Šią savaitę Vilniuje buvo pažymimos 15-osios Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių atkūrimo metinės. Sklandus bendravimas tarp Rusijos Dūmos delegacijos bei Lietuvos atstovų vyko nepaisant to, kad vietinės Rusijos ambasados pirmasis sekretorius įprasta diplomatine tvarka buvo paprašytas išvykti iš šalies, įtariant jį veikla, peržengiančia ambasadai būdingas funkcijas.

Žinoma, mūsų Seimas pamalonino rusų kolegas, prieš jų vizitą nepriimdamas deklaracijos dėl savo paramos Gruzijai, kas, savo ruožtu, Maskvos atstovams leido tik dar kartą viešai kritikuoti tarsi Tbilisio sukeltą politinį šou ir „pagirti“ tvarkingai diplomatinės praktikos besilaikančius lietuvius, teigiant, jog jokių skandalų dėl Olego Riabčikovo išsiuntimo nekils.

Atsižvelgiant į tai, kokius pamokymus viešai diplomato išsiuntimą komentavusiems aukščiausiems Lietuvos pareigūnams dalijo mūsų ambasadorius Maskvoje, galima tik eilinį kartą konstatuoti nuolankiosios pozicijos Kremliaus atžvilgiu dominavimą. Tikėtis kokių nors konkretesnių veiksmų ar bent jau kalbų apie vis dar sugedusį naftotiekį „Družba I“, verčiantį „Mažeikių naftą“ gyventi „pusbadžiu“, ko gero, neverta. Tuo labiau, kad Rusijos delegacijos atstovai pavadino Mažeikių įmonės pardavimą lenkų „PKN Orlen“ klaida ir kažin ar bus linkę leistis į tolimesnes diskusijas.

Komentuodamas šią bendrąją nuolankumo atmosferą, portalo http://www.lrytas.lt/  vyriausiasis redaktorius, žinomas politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka labai tiksliai pastebėjo, jog dabartiniai simpatijų Rusijai propaguotojai, neskubantys jos smerkti net už sunkiai suvokiamus veiksmus Gruzijos atžvilgiu, ko gero, jau pamiršo, kad visi diplomatiniai ir politiniai Lietuvos laimėjimai prieš didžiąją Rytų kaimynę buvo pasiekti tik tuomet, kai pasirinktos pozicijos buvo laikomasi tvirtai ir beatodairiškai. Pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje įvykęs buvusios sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos, aplenkiant net Vidurio Europos šalis bei buvusią Rytų Vokietiją, yra geriausias to pavyzdys.

Kita vertus, kiek atsitraukus nuo visų ekonominių ar politinių Rusijos įtakos Lietuvai bei likusiems postsovietiniams regionams aspektų, galima įžvelgti ir kitą savotiškos invazijos pusę, kuri, turint omenyje tikslines jos poveikio grupes, gali būti gerokai pavojingesnė nei nesulopomas naftotiekis, augančios dujų kainos ar Seimo koridoriais vaikštantys Rusijos šnipai su diplomatiniais pasais.

Ko gero, daugelis pamena, kuomet po Sausio 13-osios įvykių, užėmus Lietuvos televiziją, kiekvieną dieną nuosavame televizoriuje buvo galima pamatyti taip vadintą „platformininkų“ TV programą, šlovinusią byrančios Sovietų Sąjungos galybę, paremtą vieninga komunistų partija bei „demaskuojančia“ vietinius nacionalistus, stumiančius Lietuvą į kapitalistinę pražūtį.

Alternatyva visam tam buvo tik keletas palydovinių antenų ant Seimo stogo, per kurias mus pasiekdavo iš savo studijų bei montažinių išvarytų Lietuvos televizininkų žodis bei vaizdas.

Šiandien situacija radikaliai pasikeitė. „Platformininkai“ arba atsėdėjo, arba pabėgo į Rytus, o vietoje kelių palydovinių antenų mes turime keturis nacionalinius kanalus, aibę regioninių programų bei kabelinių televizijų. Pasirinkimo laisvė, kurią užtikrina demokratija bei nemenka konkurencija žiniasklaidos srityje, laiduoja visišką pasirinkimo laisvę tarp to, ką norime skaityti, klausyti ar matyti. Ne išimtis šiuo atveju ir rusiškos TV ar radijo programos, transliuojamos tiek iš Maskvos, tiek ir turinčios vietines versijas.

Be abejo, šioje vietoje ypatingai prisimenant teisines peripetijas dėl Baltarusijos TV transliacijų uždraudimo, galima įžvelgti ir nesveiką rusofobišką elementą. Tačiau pabandykime kiek atidžiau pažvelgti, kokią informaciją šiandien į eterį išleidžia ORT, RTR, NTV ar iš beveik visų Vilniaus taksi skambanti „Russkoje radio“. Demokratijos ir nepriklausomo požiūrio Rusijos televizijose neliko nuo tos dienos, kuomet buvo suvalstybintas paskutinis laisvas kanalas NTV, o buvęs jo savininkas Vladimiras Gusinskis buvo priverstas bėgti į užsienį. Šiandieninė rusiška televizija tapo beveik nuolatiniu, tik labai skirtingomis formomis pasireiškiančiu Vladimiro Putino režimo ir bendrai rusiškojo šovinizmo šlovinimo ruporu. Sutapimas ar ne, tačiau, lyginant su Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu, šiuo metu Rusijos kanalai gerokai padaugino dokumentinių filmų apie stalininės epochos „pasiekimus“, o filmas „Lesnyje bratja“, mūsų pokario partizanus prilyginantis banditams, sulaukė nemenkų teigiamų reakcijų. Beje, pavyzdžių, galinčių atskleisti tai, jog dabartinė Rusijos televizija labai jau primena tą, kuri prieš keletą dešimtmečių transliuodavo komunistų partijos suvažiavimus, galima rasti tiek, jog neužteks vietos išvardinti. Tačiau bendra tendencija yra aiški ir, kas svarbiausia, ji pasiekia Lietuvos auditoriją.

Žinoma, užsiiminėti draudimais, kaip tai buvo padaryta su Aleksandrą Lukašenką šlovinančia televizija, yra nerimta. Iš esmės – tai tokių pačių Minske bei Maskvoje naudojamų metodų taikymas. Tačiau kalbėti apie Rusijos informacinės invazijos ir galimo jos poveikio problemą reikia. Dabartinė tyla, kuri, visų pirma, sklinda iš tuo rūpintis turinčių politikų pusės, stebina. Ir tam iliustruoti pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prisiminkime, kaip vienas Rusijos TV kanalas dabar jau buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorių Albiną Janušką išvadino teroristu. Niekas iš Lietuvos politikų valstybės pareigūno negynė. Lygiai taip pat, ko gero, niekas Lietuvoje viešinčiai Rusijos politikų delegacijai neprimins, jog pas juos tėvynėje ir vėl žudomi žurnalistai, kritikavę Kremliaus politiką.

Galima sutikti, jog daugelis mūsų politikų bei inteligentijos „Russkoje radio“ neklauso ir Baltijos šalims pritaikytos ORT programos nežiūri. Ir be reikalo, nes pasidomėti, kiek politinės, pavyzdžiui, Darbo partijos (DP) reklamos prieš 2004 m. Seimo rinkimus transliavo šios žiniasklaidos priemonės, būtų išties įdomu, nes profesoriaus ir taksisto balsas per rinkimus turi vienodą svorį. Tuo labiau, kad beveik visos kabelinės Lietuvos televizijos savo paketuose turi pakankamai rusiškos produkcijos, kas rodo, jog pastaroji yra paklausi ir savo informatyviąją funkciją atlieka efektyviai. O juk propagandos ar net paprastos informacijos poveikis politikai buvo įrodytas tikrai ne vakar.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.