Po tragiškų 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykių JAV tikriausiai nebeliko žmonių, kurie nebūtų girdėję „Al Qaeda“ pavadinimo. Kaip tik ši teroristinė organizacija siejama su lėktuvų ataka prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius ir Pentagono pastatą. Atsakydamos į šiuos išpuolius JAV pradėjo karinę operaciją Afganistane. Tačiau ar kalbėdami apie „Al Qaeda“ galime tiksliai pasakyti, kas tai per organizacija? Šiuo klausimu randame nemažai nuomonių. Pavyzdžiui, Josephas Johnas Hrevnackas yra parašęs straipsnį, kurio antraštė skelbia: „Al Qaeda“ nėra ir niekada nebuvo“ [http://english.pravda.ru/opinion/columnists/6606-alqaeda-0]. Jis neigia šios organizacijos egzistavimą. „Svarbiausia tiesa yra ta, kad „Al Qaeda“ nėra ir niekada nebuvo. „Al Qaeda“ – tai dirbtinai sukurtas priešas, kurį Busho administracija sukūrė tam, kad turėtų pasiteisinimą kariauti karą dėl pasaulio naftos resursų“, – toks yra pagrindinis straipsnio teiginys. J. J. Hrevnacko išsakyta mintis nėra labai originali, šis kraštutinis požiūris yra gana paplitęs ir turi nemažai šalininkų, tačiau vargu ar jį galima laikyti vieninteliu teisingu. Taip pat nemažas būrys žmonių yra įsitikinę, kad „Al Qaeda“ yra realiai egzistuojanti ir veikianti teroristinė organizacija, atsakinga už daugybę konkrečių išpuolių, tarp jų ir už vadinamąjį 9/11 (2001 metų rugsėjo 11 dienos ataką prieš JAV). Vargu ar įmanoma atskleisti visą tiesą apie šios teroristinės organizacijos realumą, bet vis dėlto, analizuojant prieinamą informaciją, pabandyti priartėti prie tiesos įmanoma.

„Al Qaeda“ kaip organizacija

„Al Qaeda“ turi savo istoriją. Šios organizacijos ištakos – tarptautinėse musulmoniškose brigadose, kurios priešinosi į Afganistaną 1979 metais įsiveržusiai sovietų kariuomenei. „Al Qaeda“ (arabiškai „pagrindas“, „atramos taškas“) susiformavo apie 1988 metus. Turimais duomenimis, 1991–1996 metais ši organizacija aktyviai veikė Pakistane ir ties Afganistano siena. Kaip teroristinė organizacija praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ji labiausiai pasireiškė 1998 metų išpuoliais prieš JAV ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje. Be jokių abejonių, „Al Qaeda“ ir jos vado Osamos bin Ladeno „žvaigždžių valanda“ tapo 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuoliai JAV. Ši data tapo savotišku lūžio tašku naujausioje pasaulio istorijoje. Tačiau sykiu su šiuo išpuoliu prasidėjo ir „Al Qaeda“ mistifikavimo laikotarpis.

Viena iš problemų, kylanti aptariant šios teroristinės organizacijos struktūrą, – jos masto nustatymas. Kaip pažymima, „Al Qaeda“ struktūra yra decentralizuota. Neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, kiek šios organizacijos „skyrių“ veikia visame pasaulyje (kartais kalbama apie „autonominius pogrindžio skyrius 100 šalių“). Toks struktūros principas paaiškina „Al Qaeda“ gyvybingumą ir gajumą. Tačiau tas pats faktas verčia ir abejoti šios organizacijos realumu. Sunku atsakyti į klausimą, kaip ir kiek „Al Qaeda“ „vadovybė“ kontroliuoja visus organizacijos „skyrius“, koordinuoja jų veiklą. Jeigu tokia koordinacijos nėra, paprasčiausiai negalima kalbėti apie „organizuotą“ „Al Qaeda“ egzistavimą ir veiklą. Tačiau tai nereiškia, kad „Al Qaeda“ „nėra ir niekada nebuvo“. Po Rugsėjo 11-osios tragedijos galima kalbėti apie šios organizacijos metamorfozes, jos egzistavimą kita forma.

„Al Qaeda“ kaip ideologija

Šiuo atveju pravartu įvesti naują terminą – alkaidizmas. Jį savo straipsnyje „Alkaidizmo raida“ vartoja Ebenas Kaplanas [http://www.cfr.org/publication/11033/rise_of_alqaedaism.html]. Iš realios teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ tampa ideologiniu judėjimu, pavergiančiu protus visame pasaulyje. „Šiandien „Al Qaeda“, tikėtina, yra veiksnys, inspiruojantis individus ar mažas grupes, vykdančias išpuolius, dažniausiai be operatyvaus stambesnių organizacijų palaikymo“, – teigia E. Kaplanas, remdamasis Džordžtauno universiteto profesoriaus Bruce‘o Hoffmano išvadomis. Ši teorija leidžia paaiškinti „Al Qaeda“ struktūrą kaip  tinklą, tik šio tinklo atsiradimo prielaida yra ne koks nors „centras“ su O. bin Ladenu priešakyje, o plintanti ideologija. Alkaidizmas tampa veiksniu, vienijančiu visus „organizacijos skyrius“, kurie vieni apie kitus faktiškai nieko nežino ir vieni nuo kitų nepriklauso. Teroristiniai išpuoliai „individualios veiklos“ vardan tampa ideologijos apraiška.

Kiekvienas toks „Al Qaeda“ „skyrius“ formuojasi savarankiškai. Kaip pažymima, „skyrių“ nariai suranda vieni kitus mečetėse (tose, kuriose skelbiama radikali ideologija), religiniuose susibūrimuose arba internete (viena populiariausių radikalios ideologijos terpių). Tokie „skyriai“ arba individualūs kovotojai, kaip nurodo E. Kaplanas, būna ne tiesiogiai inspiruojami nominalių „Al Qaeda“ lyderių – tokių kaip O. bin Ladenas ar Aymanas al Zawahiri, o yra veikiami radikalios islamistinės ideologijos. Jie laiko smurtą priemone tikslui pasiekti. Dar vienas ypatumas – „skyriai“ dažniausiai planuoja išpuolius, taip sakant, „netoli savo namų“: atakuoja gerai pažįstamus objektus, lengviau susiliedami su minia ir likdami nepastebėti. Tai savaime didina išpuolių efektyvumą.

Suprantama, radikaliojo islamo ideologijos – arba šiuo atveju alkaidizmo – negalima painioti su islamo religija.

„Al Qaeda“ kaip simuliakras

Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard‘as išgarsėjo savo simuliakrų ir simuliacijos teorija. Ji yra gana universali ir neretai gali būti panaudota analizuojant politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius. Kalbant apie J. Baudrillard‘o filosofinę koncepciją visada tenka pažymėti, kad jos nereikėtų laikyti absoliučia ir nenuginčijama tiesa. J. Baudrillard‘as kalbėjo apie savotišką „realybės pabaigą“ ir gyvenimą simuliacijų pasaulyje, realybėje, kuri yra nebe realybė, o tik jos imitacija – klastotė. Tačiau kartu reikia pažymėti, kad Rugsėjo 11-osios įvykiai JAV privertė susvyruoti ir patį filosofą. Praėjus beveik dviem mėnesiams po šios tragedijos laikraštyje „Le Monde“ pasirodė didelis J. Baudrillard‘o straipsnis „Terorizmo dvasia“ [vertimas į anglų kalbą: http://www.egs.edu/faculty/baudrillard/baurillard-the-spirit-of-terrorism.html]. Jame filosofas beveik nekalba apie simuliaciją ir net daro prielaidą, kad šis įvykis savotiškai „grąžino realybę“. J. Baudrillard‘o atsargumą galima suprasti – pernelyg daug žmonių žuvo ir pernelyg daug žmonių šis įvykis sukrėtė, kad būtų galima pateikti jį kaip simuliaciją. Bet ir šiame straipsnyje galima aptikti principus, kuriuos filosofas dar 1981 metais išdėstė savo knygoje „Simuliakrai ir simuliacijos“ [toliau cituojama pagal: Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacijos, V., 2002]. „Terorizmo dvasioje“ J. Baudrillard‘as pažymi, kad Rugsėjo 11-osios įvykiai dar kartą parodė, jog realybės beveik neįmanoma atskirti nuo fikcijos, o patys įvykiai Niujorke priminė filmo apie katastrofas kadrus (kaip buvo teigiama „Simuliakruose ir simuliacijose“ – „pirma eina modelis“ (68). Panašiai J. Baudrillard‘as, analizuodamas filmą „Kinų sindromas“ ir realią katastrofą Harisburgo atominėje jėgainėje, nurodo, kad „tikrovė persitvarkė pagal filmo paveikslą, lyg produkuotų katastrofos simuliaciją“ (67). Lygiai taip pat Rugsėjo 11-osios įvykiai buvo mėgdžiojami ir vertinami filmų apie katastrofas (daugumą jų kaip tik ir sukūrė amerikiečiai) kontekste. Be to, šie įvykiai buvo sustiprinti (akimirksniu paskleisti po visą pasaulį) žiniasklaidos, kuri, J. Baudrillardo tvirtinimu, „vien savo buvimu sužadina įvykį“ (68).

Atsižvelgiant į viską, kas buvo pasakyta, galima pamąstyti, kaip tokioje situacijoje apibrėžti „Al Qaeda“. Jeigu jos veiksmus laikytume tam tikro lygio simuliacija, sąveikaujančia su kolektyviniu Vakarų visuomenės protu, ši teroristinė organizacija tampa tobulu simuliakru. Kadangi mes negalime nurodyti jos ribų, galime įžvelgti ją bet kur – gal net savyje. Kaip „Terorizmo dvasioje“ rašo J. Baudrillard‘as: „Meistriškumas, kuriuo pasižymi pogrindinė veikla, yra toks pats teroristinis kaip ir rugsėjo 11 d. reginys. Kyla įtarimai: kiekvienas taikus individas gali būti potencialus teroristas! Jei tie teroristai sugebėjo išlikti nepastebėti, potencialiai ir kiekvienas iš mūsų yra nepastebėtas nusikaltėlis (o kiekvienas lėktuvas tampa įtartinas), ir iš esmės gal tai ir tiesa.“ Tad bet kuris, sugalvojęs neteisėtais būdais paveikti sistemą, gali drąsiai sakyti: „Al Qaeda“ – tai aš.“ Paneigti šį teiginį faktiškai neįmanoma.

„Al Qaeda“ kaip mitas

Paprastesnis negu „simuliakras“ „Al Qaeda“ apibrėžimas būtų „mitas“. Šiandien neįmanoma kalbėti apie jokį stambesnį teroro aktą nepaminėjus šios teroristinės organizacijos vardo. Žiniasklaida yra pasiryžusi matyti „Al Qaeda“ pėdsakus bet kur, nepaisydama, yra tam objektyvių prielaidų ar ne. Rugsėjo 11-oji tapo globaliu įvykiu, savotiškai pakeitusiu pasaulio suvokimą, suteikusiu XXI amžiui savitą kontekstą. Tačiau taip „Al Qaeda“ užsitikrino „teisę į terorą“, ji savotiškai gavo monopolį ar mandatą stambioms teroro operacijoms ir todėl dabar bet kuris tokio pobūdžio išpuolis pirmiausia siejamas su ja. 2004 ir 2005 metų išpuoliai Madrido ir Londono metro neabejojant siejami su šia teroristine organizacija. Kai stambus teroristinis išpuolis praėjusių metų pabaigoje įvyko Indijoje, Mumbajuje, žiniasklaidoje ir vėl pradėjo mirgėti „Al Qaeda“ vardas. Nors visus šiuos įvykius tikrai galima laikyti alkaidizmo padariniais, vargu ar už jų tiesiogiai stovi ši teroristinė organizacija ir asmeniškai Osama bin Ladenas. Tačiau „Al Qaeda“ mitas yra patogus žiniasklaidai. Šios organizacijos pavadinimas įstrigęs kolektyvinėje sąmonėje. Mechanizmas, kuriuo naudojasi žiniasklaida, gana paprastas: bet koks terorizmo aktas yra baisus savaime, tačiau jeigu pranešant apie jį paminėsi „Al Qaeda“ vardą, žiūrovų (skaitytojų, klausytojų) įspūdį sustiprins visų su šiuo vardu susijusių asociacijų paradigma – pradedant nuo „chrestomatinių“ griūnančių Pasaulio prekybos centro dangoraižių Niujorke. Galiausiai, kaip tvirtino J. Baudrillard‘as, „medijos pačios yra dalis įvykio, dalis terorizmo“. Tad mitas apie „Al Qaeda“ sunyks negreitai.

Išvados

Tai vis dėlto ar galima kalbėti apie „Al Qaeda“ kaip apie realiai egzistuojančią teroristinę organizaciją? Be jokių abejonių, kadaise ji tokia buvo, tačiau šiandien sunku pasakyti, kuriai realybei – tikrai ar „simuliuojamai“ – ji priklauso labiau. O. bin Ladenas, kuris laikytinas nominaliu šios teroristinės organizacijos veidu, pastaruoju metu yra tiesiog medijos figūra, grasinanti Vakarų civilizacijai iš virtualios visuomenės informavimo priemonių erdvės. Realesnis yra alkaidizmo kaip ideologijos egzistavimas. Galima teigti, kad šiandien „Al Qaeda“ tapo savotišku prekės ženklu, kurį naudoja kas tik nori. Plačiąja prasme žodis „Al Qaeda“ tapo žodžio „terorizmas“ sinonimu ir kaip tik tai ir palaiko „Al Qaeda“ mito gyvybingumą. Terorizmas – tai realus pavojus, o kartu su juo reali ir „Al Qaeda“, kuri tapo „terorizmo dvasios“ simboliu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.