Izraelį iš dviejų pusių puola du nesutaikomi priešai. Ne valstybės, o organizacijos: Libane įsikūrusi „Hezbollah“ ir teritorijos prie Egipto sienos ruožą, vadinamąją Gazą, valdantis „Hamas“.

Abi organizacijos nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. Dar daugiau: abiejų ideologija yra griežtai antiizraelietiška. Derybos su jomis yra įmanomos tik Izraeliui atsisakius teisės egzistuoti. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis jokios derybos vykti negali ir nevyks.

Pažvelkime į šias organizacijas iš arčiau ir pabandykime rasti jas skiriančius ir jungiančius bruožus.

Apžvalgą pradėkime nuo Libane įsikūrusios „Hezbollah“ (lietuviškai „Dievo partija“). Daugumos islamiškų valstybių ji laikoma teisėta pasipriešinimo Izraeliui organizacija, kuri su terorizmu neturi nieko bendro. Tačiau kai kurios Vakarų valstybės ir JAV yra įtraukusios „Hezbollah“ į teroristinių organizacijų sąrašus. Pažymėtina, kad pasauliniame „Al Qaeda“ džihade „Hezbollah“ praktiškai nedalyvauja ir didžiausias jos priešininkas yra Izraelis, o ne apskritai Vakarai, prieš kuriuos kovoja Osama bin Ladenas.

„Hezbollah“ yra, viena vertus, netoliaregiškos Izraelio politikos, o kita vertus – didėjančio Irano aktyvumo Artimuosiuose Rytuose rezultatas.

Pirmą kartą „Hezbollah“ kaip ginkluota jėga pasirodė 1982 metais per pilietinį karą Libane kaip atsakas į Izraelio invaziją, vadinamą „Operacija „Taika Galilėjai“.

Musulmoniškos ginkluotos šiitų organizacijos atsiradimas iš karto patraukė jaunos Irano Islamo Respublikos ir jos vadovo ajatolos Khomeini, siekusio eksportuoti islamišką revoliuciją į visą pasaulį, dėmesį ir sulaukė labai rimtos Teherano karinės ir finansinės paramos. Ir dabar daugiausia pinigų ir ginkluotės „Hezbollah“ organizacijai ateina iš Irano ir Sirijos.

„Hezbollah“, savo egzistenciją pradėjusi kaip nedidelė organizacija, šiuo metu tapo įtakinga politine ir karine jėga, daugeliu požiūrių lemiančia visos šalies – Libano – likimą. Šiuo metu „Hezbollah“ turi savo atstovų Libano parlamente ir ministrų vyriausybėje. Organizacijai priklauso satelitinė televizijos stotis ir radijas. „Hezbollah“ dažnai elgiasi panašiai kaip Vakarų nevyriausybinės organizacijos ir vykdo daug socialinių programų. Ši veikla didina jos įtaką ir populiarumą ne tik tarp šalies šiitų, bet ir tarp sunitų bei krikščionių.

Tačiau 2006 metų Izraelio ir Libano karas, kuriame Izraeliui nepavyko sutriuškinti „Hezbollah“, pakėlė organizacijos populiarumą tarp kitų religinių konfesijų į nematytas aukštumas. Tai buvo pirmas karas, kurio Izraelis ne tik nelaimėjo, bet ir savo veiksmais sustiprino nesutaikomą priešininką – „Hezbollah“.  Dar daugiau, karas susilpnino provakarietišką Libano vyriausybę. Izraelio invazija ir vyriausybinė krizė Libane baigėsi tuo, kad buvo suformuota Nacionalinės vienybės vyriausybė, o joje dalyvauja ir „Hezbollah“. Be to, šis islamiškas judėjimas-partija Libano parlamente turi 30 vietų, todėl teroristine organizacija „Hezbollah“ galima vadinti tik su išlygomis. Po nepavykusios karinės avantiūros Izraelis labai rimtai atsakingas už tai, kokį politinį svorį ji įgavo dabartiniame Libane, ne taip seniai vienoje iš labiausiai provakarietiškų Artimųjų Rytų valstybių.

Skirtingai nei „Hezbollah“, Izraelio okupuotose teritorijose ir visų pirma Gazoje veikiantis „Hamas“ (Islamo pasipriešinimo judėjimas) yra sunitų karinė ir politinė organizacija. „Hamas“ susikūrė 1987 metais, pirmosios palestiniečių intifados, arba sukilimo, metu. Jo išskirtinis bruožas yra savižudžių išpuoliai prieš Izraelio civilius. Kaip ir „Hezbollah“, „Hamas“ vykdo daug socialinių programų ir aktyviai dalyvauja politikoje. 2006 metais „Hamas“ laimėjo vietos rinkimus Gazos ruože ir gavo daugumą Palestinos parlamento rinkimuose. Izraelio valdžia, kaltinusi Yassero Arafato judėjimą terorizmu, dabar yra priversta kovoti su daug atkaklesniu ir labiau nesutaikomu priešininku, kuris turi rimtą pagrindą teigti, kad jį remia dauguma palestiniečių.

Nors, kaip jau buvo minėta, „Hamas“ yra sunitų organizacija, pagalbą jam taip pat teikia Iranas. Taigi nieko nuostabaus, kad Izraelis laiko Iraną svarbiausiu savo priešininku. Tačiau niekas nepaneigs, kad Izraelio politika nemažai prisidėjo prie abiejų organizacijų suklestėjimo. Dabartiniai Izraelio kariuomenės veiksmai prieš „Hamas“ jokiu būdu nepakeis padėties ir nesunaikins nei pačios organizacijos, nei juo labiau nesumažins palestiniečių neapykantos Izraeliui – greičiau ją padidins.

Kelias į „Hamas“ ir „Hezbollah“ susilpninimą yra ne karinis – jis driekiasi per Siriją ir Iraną. Vien Sirija pajėgi sustabdyti Irano paramą šioms organizacijoms ir pati nustoti jas rėmusi. Neoficialiai Sirija tokį susitarimą Izraeliui siūlė ne kartą, už tai reikalaudama grąžinti Golano aukštumas. Izraelis siūlymus atmetė, nors yra akivaizdu, kad tos okupuotos teritorijos turėjimas taiką ne artina, o vis labiau nutolina ir komplikuoja geopolitinę Izraelio situaciją.

Būtina iš esmės spręsti gyvybingos palestiniečių valstybės sukūrimo klausimą ir siekti taikos su visomis arabų valstybėmis. Be šių žingsnių Izraelio perspektyvos yra labai labai miglotos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.