Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos piliečio išpažintis (9)

Borisas Tumanovas
2009 01 25

Netolimoje praeityje Peterburge gyveno nepaprastas nepaprasto likimo žmogus Jurijus Pavlovičius Lobačiovas (lai ilsisi ramybėje!).

Tikras peterburgietis, bajorų kilmės, jis pavergdavo protingu, truputį ironišku ir nepakartojamu žavesiu tuos rusus – būtent rusus – inteligentus, kurie įsisavino europietiško racionalizmo mokyklą.

Jurijus Pavlovičius kalbėjo nepriekaištinga, elegantiška rusų kalba. O, be to, dvidešimto amžiaus pradžios aromatu dvelkiančia prancūzų, serbų, rumunų ir netgi vengrų kalbomis.

Jurijaus Pavlovičiaus tėvas buvo konsulas Salonikuose. Ten Lobačiovų šeimą užklupo 1917 metų Vasario revoliucija. O po kelių mėnesių, prieš Spalio perversmą, Jurijaus Pavlovičiaus tėvai tapo choleros epidemijos aukomis, palikdami našlaičiais keturis sūnus.

1918 metais našlaičius berniukus perkėlė į Belgradą, ir ten devynerių metų Jura pradėjo batų valytojo karjerą gatvėje. O ketvirtame dešimtmetyje jis jau buvo žinomas Belgrado „Politikos“ redakcijos dailininkas karikatūristas ir buvo laikomas serbų komiksų pradininku.

Į Belgradą atėjus vokiečiams Jurijus Pavlovičius pasitraukė į pasipriešinimą. O kai į Jugoslaviją įžengė sovietų kariuomenė, jis buvo komandiruotas kaip vertėjas į vieną sovietinę diviziją, su kuria pasiekė Austriją. Už tai jam be jokių ypatingų delsimų buvo suteikta sovietinė pilietybė.

O paskui, kai Tito susipyko su Maskva, Jurijų Pavlovičių ir dar kelis šimtus tokių pat sovietinių piliečių susodino į prekinius vagonus ir išstūmė į Rumunijos teritoriją. Ten jis ir gyveno iki 1955 metų, dirbdamas karikatūristu laikraštyje „Už tvirtą taiką, už liaudies demokratiją“, kol jam leido apsigyventi Leningrade, kur Jurijus Pavlovičius iki pat pensijos dirbo „Kovos pieštuke“.

Grįžęs į tėvynę, kurios iš esmės jis nepažinojo, Jurijus Pavlovičius naudodamasis kiekviena proga ėmė aktyviai keliauti po tėvynės platybes. Kaip tik čia ir slypi atomazga tos alegorijos, kuri prasidėjo nežinomame Austrijos kaimelyje, kur apsinakvojo dalinys, kuriame tarnavo Jurijus Pavlovičius.

„Austriją išvis karas buvo mažai užkabinęs, o kaimelio, kuriame mes apsistojome, mūšiai visai nepalietė, – pasakojo jis. – Pedantiškai puošnūs nameliai, prižiūrėtos laukymės, grindiniai, akmenimis iškloti takeliai, ideali tvarka, beveik sterili švara – žodžiu, tipinis švabiškas kaimas. Sykį anksti ryte aš išėjau parūkyti į namo, kuriame mes apsigyvenome, prieangį. O ten jau sėdi Kolia Kurkinas, mūsų vado pasiuntinys, šaunus jaunas vaikinas.

Sėdim, rūkom. Virš kaimelio priešaušrio ūkas slenka. Tyla. Absoliuti idilija. Ir staiga Kolia svajingai sako: „Jūs pažiūrėkit, Jurijau Palyčiau, koks grožis…. Juk štai kaip, pasirodo, žmonės moka gyventi – gerbdami save. Kiekviena žolelė pakirpta, kiekvienas namas – puikumėlis, akmenukas prie akmenuko pritaikytas, takeliai išgrįsti, švara aplinkui… Kai aš visa tai pamačiau, pasižadėjau sau: štai baigsis karas, turėsiu aš, duok Dieve, galimybę nuosavą namelį pasistatyti, aš jį taip pat prižiūrėsiu, kad kaip žmogus gyvenčiau.“

Aš, žinoma, pagyriau jį už tokius ketinimus. Mes dar pasėdėjom, parūkėm ir išsiskyrėm. O daugiau apie šį pokalbį aš ir negalvojau (neprisiminiau). Tol, kol po trisdešimties metų, o gal ir daugiau, atsidūriau Kryme. Tiesiog keliavau po tuos kraštus autobusu. Dabar jau ir neatsimenu, kur tai buvo – atrodo, kažkur tarp Simferopolio ir Bachčisarajaus. Autobusas sustojo kažkokiame kaime, aš išlipau pamankštinti kojas, ir staiga girdžiu: „Jurijau Palyčiau, ar tai jūs?“ Apsidairau – tai mano Kolia Kurkinas. Pasenęs, bet galima pažinti. Ant motociklo su priekaba. Trumpiau kalbant, išlaipino jis mane iš autobuso kartu su mano kuprine ir nusivežė į savo namus prisiminti kovų jaunystę.

Atvažiuojam. Matau – Kolia akivaizdžiai pasiekė laimėjimų pokariniame gyvenime. Kieme stovi dar vienas motociklas su priekaba ir „Moskvičius“. Namas – kaip pilni aruodai. Trys sūnūs vienas už kitą gražesni, svetinga ir linksma žmona, stalas lūžta nuo vaišių, nors specialiai mano atvažiavimui niekas nesiruošė. Bet čia pat norom nenorom konstatuoju: namas didelis ir geros kokybės, bet kažkoks absurdiškas – visokie priestatai, sandėliukai, pašiūrės – ir viskas nedera (ne vietoje); kiemas didelis, bet kai kur apaugęs piktžolėmis, vietomis užverstas tolio gabalais, lentų nuolaužomis, surūdijusiais dubenimis; tvora pakrypusi, statiniai kaip švarplėta burna, ir visi skirtingo dydžio, na ir, žinoma, nei klombų, nei gėlių, nei žolytės, nei grįstų keliukų…

Pasėdėjom, išgėrėm, atsiminėm, papasakojom vienas kitam, kas ir kaip gyveno visą tą laiką, vėl išgėrėm. Pagaliau, jau po vidurnakčio išėjome mes su Kolia parūkyti į prieangį, kaip tą kartą Austrijoje. Aš jam ir sakau: „Nikolajau, ar atsimeni mūsų pokalbį tame Austrijos kaime? Gyveni tu – duok Dieve kiekvienam, tai kodėl gi tu savo lizdo neįsirengei taip kaip tie austrai? Juk norėjai gi?“

Čia mano Kolia susimąstė, patylėjo, padejavo, o paskui kažkaip linksmai ir tuo pačiu beviltiškai atsakė: „Ak, Jurijau Pavlovičiau, taigi ten – jie, o čiagi – mes.“

Priminsim, kad šis pokalbis vyko dvasinio pakilimo epochos metais, kai mes darėme raketas, užtvenkėme Jenisiejų, planetoje pirmavome baleto srityje ir kai niekas net ir pagalvoti negalėjo, kad kada nors Rusijai teks vėl stotis nuo kelių.

Kaip tik todėl Kolia Kurkinas nebandė aiškinti, kad piktžolės jo kieme dėl Vakarų pinklių. Nedavė atkirčio Jurijui Pavlovičiui nurodydamas, kad, girdi, „Vakarai mums ne autoritetas“, neapkaltino jo liberaliu padlaižiavimu pūvančiai Europai ir nepatarė „dumti į mielą jam Austriją“, bet patikliai, o svarbiausia, be pykčio konstatavo realybę: taigi ten jie, o čiagi – mes.

Beje, Kolia Kurkinas buvo ne visai teisus: pasirodo, kad dabartinėje „atsistojusioje nuo kelių“ Rusijoje nedidelė gyventojų dalis (skirtingai negu pagrindinė gyventojų masė, gyvenanti už vidutinį statistinį 15 tūkstančių rublių mėnesinį atlyginimą) labai greitai išmoko imituoti – žinoma, savaip interpretuodami – „jų“ gyvenimo būdą. Tačiau ir vienus, ir kitus mūsų tėvynainius sieja išdidus abejingumas tam faktui, kad jų šalis lieka iš esmės tokiu pačiu gigantišku Kolios Kurkino kiemu. Apaugusiu piktžolėmis, užverstu atliekomis, be „grįstų takelių“ ir su netvarkingai suręsta, nuolat perstatinėjama „valdžios vertikale“.

Mes visi jaučiame miglotą, beveik beviltišką, o todėl giliai paslėptą savosios kaltės jausmą dėl tokios savo namų būklės. Mes suprantame ir tai, kad už to slypi, Kokios Kurkino žodžiais tariant, „nepagarba sau“. Mes su džiaugsmu gyventume kaip tie austrai, bet arba nežinome (o kartais ir nenorime žinoti), kaip šito pasiekti, arba tiesiog netikime savo sugebėjimais kruopščiai ir sistemingai dirbti.

Ir mes, kaip įpratę, bejėgiškumą prieš savo inertiškumą kompensuojame ieškodami dekoratyvios didybės ir dekoratyvių priešų, o tai, viena vertus, turėtų rodyti absoliutų mūsų tobulumą, kita vertus – atsitiktinius mūsų trūkumus paaiškina priešų pinklėmis.

Atrodytų, dabartinė pasaulinė beprecedentė krizė turėtų priversti mus susimąstyti apie savo šalies sutvarkymą, o ne, sakykim, apie transokeaninius kanalus Nikaragvoje, naftos telkinius Venesueloje arba apie išskirtinai Eduardo Kokoito finansinę gerovę Pietų Osetijoje. Bet mes vėl susirūpinę, kaip grąžinti žemę valstiečiams tolimoje Grenadoje, tuo pat metu nelabai susimąstydami, o kaipgi gyvena tie patys valstiečiai kažkur Nejuodžemio zonoje Rusijoje. Beje, mes sutinkame „tvarkytis“ Rusijoje, bet tiktai visos planetos mastu, įskaitant „amžinų Rusijos žemių“ buvusios Sovietų Sąjungos ribose surinkimą.

Atkreipkite dėmesį, suvokdami realybę mes taikome tą pačią paprastą koordinačių sistemą kaip ir Kolia Kurkinas: ten – jie, o čia – mes. Bėda tik ta, kad Kolia buvo išmintingai savikritiškas, o štai mes tą pačią formulę vartojame kaip kategorišką ir agresyvų priešiškumą viskam, kas susiję, sąlygiškai kalbant, su paprasta, humaniška ir save gerbiančia austriško kaimelio būtimi.

Na, o tai, kad „nuostabusis gruzinas“ tapo pirmosios Rusijos istorijoje nepertos kartos dievuku, visai nereiškia, jog mes norime grįžti į GULAG‘ą.

Tai tik isteriška reakcija į „jų“ nenorą „mūsų“ piktžoles laikyti gėlių klombomis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras