|
Nepastebėta informacinė invazija
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo Valstybė redaktorius 2006 10 13
Šią savaitę Vilniuje buvo pažymimos 15-osios Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių atkūrimo metinės. Sklandus bendravimas tarp Rusijos Dūmos delegacijos bei Lietuvos atstovų vyko nepaisant to, kad vietinės Rusijos ambasados pirmasis sekretorius įprasta diplomatine tvarka buvo paprašytas išvykti iš šalies, įtariant jį veikla, peržengiančia ambasadai būdingas funkcijas.
Žinoma, mūsų Seimas pamalonino rusų kolegas, prieš jų vizitą nepriimdamas deklaracijos dėl savo paramos Gruzijai, kas, savo ruožtu, Maskvos atstovams leido tik dar kartą viešai kritikuoti tarsi Tbilisio sukeltą politinį šou ir pagirti tvarkingai diplomatinės praktikos besilaikančius lietuvius, teigiant, jog jokių skandalų dėl Olego Riabčikovo išsiuntimo nekils.
Atsižvelgiant į tai, kokius pamokymus viešai diplomato išsiuntimą komentavusiems aukščiausiems Lietuvos pareigūnams dalijo mūsų ambasadorius Maskvoje, galima tik eilinį kartą konstatuoti nuolankiosios pozicijos Kremliaus atžvilgiu dominavimą. Tikėtis kokių nors konkretesnių veiksmų ar bent jau kalbų apie vis dar sugedusį naftotiekį Družba I, verčiantį Mažeikių naftą gyventi pusbadžiu, ko gero, neverta. Tuo labiau, kad Rusijos delegacijos atstovai pavadino Mažeikių įmonės pardavimą lenkų PKN Orlen klaida ir kažin ar bus linkę leistis į tolimesnes diskusijas.
Komentuodamas šią bendrąją nuolankumo atmosferą, portalo http://www.lrytas.lt/ vyriausiasis redaktorius, žinomas politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka labai tiksliai pastebėjo, jog dabartiniai simpatijų Rusijai propaguotojai, neskubantys jos smerkti net už sunkiai suvokiamus veiksmus Gruzijos atžvilgiu, ko gero, jau pamiršo, kad visi diplomatiniai ir politiniai Lietuvos laimėjimai prieš didžiąją Rytų kaimynę buvo pasiekti tik tuomet, kai pasirinktos pozicijos buvo laikomasi tvirtai ir beatodairiškai. Pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje įvykęs buvusios sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos, aplenkiant net Vidurio Europos šalis bei buvusią Rytų Vokietiją, yra geriausias to pavyzdys.
Kita vertus, kiek atsitraukus nuo visų ekonominių ar politinių Rusijos įtakos Lietuvai bei likusiems postsovietiniams regionams aspektų, galima įžvelgti ir kitą savotiškos invazijos pusę, kuri, turint omenyje tikslines jos poveikio grupes, gali būti gerokai pavojingesnė nei nesulopomas naftotiekis, augančios dujų kainos ar Seimo koridoriais vaikštantys Rusijos šnipai su diplomatiniais pasais.
Ko gero, daugelis pamena, kuomet po Sausio 13-osios įvykių, užėmus Lietuvos televiziją, kiekvieną dieną nuosavame televizoriuje buvo galima pamatyti taip vadintą platformininkų TV programą, šlovinusią byrančios Sovietų Sąjungos galybę, paremtą vieninga komunistų partija bei demaskuojančia vietinius nacionalistus, stumiančius Lietuvą į kapitalistinę pražūtį.
Alternatyva visam tam buvo tik keletas palydovinių antenų ant Seimo stogo, per kurias mus pasiekdavo iš savo studijų bei montažinių išvarytų Lietuvos televizininkų žodis bei vaizdas.
Šiandien situacija radikaliai pasikeitė. Platformininkai arba atsėdėjo, arba pabėgo į Rytus, o vietoje kelių palydovinių antenų mes turime keturis nacionalinius kanalus, aibę regioninių programų bei kabelinių televizijų. Pasirinkimo laisvė, kurią užtikrina demokratija bei nemenka konkurencija žiniasklaidos srityje, laiduoja visišką pasirinkimo laisvę tarp to, ką norime skaityti, klausyti ar matyti. Ne išimtis šiuo atveju ir rusiškos TV ar radijo programos, transliuojamos tiek iš Maskvos, tiek ir turinčios vietines versijas.
Be abejo, šioje vietoje ypatingai prisimenant teisines peripetijas dėl Baltarusijos TV transliacijų uždraudimo, galima įžvelgti ir nesveiką rusofobišką elementą. Tačiau pabandykime kiek atidžiau pažvelgti, kokią informaciją šiandien į eterį išleidžia ORT, RTR, NTV ar iš beveik visų Vilniaus taksi skambanti Russkoje radio. Demokratijos ir nepriklausomo požiūrio Rusijos televizijose neliko nuo tos dienos, kuomet buvo suvalstybintas paskutinis laisvas kanalas NTV, o buvęs jo savininkas Vladimiras Gusinskis buvo priverstas bėgti į užsienį. Šiandieninė rusiška televizija tapo beveik nuolatiniu, tik labai skirtingomis formomis pasireiškiančiu Vladimiro Putino režimo ir bendrai rusiškojo šovinizmo šlovinimo ruporu. Sutapimas ar ne, tačiau, lyginant su Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu, šiuo metu Rusijos kanalai gerokai padaugino dokumentinių filmų apie stalininės epochos pasiekimus, o filmas Lesnyje bratja, mūsų pokario partizanus prilyginantis banditams, sulaukė nemenkų teigiamų reakcijų. Beje, pavyzdžių, galinčių atskleisti tai, jog dabartinė Rusijos televizija labai jau primena tą, kuri prieš keletą dešimtmečių transliuodavo komunistų partijos suvažiavimus, galima rasti tiek, jog neužteks vietos išvardinti. Tačiau bendra tendencija yra aiški ir, kas svarbiausia, ji pasiekia Lietuvos auditoriją.
Žinoma, užsiiminėti draudimais, kaip tai buvo padaryta su Aleksandrą Lukašenką šlovinančia televizija, yra nerimta. Iš esmės tai tokių pačių Minske bei Maskvoje naudojamų metodų taikymas. Tačiau kalbėti apie Rusijos informacinės invazijos ir galimo jos poveikio problemą reikia. Dabartinė tyla, kuri, visų pirma, sklinda iš tuo rūpintis turinčių politikų pusės, stebina. Ir tam iliustruoti pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prisiminkime, kaip vienas Rusijos TV kanalas dabar jau buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorių Albiną Janušką išvadino teroristu. Niekas iš Lietuvos politikų valstybės pareigūno negynė. Lygiai taip pat, ko gero, niekas Lietuvoje viešinčiai Rusijos politikų delegacijai neprimins, jog pas juos tėvynėje ir vėl žudomi žurnalistai, kritikavę Kremliaus politiką.
Galima sutikti, jog daugelis mūsų politikų bei inteligentijos Russkoje radio neklauso ir Baltijos šalims pritaikytos ORT programos nežiūri. Ir be reikalo, nes pasidomėti, kiek politinės, pavyzdžiui, Darbo partijos (DP) reklamos prieš 2004 m. Seimo rinkimus transliavo šios žiniasklaidos priemonės, būtų išties įdomu, nes profesoriaus ir taksisto balsas per rinkimus turi vienodą svorį. Tuo labiau, kad beveik visos kabelinės Lietuvos televizijos savo paketuose turi pakankamai rusiškos produkcijos, kas rodo, jog pastaroji yra paklausi ir savo informatyviąją funkciją atlieka efektyviai. O juk propagandos ar net paprastos informacijos poveikis politikai buvo įrodytas tikrai ne vakar.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |