Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kas įvyko Andižano mieste?

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 10 16

Aš esu pasiruošęs nurauti galvas 200 žmonių, paaukoti jų gyvybes, kad išsaugočiau respublikoje taiką ir ramybę. Jeigu mano vaikas pasirinks tokį kelią [destabilizacijos], aš asmeniškai nurausiu jam galvą.

Islamas Karimovas, Uzbekistano prezidentas

http://newsimg.bbc.co.uk/media/images/41128000/gif/_41128789_tashkent_andizhan_203.gifTikriausiai dar ilgai nepaaiškės, kas 2005 m. gegužės 12-13 d. įvyko nedideliame Uzbekistano mieste Andižane, esančiame maištingame Ferganos slėnyje. Tuo tarpu neatsakytų klausimų apie šį įvykį yra labai daug, pradedant nuo to, kas buvo maišto (jeigu galima taip pasakyti) organizatoriai ir baigiant aukų skaičiumi. Uzbekistano prezidentas griežtai nesutiko su tarptautinio tyrimo galimybe. Andižano miestas buvo praktiškai uždarytas užsieniečiams, o vietiniai gyventojai „paprašyti“ susilaikyti nuo bet kokių komentarų. Nepaisant viso šito, tam tikra incidento analizė yra įmanoma.

Faktai

Kadangi mažai kas žino bendras Andižano maišto aplinkybes, verta trumpai atpasakoti įvykių eigą. Gegužės 12 dienos naktį, tam tikri žmonės šturmavo vietinį kalėjimą, iš pradžių užpuolę policijos nuovadą ir karinę įgulą, kad parūpintų sau ginklų. Tariamai, kalėjimo užpuolimo tikslas buvo 23 verslininkų, neteisingai apkaltintų religiniu ekstremizmu (populiarus kaltinimas Uzbekistane), išlaisvinimas. Vėliau užpuolikai ir išlaisvintieji patraukė į centrinę miesto aikštę. Buvo užgrobta savivaldybė, padegti teatro ir kinoteatro pastatai, paimti įkaitai (generalinis Andižano prokuroras). Pakeliui buvo šturmuotas Nacionalinės saugumo tarnybos pastatas, bet jis atsilaikė. Po truputį aikštėje prie savivaldybės pradėjo rinktis žmonės. Tarp įvykio organizatorių ir Uzbekistano vidaus reikalų ministro telefonu įvyko derybos, kurios baigėsi niekuo, ir kažkur 5 valandą vyriausybinės pajėgos pradėjo karinę operaciją. Žmonės ėmė bėgti. Dalis jų patraukė Kirgizijos link.

Dvi versijos

Galima rasti keletą dokumentų, kurie analizuoja Andižano įvykius ir kuriuos reikėtų vertinti kritiškai. Iš esmės egzistuoja dvi kraštutinės Andižano tragedijos versijos.

Pirma yra oficiali įvykių interpretacija, kuri teigia, jog maišto iniciatoriais tapo islamo ekstremistai, kurie naudojo paprastus žmones, kaip skydą. Taip pareiškė Uzbekistano prezidentas specialioje spaudos konferencijoje. Jis taip pat pasakė, kad ginklai ir smogikai atkeliavo iš Kirgizijos. Galiausiai, vyriausybinėms pajėgoms teko susiremti su „banditais“, dėl ko iš viso žuvo apie 200 žmonių.  

Antrą įvykių versiją kelia žmogaus teisių gynėjai, kurie remiasi uzbekų pabėgėlių, radusių prieglobstį kaimyninėje Kirgizijoje, parodymais. Pagal šią versiją Andižano mieste įvyko tikros skerdynės, kurių metu „kulkos krito kaip lietus“ ir žuvo vos ne 1000 ar daugiau visiškai nekaltų žmonių.

Pažymėtina, kad buvo labai mažai bandymų objektyviai įvertinti tai, kas atsitiko. Pasaulio spauda, ypač Vakaruose (beje Rusijoje irgi), paskubėjo apkaltinti Islamą Karimovą nepateisinamu žiaurumu (galima rasti spėjimų, kad žuvo dešimtys tūkstančių žmonių), praktiškai nesigilindama į įvykių detales, kurios yra labai svarbios. Šiame kontekste išskirtinis yra Dr. Shirin Akiner, garsios Centrinės Azijos specialistės, pasižyminčios visų pabrėžiamu objektyvumu ir nepriklausomumu, atliktas tyrimas, kurio rezultatai tam tikra dalimi buvo palankūs oficialiai valdžiai, kuri stebėtinai leido Dr. Skiner aplankyti Andižaną beveik iš karto po tragedijos ir davė jai visišką veiksmų laisvę. Jos pagrindinės išvados buvo tokios:

·  aukų skaičius yra artimesnis oficialiam įvertinimui (t.y. mažiau nei 200 žuvusių) nei buvo pateikta spaudoje (1000 ir daugiau); 

·  įvykių iniciatoriais tapo ginkluoti treniruoti žmonės, kurių tam tikra dalis atvyko iš užsienio.

Aišku, kad niekas neaišku

Straipsnio autorius norėtų nuvilti tuos, kurie laukė iš jo „o iš tikrųjų buvo taip...“ Tiesos negali pasakyti net tie, kam pavyko apsilankyti Andižane greitai po tragedijos ar net dalyvauti pačiame maište. Trumpai tariant, aišku, kad niekas neaišku, tačiau kai ką vis tik galima pabandyti paaiškinti.

Pirmiausia reikėtų atskirti akcijos iniciatorių ir paprastų žmonių motyvus. Galima pakankamai tvirtai teigti, jog dauguma žmonių atėjo į Andižano aikštę tam, kad išreikštų savo protestą prieš valdžios savivalę, korupciją ir žeminančias ekonomines gyvenimo sąlygas. Pažymėtina, kad, pasak liudininkų, žmonės nenorėjo nuversti Islamo Karimovo, o tik norėjo, kad jis juos išklausytų. Tačiau ties tuo aiškumas ir baigiasi. Kokie buvo tikri maišto organizatorių ar tų, kas stovėjo už jų nugarų, tikslai, pasakyti kol kas neįmanoma, nes nėra aišku, kas buvo tie organizatoriai. Jeigu vis tik bandyti atsakyti į pastarąjį klausimą, iš  karto reikia perspėti, kad tai bus tik individuali nuomonė, nepretenduojanti tapti galutine tiesa.

Perskaičiusiam nemažą kiekį medžiagos, straipsnio autoriui susidarė įspūdis, kad tiesa yra kažkur viduryje. Kitaip tariant, nepagrįsta atrodo žmogaus teisių gynėjų pozicija, kad viskas buvo ramu ir gražu, o valdžia tiesiog sušaudė taikius demonstrantus. Sunku patikėti, kad, kaip bandoma aiškinti, tiesiog verslininkų draugai ir pažįstami užpuolė kalėjimą (o iki tol karinę įgulą) – viskas vyko pernelyg organizuotai ir planingai. Taip pat yra liudijimų (kurie daugelio autorių yra neminimi), kad įvykių organizatoriai nebuvo tolerantiški kalėjimo personalui, kaliniams ir įkaitams. Tačiau esmė yra net ne tame. Galima spėti (bet tik spėti), kad įvykiai Andižane yra susiję su „tulpių revoliucija“ Kirgizijoje. Pažymėtina, kad Andižanas visai netoli nuo tos vietos Kirgizijoje, kurioje prasidėjo „tulpių revoliucija“. Islamas Karimovas pareiškė, kad ginklai ir atskiri smogikai atkeliavo iš Kirgizijos. Be to, Andižanas sprogo praėjus tik keliems mėnesiams po „tulpių revoliucijos“ (tas pats I. Karimovas pareiškė, kad operacija buvo planuojama kelis mėnesius). Šiuo atveju galai sueina, bet dar kartą reikėtų pabrėžti, kad tai tik loginiai spėjimai ir nieko daugiau. Apskritai atrodo, kad Andižanas buvo tam tikras režimo tikrinimas ar provokacija prieš jį, kurią padarė neaišku kas: 

·  gal islamo radikalai, kaip teigia oficiali valdžia (bet radikalus islamas nėra pakankamai populiarus Uzbekistane, net Ferganos slėnyje, kad galėtų mobilizuoti mases);

·  gal rusų spec. tarnybos su religinių ekstremistų pagalba (taip galima spėti iš įvykių pasekmių, t.y. iš I. Karimovo staigaus persiorientavimo nuo Amerikos į Rusiją; arba Rusija Andižane parodė, koks trapus yra Uzbekistano režimas ir kad jo likimas yra jos rankose, arba, viską padarydama pati, įtikino I. Karimovą, kad organizatoriai yra amerikiečiai);

·  gal CŽV (versijos logika paprasta – iš pradžių aktyvi JAV rolė Kirgizijoje, o po to Uzbekijos valdžios tvirtumo patikrinimas; Askaras Akajevas Kirgizijoje nešaudė, Islamas Karimovas pasielgė kitaip ir išvarė amerikiečių bazę galbūt todėl, kad sužinojo ar nusprendė, jog už Andižaną yra atsakingas Vašingtonas). 

Kas bebūtų atsakingas už Andižano įvykius, vis tiek vienareikšmiškai būtina pasakyti, kad jėga, kurią panaudojo Taškentas prieš sukilėlius, buvo neadekvati situacijai. Labai abejotina, kad aukų skaičius nesiekia 200. Straipsnio autoriaus nuomone, įvertinus skirtingų šaltinių medžiagą, jis galėtų būti 500-700 (bet vargu ar tūkstančiai). Klausimas – kodėl I. Karimovas sureagavo pernelyg jautriai? Pažymėtina, kad iki Andižano Uzbekistane buvo visa eilė liaudiškų neramumų, ir niekada valdžia taip griežtai nereagavo, nors ir mašinos buvo deginamos, ir savivaldybių pastatai niokojami. Įtikinamai šiuo atveju skamba teiginys, kad Uzbekistano prezidentas, paveiktas baimės, įvarytos Kirgizijos revoliucijos (apie ją kalbėjo JAV, Kazachstano ir Rusijos aukšti pareigūnai, kurie susitikdavo su I. Karimovu tuo metu), paprasčiausiai supanikavo, nuspręsdamas, kad Andižanas yra revoliucijos jo šalyje pradžia – todėl reikia ją žiauriai užgniaužti, kad daugiau noras maištauti nekiltų.

IŠVADOS 

Pirma, kas iš tikrųjų įvyko Andižane yra neaišku ir artimiausiu metu nepaaiškės. Paprasti žmonės atėjo į Andižano aikštę tam, kad išreikštų savo protestą dėl netinkamos valdžios politikos. Tų, kurie atvedė žmones į aikštę, tikslai yra neaiškūs, nes neaišku yra, kas jie buvo. Susidaro įspūdis, kad Andižanas buvo kažkoks Uzbekistano režimo patikrinimas, panaudojant liaudies protesto potencialą. Antra, I. Karimovo reakcija į Andižano įvykius buvo tikrai neadekvati, ką galima paaiškinti Uzbekistano prezidento baime dėl galimų sukilimo pasekmių jo valdžiai.

Bet kuriuo atveju, Andižanas yra ne tas atvejis, kurį reikėtų dažyti tik baltomis ir juodomis spalvomis. Tiesa yra kažkur viduryje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras