„Ana Politkovskaja. 1958-2006“. Taip ar panašiai užrašyta ant antradienį Trojekurovo kapinėse palaidotos žymios žurnalistės kapo paminklo. A. Politkovskaja nužudyta spalio 7 dieną, savo namų laiptinėje, šovus į krūtinę ir paleidus kontrolinį šūvį į galvą. Tipiškas samdomo žudiko braižas. Ji tapo trylikta žurnaliste, nužudyta per šešerius metus, kai prie Rusijos vairo stojo V. Putinas... Beje, kaip pastebi „The Times“, žurnalistė nužudyta per V. Putino 54-ąjį gimtadienį...

Visas gyvenimas – už teisybę

Ana Politkovskaja gimė 1958 metais Niujorke, ukrainiečių kilmės sovietinių diplomatų šeimoje. Jos mergautinė pavardė irgi ukrainietiška – Mazepa. 1980 m. baigė Valstybinį Maskvos universitetą, žurnalistikos fakultetą, 1982-1993 m. dirbo laikraščiuose „Izvestia“ ir „Oro transportas“, kūrybiniame susivienijime „ESKART“, leidykloje „Paritet“. 1994-1999 m. – laikraščio „Obščaja gazeta“ ypatingųjų įvykių skyriaus redaktorė, po to – „Novaja gazeta“ apžvalgininkė.

Nuo 1999 m. liepos daug kartų važinėjo į kovos veiksmų zonas ir pabėgėlių stovyklas Dagestane, Ingušijoje, Čečėnijoje. Ji parašė knygą „Kelionė į pragarą. Čečėnijos dienoraštis“.

Už reportažų iš Čečėnijos seriją 2000 m. sausį A. Politkovskajai buvo įteikta premija „Auksinė Rusijos plunksna“. Kitos premijos: Rusijos žurnalistų sąjungos „Geras poelgis – gera širdis“, taip pat už medžiagas apie kovą su korupcija, diplomas „Auksinis gongas – 2000“ už reportažus iš Čečėnijos.

Ji aktyviai dalyvavo žmogaus teisių gynimo veikloje: padėjo žuvusių kareivių motinoms teisme, tyrė korupcijos faktus Gynybos ministerijoje ir federalinės kariuomenės Čečėnijoje vadavietėje.

Ji paliko du vaikus...

Įdomios versijos ir sąsajos

Vakarų spauda nepraleido be dėmesio sutapimo, kad A. Politkovskaja nužudyta per V. Putino gimtadienį. Tai perša versiją, kad kažkas padovanojo savo „bosui“ kraupią dovanelę – žinomos žurnalistės ir žmogaus teisių gynėjos gyvybę. Tas „kažkas“, pagal vieną iš trijų pagrindinių versijų, galėjo būti Čečėnijos premjeras Ramzanas Kadyrovas, kuris vykdė Rusijos generolų užsakymą. A. Politkovskaja tyrė okupacijos faktus federalinės kariuomenės grupuotės Kaukaze finansinėje veikloje ir nustatė, kad karininkai Čečėnijoje dalyvauja prekiaujant belaisviais, ginklais ir atliekant machinacijas su kariuomenės išlaikymui skiriamomis federalinėmis lėšomis. Šie faktai turėjo pakirsti ne tik Gynybos ministerijos ir Kremliaus statytinio R. Kadyrovo autoritetą, bet ir nutiesė sąsajas su Rusijos prezidento aplinka, o gal ir su pačiu V. Putinu.

Bebaimė Rusijos karo Čečėnijoje priešininkė, rašo „The Times“, V. Putiną viešai pavadino „šnipu iš KGB“ ir palygino jį su Stalinu. Šie palyginimai netikėtai įgavo prasmę šiomis dienomis: V. Putinas dviejų dienų vizitui išvyko į Drezdeną, kur KGB verbuotoju dirbo penkerius metus; palyginimas su „tautų tėvu“ taip pat tinka šių dienų įvykiams, kai Kremlius davė toną tremti iš Rusijos visus, kurie susiję su Gruzija. Juk deportacijos ir ksenofobijos politika buvo būdinga ir Stalinui...

Laisvam žodžiui nėra vietos

Po žurnalistės nužudymo neišlaikė net buvusio sovietinio prezidento Michailo Gorbačiovo, šiaip jau palankaus V. Putinui, nervai. Jis pareiškė, kad žmogžudystė – „tai politinis užsakymas“. Jis dar pridūrė: „Tai smūgis visai demokratinei ir nepriklausomai spaudai, siaubingas nusikaltimas visai šaliai, visiems mums“.

Žinomas didmeistris Garis Kasparovas laikraščiui „The Wall Street Journal“ sakė, kad „šiuo nužudymu Rusijos korupcinės ir represinės jėgos parodė, jog jos nesibodi viskuo, kas padeda išsaugoti valdžią. Prancūzų „Liberation“ pastebi: „V. Putinas, kurį neseniai J. Chiracas apdovanojo Garbės legiono ordinu, uždėjo apynasrį televizijai, paskui laikraščiams“. Rusijoje pavojinga būti žurnalistu, rašo „The Washington Post“, nes, keldamas baimę, V. Putinas stiprina autoritarinį valdymą. Buvęs KGB karininkas V. Putinas paveldėjo netobulą demokratiją ir ėmė sistemingai naikinti jos institutus, pirmiausiai pamynė žodžio laisvę. Visuomenės informavimo priemonės, politinės partijos, nevyriausybinis judėjimas, vietos savivaldos organai, privatus verslas – viskas atsidūrė po jo padu. Kalbėdamas apie valstybingumo stiprinimą, jis lojalumą valdžiai padarė svarbiausiu kriterijumi, o bet koks oponentas, kaip ir laisva spauda, tapo priešu. Rusijoje klesti iškreiptas nacionalizmas, kurį skatina ištikima Kremliui spauda, dabar šaukianti, kokie pavojingi gruzinai, kaip neseniai čečėnai.

Didžiulėje Rusijoje daug spaudos leidinių, TV ir radijo kanalų. Kritiškai V. Putino atžvilgiu nusiteikusios žiniasklaidos liko labai nedaug. „Novaja gazeta“ – vienas iš nedaugelio leidinių, oponuojančių autokratinei valdžiai. Tuo tarpu kažkada tokiomis savybėmis garsėjusi „Izvestia“ tapo parankine spauda, kai ją nupirko „Gazprom“. NTV televizijos kanalas, kažkada per karą Čečėnijoje buvęs nepriklausomas informacijos, dabar savo žiūrovus maitina pranešimais apie šios Rusijos respublikos sėkmingą atstatymą.

Bijodami prarasti darbą, Rusijos žurnalistai paskendo silpnadvasiškumo ir cenzūros liūne, rašo vokiečių „Suddeutsche Zeitung“. Tokioje atmosferoje, kai laisvas žodis tampa neapsaugotas, A. Politkovskajai taip pat buvo nesaugu dirbti. Prisiminkime žurnalo „Forbes“ rusiško leidinio redaktoriaus Paulo Chlebnikovo žūtį.

Austrų „Der Standart“ teigia, kad per Rusijos televiziją seniai transliuojami oficialūs Kremliaus pranešimai ir tuščios pramoginės laidos. (Nuo savęs pridursime, kad Lietuvos televizijos kanalai dažnai noriai retransliuoja tokią produkciją.) Kremlius negali pasigirti plačiu „ketvirtosios valdžios“ palankumu, tačiau ji laikosi specialiųjų tarnybų nustatyto tabu – neplatinti bet kokios informacijos apie įvykius Čečėnijoje, kurie leistų daryti išvadas apie neleistinus federalinės kariuomenės veiksmus. Žiniasklaidą ypač pakeitė įkaitų drama Beslane: šios tragedijos tyrimas Rusijos žiniasklaidoje tapo vienpusiškas, fragmentiškas, kad net besibylinėjančios žuvusiųjų motinos neranda užtarimo nei teismuose, nei spaudoje.

Kai kurios garsių žurnalistų žmogžudystės Rusijoje:

1994 10 17 buvo nužudytas laikraščio „Moskovskij komsomolec“ apžvalgininkas Dmitrijus Cholodovas. Žudikai iki šiol nerasti.

1995 03 01 Maskvoje nužudytas garsus TV žurnalistas Vladislavas Listjevas. Žudikai nenustatyti.

2000 05 12 užpultas laikraščio „Novaja gazeta“ redaktorius Igoris Domnikovas. Sužalotas, neatgavęs sąmonės mirė liepos 16-ąją. Nusikaltimas neatskleistas.

2003 10 09 Toljatyje nužudytas laikraščio „Toljatinskoje obozrenije“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Sidorovas. Jo pirmtakas Valerijus Ivanas nužudytas prieš metus. Įtariamieji išteisinti.

2004 07 09 Maskvoje nušautas žurnalo „Forbes“ rusiško leidinio redaktorius Paulas Chlebnikovas. Bylos tyrimas tęsiasi... 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.