Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Obamos era: kiek tikėtinos Amerikos politikos permainos Artimuosiuose Rytuose?

Giedrė Šabasevičiūtė
2009 02 10

Artimieji Rytai buvo vienas iš tų pasaulio regionų, kurie Baracko Obamos pergalę sutiko džiaugsmingai, išreikšdami viltį, kad naujasis JAV prezidentas demokratas pakeis Amerikos užsienio politikos liniją regione. Tačiau šiandien entuziazmas pamažu blėsta, to priežastis yra B. Obamos tylėjimas per neseniai vykusį Izraelio puolimą Gazos ruože. Arabų šalyse viešoji nuomonė pasidalino tarp vilties ir skepticizmo, tarp tikėjimo ir nepasitikėjimo. Vieniems B. Obamos ženklas, duotas arabų pasauliui per inauguracinę kalbą, kurioje jis prižadėjo „siekti naujo kelio į priekį musulmonų pasaulyje, grįsto abipuse pagarba ir suinteresuotumu“, buvo įrodymas, kad B. Obamos era atneš ilgai lauktas permainas Amerikos Artimųjų Rytų politikoje. Kitiems šie žodžiai nereiškė nieko daugiau nei banalių ir pernelyg bendrų posakių rinkinį,  teparodantį B. Obamos nenorą įvardinti savo tikslus. Artimieji Rytai – pasaulio dalis, kone labiausiai nukentėjusi nuo dvejopos George‘o W. Busho politikos. Jo valdymo palikimas ten – du karai, branduolinio ginklo grėsmė, aštrėjantis Palestinos ir Izraelio konfliktas bei stiprėjantys ginkluoto pasipriešinimo judėjimai. Kokios gi Amerikos politikos permainos dabar tikėtinos regione?

Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuris yra pagrindinė arabų šalių ir JAV nesutarimo priežastis, figūruos naujojo Amerikos prezidento darbotvarkės viršuje. Sausio 27-ąją B. Obama interviu televizijai „Al Arabia“ patvirtino, kad šis konfliktas yra jo administracijos užsienio politikos prioritetas. Tą pačią dieną prezidento paskirtas specialusis pasiuntinys George‘as Mitchelas išvyko į savaitės kelionę po Artimuosius Rytus. Jis ketina lankytis Kaire, Jeruzalėje, Ramaloje, Rijade ir Omano sostinėje Maskate. G. Mitchelo paskyrimas į už Palestinos konfliktą atsakingas pareigas atitinka B. Obamos administracijos skelbiamą šio konflikto sprendimo tikslą: nepriklausoma ir gyvybinga Palestinos valstybė, gyvuojanti taikioje ir saugioje Izraelio kaimynystėje. Pasak amerikiečių filosofo ir ekonominio liberalizmo kritiko Noamo Chomskio, tokia G. Mitchelo iniciatyva yra sveikintina, tačiau, jo nuomone, nenuoširdi dėl akivaizdaus jo nenoro kalbėti apie realius veiksmus, vedančius į Palestinos valstybės gyvavimą. Nepriklausomos Palestinos valstybės viltys kuo toliau, tuo vis labiau senka dėl Izraelio vykdomos fait accompli politikos: kuriamos naujos nausėdijos ir toliau statoma saugumo siena Vakarų Krante. Kol Jungtinės Valstijos ir tarptautinė bendrija bus užmerkusios akis į šiuos nelegalius, Tarptautinio Teisingumo Teismo pasmerktus veiksmus, tol realus Palestinos valstybės gyvavimas yra neįtikėtinas. Kol Jungtinės Valstijos palaikys kiekvieną Izraelio veiksmą, tvirtindamos, kad „Izraelis turi teisę gintis nuo grėsmių“, nekreipdamos dėmesio į grėsmę, kurią jis pats kelia okupuotose teritorijose, tol Palestinos valstybės gyvavimas bus nepasiekiamas. Kol Amerika vadovauja pasauliui, situacija Palestinoje bus blokuojama. Tad N. Chomskis prognozuoja, kad B. Obamos Artimųjų Rytų politika išliks „daugmaž“ tokia pati kaip ir G. W. Busho. [1]

Verta atkreipti dėmesį, kokius dialogo partnerius renkasi B. Obama. Trečiadienį, sausio 21-ąją, jis paskambino Palestinos savivaldos prezidentui Mahmudui Abbasui, norėdamas užtikrinti, kad ir toliau sieks „bendradarbiauti su juo dėl ilgalaikės taikos sukūrimo“ Palestinoje. Turint omeny, kad Gazos karas negrįžtamai sutrikdė jėgų balansą tarp skirtingų palestiniečių partijų (ir net jų viduje) – Palestinos savivaldos teisėtumas diskredituotas, „Fatah“ skyla į M. Abbaso šalininkus ir priešininkus, reiškiančius nepasitenkinimą dėl užsitęsusio jo mandato, reikalaudami naujų rinkimų, planuojama suformuoti naują koalicinę palestiniečių organizaciją (kuri gali atgaivinti seniai į užmarštį nugrimzdusias palestiniečių grupuotes, tokias kaip, pavyzdžiui, Palestinos išlaisvinimo liaudies frontas), – kyla abejonių, ar tikslinga M. Abbasą laikyti vieninteliu Palestinos dialogo partneriu. B. Obamos administracija, kaip ir visa tarptautinė bendruomenė, turėtų suprasti, kad konfliktuose paprastai deramasi ne su draugais, o su priešais.

Antroji B. Obamos užduotis, paveldėta iš Busho administracijos, yra Irakas. B. Obama, ryžtingas karo Irake priešininkas įsiveržimo pradžioje, rinkimų kampanijos metu pažadėjo išvesti JAV kariuomenės dalinius iš šios šalies per pusantrų metų. Inauguracinėje kalboje jis šį įsipareigojimą patvirtino, įvilkdamas jį į miglotą „atsakingo atsitraukimo“ terminą. Ateitis parodys, ar 16 mėnesių „atsakingam atsitraukimui“ pakaks. JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas taip pat patvirtino, kad Amerikos karinis buvimas Irake vis mažės, tačiau patikino, kad tai nereiškia visokeriopo JAV pasitraukimo iš šios šalies. [2] Tai leidžia manyti, kad Amerikos dalyvavimas Irako ekonomikoje ir vidaus politikoje išliks aktyvus.

Karinis JAV buvimas Irake mažės, o Afganistane – tik didės. B. Obama jau pranešė apie planuojamą Amerikos karinių dalinių didinimą šioje šalyje, o tai reiškia tik viena – karinių veiksmų plėtrą. B. Obama JAV veiklą Afganistane pristato kaip pagrindinę Amerikos saugumą lemiančią karinę misiją, nes ši šalis yra laikoma „svarbiausiu kovos su terorizmu frontu“. Galima pasvarstyti, kiek realiai B. Obamos užsienio politika skirsis nuo jo pirmtako, jei kovos su terorizmu scena tebus perkelta iš Irako į Afganistaną, išlaikant tas pačias kovos priemones. Nors B. Obama ir vengia vartoti Busho suformuluotą „karo su terorizmu“ terminą, atrodo, kad jo veiksmai atitinka tos pačios doktrinos logiką. Žongliruodamas emocijų ir simbolių perkrautu „terorizmo“ terminu, kurio miglotos reikšmės yra apibrėžiamos vis iš naujo ir priklauso nuo kintančių JAV politinių pozicijų įvairiuose pasaulio konfliktuose, B. Obama neišvengiamai tęs G. W. Busho pradėtą karą su fantomu.

Turbūt sunkiausia prognozuoti B. Obamos administracijos taktiką dėl Irano. Dar prieš tapdamas JAV prezidentu jis nuolat minėjo dialogo su Iranu būtinybę. Tokia nuostata reikštų savo pirmtako strategijos, kurios tikslas buvo izoliuoti Iraną nuo tarptautinės bendrijos, atmetimą. Tačiau B. Obamos siekis išlieka tas pat kaip ir G. W. Busho – sustabdyti Irano branduolinio ginklo ambicijas. Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos ir toliau sieks likti vienintele didžiąja galybe Artimųjų Rytų regione.

Dialogas ir diplomatija pažadėtos ir kitai G. W. Busho izoliacinę politiką patyrusiai šaliai – Sirijai. Šios šalies prezidentas Basharas al Assadas pareiškė esąs pasirengęs deryboms su Jungtinėmis Valstijomis, bet perspėjo, kad nepriims jokių išankstinių sąlygų. Jis turėjo omeny JAV reikalavimą nutraukti ryšius su trimis Amerikos priešais regione: „Hamas“, „Hezbollah“ ir Iranu. Ryšiai su šiais svarbiais regioniniais veikėjais stiprina Sirijos padėtį derybose su JAV, per kurias Sirija tikisi pasiekti Amerikos palaikymą taikos su Izraeliu derybose (nutrauktose prasidėjus Gazos puolimui) ir laisvą kelią susigrąžinti įtaką Libane. Derybos bus nelengvos, tačiau Sirijos ir Jungtinių Valstijų santykių atšilimas yra tikėtinas.

Atrodytų, kad naujasis JAV prezidentas į diplomatines priemones yra linkęs labiau nei jo pirmtakas. Kita vertus, rasti uždaresnį dialogo partnerį už Busho administraciją būtų nelengva. Tačiau B. Obamos užsienio politikos Artimųjų Rytų regione logika greičiausiai išliks tokia pat imperinė, kaip buvo ir iki šiol.

 


 

[1]http://www.democracynow.org/2009/1/23/noam_chomsky_obamas_stance_on_gaza

[2]http://english.aljazeera.net/news/americas/2009/01/200912715352958988.html

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1250)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (299)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (341)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (650)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (167)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras