Naujoji Rusijos žurnalistika pirmiausia prarado kuklumą, o vėliau ir nekaltumą. Aleksejaus Simonovo, Rusijos žiniasklaidos laisvės kampanijos dalyvio, žodžiai skamba kaip epitafija „glasnost“, atvirumo dvasiai, kurią paskatino buvęs sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas 1980 metų pabaigoje, taip pagreitindamas komunizmo žlugimą.

Borisas Jelcinas buvo perrinktas 1996 metais padedamas galingų verslininkų, kurių žiniasklaidos priemonės įteigė rinkėjams, kad tai buvo akivaizdus pasirinkimas tarp Jelcino demokratijos ir grįžimo prie komunizmo. „Žiniasklaida parodė, kad ji gali būti parduota už gerus pinigus, kad ne teisė yra jos valdovas, o būtent jos valdovas nulemia ir pajungia sau teisę“, – sakė A. Simonovas. Jis kalbėjo apie „glasnost“ likimą Rusijoje. Dvidešimt metų po neramių audringų įvykių, kurie nuvertė komunizmo režimus Rytų Europoje, „glasnost“ euforija liko tik kaip tolimas prisiminimas.

Rusija, kaip ir daugelis jos buvusių sovietų bloko kaimynių, prisijungė prie globalios žiniasklaidos atsiradimo, daugėjo iliustruotų masinių žurnalų, laikraščių, iš pažiūros patenkinančių kiekvieno skonį. Tačiau cenzūra ir užpuldinėjimai neišnyko. Dažnai jų įtaka subtilesnė negu aštrios komunistų propagandos laikais.

Reporterės Anos Politkovskajos nužudymas 2006 metų spalio mėnesį ir kitų žurnalistų žmogžudystės rodo, kad nepatogių tiesų iškėlimas vis dar yra rizikinga profesija Rusijoje. Daugiau nei 200 žurnalistų buvo nužudyti arba mirė paslaptingomis aplinkybėmis Rusijoje nuo 1993 metų. Dažniausiai, atrodo, dėl to, kad buvo per daug priartėję prie tamsių verslo susitarimų.

„Novaja gazeta“, kuriai rašė ir A. Politkovskaja, buvo cituojama kaip retas žurnalistinio principingumo ir sąžiningumo švyturys tarp Kremlių palaikančios žiniasklaidos ir verslo interesams patogių naujienų. Politikos analitikė Maša Lipman teigia, kad Rusijos valstybės kontroliuojama televizija efektyviai formuoja viešąją nuomonę ir kad internetas neveikia politikos formavimo – jo interesas ne opozicijos politika.

Kaip teigia „Financial Times“ redaktorius L. Barberis, dauguma interneto tinklalapių neturi tradicinės žiniasklaidos resursų giliems korupcijos ir kitų pažeidimų tyrimams.

Pagal 2009 m. vasario 7 d. BBC informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.