Kas ta Baltarusija?

Baltarusija – valstybė, galinti pasigirti strategine geopolitine padėtimi, bet pastarųjų metų politiniai šalies sprendimai verčia susimąstyti, ar Baltarusija sugeba išnaudoti savo kaip tarpininkės tarp Europos ir Rusijos privalumus, ar klimpsta į priklausomybės nuo Rusijos liūną. Tuo labiau, kad Baltarusijos padėtis ganėtinai neaiški nuo pat jos kaip valstybės susikūrimo. Kodėl?

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kyla keletas klausimų, į kuriuos vienareikšmių atsakymų iki šiol nepateikiama. Pavyzdžiui, kaip turėtume vadinti savo kaimynę – Baltarusija ar Gudija, kada Baltarusija tapo nepriklausoma, ar iš viso ji yra nepriklausoma? Dėl Baltarusijos pavadinimo kaip ir dėl valstybinės šalies istorijos vienašališkos nuomonės nėra – kiekvienas istorikas savaip interpretuoja šiuos faktus: iki A. Lukašenkos atėjimo į valdžią, Baltarusijos istorija buvo prilyginta Rusijos istorijai, t.y. Baltarusija kaip valstybė atsiranda tik tada, kai Rusija tampa jos globėja. Po Nepriklausomybės atgavimo 1991 m. pasirodė šiek tiek kitokia istorijos versija, kai buvo prisiminti ir istoriniai šalies didvyriai.

Painiava su Baltarusijos kaip Nepriklausomos valstybės gyvavimu – turime dvi datas: liepos 3 d., kada 1944 m. Baltarusija tapo laisva nuo Vokietijos jungo (tiesa, labai trumpam) ir lapkričio 27 d., kai 1991 m. Baltarusija išstojo iš Sovietų Sąjungos. Bet ar dabar Baltarusija – nepriklausoma tik de jure ar ir de facto? Šis klausimas susilaukia daugiausia diskusijų, tuo labiau, kad oficialių valdžios organų pateikiama viena Baltarusijos padėties interpretacija, o opozicijos šalininkai pateikia kitokias interpretacijas dėl šalies vidaus gyvenimo.

Kaimynystės politikos subtilybės

Kad ir kaip dabar būtų interpretuojama Baltarusijos valdžios sandara (ar ji, kaip rašoma šalies Konstitucijoje – demokratinė respublika, ar kaip teigia ne vienas politikos atstovas – autoritarinio režimo kankinama šalis), po Nepriklausomybės atgavimo 1991 m. pradėta kurti šalies tiek vidaus, tiek užsienio politikos strategija ir jos įgyvendinimo priemonės. Nustatytos pagrindinės diplomatinių santykių su kaimynais veikimo kryptys. Jau nuo 1990 m. Baltarusija aktyviai siekė įsilieti į tarptautinę areną kaip nepriklausoma ir savo tvirtą poziciją bei nepriklausomą nuomonę turinti valstybė.

Rimtus Baltarusijos ketinimus patvirtino ir aktyvus įsitraukimas į Jungtinių Tautų vykdomą politiką, kada iki 1998 m. buvo numatyta pasirašyti apie 160 tarptautinių sutarčių, susijusių su Jungtinių Tautų ir organizacijų, glaudžiai bendradarbiaujančių su šia organizacija, vykdoma politika. Rimtus Baltarusijos ketinimus tapti savarankiška tarptautinės politikos nare, o ne Rusijos valdoma marionete, rodė ne tik Aukščiausios Tarybos 1990 m. viduryje priimta Šalies Suvereniteto Deklaracija, bet ir 1991 m. rugpjūčio mėnesį patvirtinta Konstitucija bei tų pačių metų spalį priimtas nutarimas Dėl nepriklausomos valstybės įkūrimo.

Praėjus 15 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, Baltarusijos padėtis, kaip teigia Baltarusijos užsienio reikalų ministras S. Martynovas (www.belarus.lt), pagal savo tiek ekonominius, tiek socialinius, tiek žmogiškųjų išteklių rodiklius politine prasme sėkmingai juda Europos link – sudaromos tarptautinės prekybos sutartys, vykstant svarbiausiam šalies vidaus politikos įvykiui – rinkimams – įsileidžiami tarptautiniai stebėtojai. Bet pastarasis faktorius sudaro prielaidas kitokios nuomonės apie Baltarusijos politinės padėties realijas susidarymą. Paskutiniai prezidento bei parlamento rinkimai ypač sustiprino įspūdį, kad Baltarusija yra stipriai priklausoma nuo Rusijos ir jos valdančiojo klano diktuojamos politikos.

Baltarusija ir Rusija: kaimynystė ar priklausomybė?

Per 15 nepriklausomybės metų Baltarusija betarpiškai bendradarbiauja su 159 pasaulio valstybėmis, įkūrusi pastarosiose ambasadas, konsulatus ar kitas diplomatinius santykius palaikančias institucijas.

Nepatikimai skamba Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos, atsakingo už valstybės įvaizdį pasaulio akyse, pareiškimai, kad pirmuoju valstybės užsienio politikos uždaviniu laikoma šalies integracija ne į europinę erdvę, bet į Rusiją, tik paskui nurodant šalies politinio svorio tarptautinėje arenoje išlaikymui būtinas sritis, t.y. integraciją į Europos Sąjungos erdvę, draugiškų santykių su NATO šalimis palaikymą, JAV kaip vienos galingiausių pasaulio valstybių pripažinimą, aktyvios politikos su Pabaltijo valstybėmis, Lenkija bei Ukraina palaikymą, tolimesnį aktyvų dalyvavimą pasaulinėje ekonomikoje ir t.t.

Nerimą dėl Baltarusijos priklausomybės nuo Rusijos kelia ir prezidento bei parlamento rinkimus lydėję skandalai bei tarptautinių stebėtojų pateiktos ataskaitos apie pažeidimus. Tuo labiau, kad Baltarusija pasyviausiai iš visų buvusio sovietinio bloko valstybių siekė atsikratyti Rusijos įtakos, o 1999 m. gruodžio 8 d. pasirašė dvišalę tarpusavio sutartį su intencija, kad būtų atkurta panaši struktūra kaip buvusioji Sovietų Sąjunga, taip pat į šį susitarimą bandant įtraukti ir dar vieną sovietinio bloko valstybę – Ukrainą (tiesa, pastaroji siekia tikros integracijos į europinę erdvę, todėl bent jau iki šiol tokios sutarties pasirašymo išvengta). Didžiausią nerimą kelia pastarųjų rinkimų išprovokuoti įvykiai šalies viduje, kada po parlamento rinkimų rezultatų paskelbimo sulaukta didžiulių protesto akcijų, kurių pagrindiniai dalyviai – jaunoji karta, norinti šalies demokratizacijos ir politinio atitolimo nuo Rusijos.

Aišku, ekonomine prasme Rusija yra labai parankus partneris Baltarusijai, bet akivaizdus kišimasis į politinį šalies gyvenimą kai kurias visuomenes grupes piktina. Tai daugiausia jauni, bestudijuojantys žmonės, nes tiems, kurie gyvena šalies periferijoje gana sudėtinga suvokti, kas dedasi šalies politiniame gyvenime, kai matoma tik valstybinė - A.Lukašenkos propagandinė televizija.

Be to, kyla klausimas, kokia pilietine visuomene gali pasigirti Baltarusija? Galbūt protestuojantis jaunimas ir yra užuomazgos tos vadinamosios pilietinės visuomenės, sugebančios turėti objektyvią ir šalies gerovės siekimu paremtą nuomonę? Bet kaip rodo pastarieji įvykiai Baltarusijoje, iki tol, kol šalyje bus pasiekta bent minimalių politinių permainų demokratizacijos link, turės pasikeisti ne viena politikų karta ir tikrai neaišku, kokių tarptautinių ar vietinių politinių jėgų įtaka padės pasiekti Baltarusijos demokratizacijos ir posūkio Europos link, pateisinant savo kaip nepriklausomos ne tik de jure, bet ir de facto valstybės statusą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.