. Pavyzdžiui, Egipte šalies inteligentai, tarp kurių yra žymus istorikas Tareq al Bishri ir garsus rašytojas Sonallah Ibrahimas, pasirašė peticiją, palaikančią pasipriešinimo judėjimą Gazos ruože ir raginančią Egipto vyriausybę atsisakyti Kemp Deivido taikos sutartimi su Izraeliu nustatytos veiksmų linijos, kuri trukdo įgyvendinti tikrąją nacionalinio Palestinos išsivadavimo strategiją[2].

„Hamas“ reitingams kylant, „Fatah“ – nuosaikesnė palestiniečių organizacija, kontroliuojanti Vakarų Krantą ir Palestinos savivaldos instituciją – viešojoje arabų šalių nuomonėje pamažu netenka teisėtos palestiniečių atstovės statuso. Arabiškuose „bloguose“ pastebima tendencija vaizduoti Mahmoudą Abbasą, Palestinos savivaldos prezidentą, ir Muhammadą Dahlaną, buvusį „Fatah“ grupuotės saugumo vadą, aukščiausių Izraelio valstybės pareigūnų kompanijoje, taip peršant sąmokslo tarp Izraelio ir Palestinos savivaldos idėją[3]. Atsiranda nuomonių, kad Palestinos savivalda slapta palaiko kovos veiksmus, tikėdamasi atsikovoti Gazos ruožą, prarastą per pralaimėtą pilietinį karą su „Hamas“ kovotojais, įsiplieskusį po 2006-aisiais vykusių rinkimų Gazoje, kuriuos laimėjo „Hamas“. Gazos karo metu viešoji nuomonė neišvengiamai pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas: kadangi „Fatah“ kariauja prieš „Hamas“, o „Hamas“ prieš Izraelį, tai „Fatah“ eina išvien su Izraeliu, o „Hamas“ ima atstovauti visam pasipriešinimo judėjimui ir visai palestiniečių tragedijai.

Čia ir slypi nauda, kurią Gazos karas atneš „Hamas“. Tarptautinė bendrija, norėdama nutraukti Gazos konfliktą, tikriausiai bus priversta tartis su „Hamas“, taip pripažindama šią grupuotę teisėta palestiniečių atstove ir išbraukdama ją iš teroristinių organizacijų sąrašo. Tapdama pagrindine pašnekove sprendžiant Palestinos klausimą, „Hamas“ užimtų Palestinos savivaldos vietą ir laimėtų kovą su „Fatah“.

Kuo karas Gazoje gali būti naudingas Izraelio valstybei? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina turėti omeny, kad kariniai veiksmai vyksta artėjant parlamento rinkimams, numatytiems vasario 10-ąją. Šalyje, kurioje vyrauja valstybinio saugumo prioritetai ir karo logika, sugebėjimas apginti valstybę ir laimėti nuolatinį, tik retkarčiais nuslopstantį karą su „Hamas“ yra būtiniausia būsimo valstybės vadovo savybė. Neatsitiktinai Tsipi Livni – Izraelio užsienio reikalų ministrė ir centro partijos „Kadima“ kandidatė į ministrės pirmininkės postą – per šį Gazos karą tapo kone svarbiausia šalies politike, ir tai jai padės rungtis su Benjaminu Netanyahu, dešiniųjų partijos „Likud“ lyderiu, dėl ministro pirmininko posto. T. Livni privalėjo Izraelio elektoratui įrodyti, kad ji verta šio posto ir kad kaltinimai patirties stoka, kuriuos jai teko atremti po nesėkmingo bandymo suformuoti parlamentinę koaliciją praėjusių metų spalio mėnesį, yra nepagrįsti. Tad karo veiksmai, vykdomi Gazos ruože, yra skirti patraukti šalies elektoratui, nerimaujančiam po paskutinės nesėkmingos Izraelio operacijos Libane, per kurią jai nepavyko neutralizuoti „Hezbollah“. Karas gali užsitęsti, nes nė viena iš kariaujančių pusių negali sau leisti pralaimėti. Kadangi taika abiejų šalių politinėse dienotvarkėse kol kas nefigūruoja, tikėtina, kad Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos ir toliau liks tiktai popieriuje.

[1]http://english.aljazeera.net/focus/war_on_gaza/2009/01/200916123826263533.html

[2]http://www.3almani.org/spip.php?article4099

[3] Pavyzdžiui, http://angryarab.blogspot.com/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.