Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kas pasikeitė Pietų Osetijoje ir Abchazijoje po rugpjūčio? (2)

Arūnas Spraunius
2009 02 17

Įprasta, kad konfrontacijos, dramatiški susidūrimai ir politiniai įvykiai ilgainiui pereina į procedūrinę fazę, taigi ir šįkart okupacijos faktas ima įgyti vis daugiau politinių manevrų bei propagandinių ėjimų rutinos požymių. Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA) sausio 28-ąją priėmus jau antrą rezoliuciją dėl rugpjūtį įvykusio karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto, kiekviena suinteresuota pusė, suprantama, ją interpretavo savaip.

Rezoliucijoje Maskva kaltinama etniniu valymu ir Achalgorio gyvenvietės, Perevio kaimo bei Aukštutinės Abchazijos okupacija. Taip pat reikalaujama atšaukti pripažintą Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, nes ją pripažindama Maskva pažeidžia tarptautinę teisę. ETPA paragino Rusiją ir Gruziją be jokių sąlygų įleisti į regioną humanitarines organizacijas ir pagalbą. Radijas „Svoboda“ (01 29) citavo ETPA Žmogaus teisių ir teisėtvarkos komiteto atstovą Christą Purguridį, sakiusį, kad Rusija iš esmės tebelaiko okupavusi regionus, kurie anksčiau priklausė Gruzijai ir kur gyvena etniniai gruzinai. Be to, komitetui buvo pateikti žmogaus teisių organizacijų „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ atstovų surinkti liudijimai apie ištuštėjusius kaimus, sudegintus namus, kad gruzinai neturėtų kur grįžti. Pasak „Svoboda“, Vakarų parlamentarus palaikė ir Rusijos kaimynių atstovai. Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatė Alena Bondarenko pareiškė, kad reikia nuosekliai reikalauti rezoliucijos vykdymo, reguliariai atliekant išsamų monitoringą ir pagal jo rezultatus keliant klausimą dėl įgaliojimų delegacijos tos konflikto pusės, kuri reikalavimų nevykdo.

Rezoliucijoje konstatuojama, kad Gruzija sutiko su daugeliu, bet ne su visais praėjusių metų spalį ETPA pateiktų reikalavimų, o Rusija daugumos pateiktų reikalavimų neįvykdė. Pasak „Svoboda“, ETPA priimtame dokumente apskritai nemažai pozicijų, kurios Rusiją turėtų nelabai džiuginti. Tarkime, įtraukta pataisa, kad tolesniuose svarstymuose turės dalyvauti ne tik šių respublikų, bet ir Tbilisio remiamų vadinamųjų vyriausybių tremtyje atstovai. Pasak rusų interneto leidinio „Grani.ru“ (01 29), ETPA neįtraukė nė vienos Rusijos delegacijos siūlytos pataisos. Leidinys citavo rusų verslo dienraštį „Kommersant“, kurio vertinimu, tai buvo bene didžiausias Maskvos diplomatijos pralaimėjimas pastaraisiais metais. Tiesa, sankcijų Rusijai nenumatoma jokių.

Gruzijos užsienio reikalų ministerija kitą dieną (01 29) išplatintame pareiškime pasveikino ETPA rezoliuciją ir išreiškė viltį, kad Rusija įvykdys tarptautinius įsipareigojimus, tarp jų – susitarimą nutraukti ugnį. Pareiškime pažymėta, kad naujoje ETPA rezoliucijoje visiškai remiamas Gruzijos teritorijos vientisumas, jos suverenitetas ir sienų neliečiamumas.

Gi Maskva, pasak britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainės (01 30), pakartojo, kad neatsisakys Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo. Sausio 29-ąją rusų interneto dienraštis „Polit.ru“ informavo, kad Rusijos Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas nebuvo linkęs per daug sureikšminti ETPA rezoliucijos. Pasak pono B. Gryzlovo, rusų politikai kolegoms iš kitų šalių ne kartą yra sakę, kad kelio atgal nėra. Rusija esą pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją amžiams. Rusijos parlamento Aukštųjų rūmų vadovas Sergejus Mironovas pažymėjo, kad Maskva ryžosi pripažinti abiejų respublikų nepriklausomybę tik po rugpjūčio konflikto, pridurdamas, jog Rusija suinteresuota taika ir saugumu prie savo pietinių sienų. Rusijos Federacijos Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Toršinas net leido sau pareikšti, kad ETPA rezoliucija tėra viešųjų ryšių priemonė.

Beveik tuo pat metu Abchazijos prezidento atstovas Kristijanas Bžanija pareiškė, kad respublika tikisi susitarti dėl Rusijos karinio jūrų laivyno bazių ir karo aviacijos dislokavimo jos teritorijoje po kelių mėnesių. Rusų naujienų agentūra „Interfax" pranešė, kad Maskva ketina dislokuoti maždaug 20 naikintuvų, smogiamųjų ir transporto lėktuvų Abchazijos Bomboro kariniame aerouoste prie Juodosios jūros. Bomboro aerouostas yra didžiausias Pietų Kaukaze, bet nebenaudojamas nuo praėjusio dešimtmečio pabaigos. Tiesa, čia jau prasideda tikra geopolitika, nes karinės bazės paprastai į ką nors „keičiamos“, dėl mainų „turinio“ derantis su įtakingais partneriais, taigi ne vien Amerika, bet ir Ukraina šiuo klausimu savo nuomonę, be abejo, turi.

Sunku pasakyti, kodėl pasaulio spaudoje apie Pietų Osetiją kalbama dažniau. Vokietijos savaitinis žurnalas „Der Spiegel“ straipsnyje „Pietų Osetija tampa našta Rusijai“ (2008 12 26) konstatuoja, kad patikimos informacijos apie dabartinę padėtį mažytėje, šiek tiek didesnėje nei Liuksemburgas, maždaug 70 tūkstančių gyventojų turinčioje nepripažintoje šalyje labai mažai, nes užsienio žurnalistai gali po ją keliauti tik lydimi Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovų.

„Der Spiegel“ teigia buvęs gerokai nustebintas pranešimų, praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusių rusų spaudoje. Pasak Rusijos žiniasklaidos, prasidedant žiemai Pietų Osetija buvo atsidūrusi ties socialinio sprogimo riba, nes jos vyriausybė neva pasisavinusi pinigus, kuriuos Maskva skyrė respublikos atstatymui. Iki praėjusių metų pabaigos Cchinvalyje atstatyta 10 mokyklų bei vaikų darželių ir ligoninė. Daugelyje namų vietoj langų –polietilenas ir pledai, nors Rusijos ypatingųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu teigia, jog į miestą atvežta tiek turkiškų stiklo paketų, kad jų būtų užtekę visą sostinę įstiklinti tris kartus. Bet niekas tiksliai nežino, kur dingo tie paketai, kaip ir kitos statybinės medžiagos. Nelabai aišku, kaip reikalai ir su visa 350 milijonų eurų siekiančia atstatymo pagalba Pietų Osetijai. Sostinėje Cchinvalyje ir be karo nėra centrinio dujinio šildymo, 27 tūkstančiai miesto gyventojai šildosi kūrendami malkas, vamzdyną planuojama nutiesti geriausiu atveju šiemet. Rusų verslininkai atsisako investuoti, kol Pietų Osetijos lyderis yra Eduardas Kokoity. Pats Pietų Osetijos prezidentas rusų laikraščiuose dėstomą kritiką vadina „tyčine“, siekiančia jį diskredituoti rusų akyse.

Rusija į šią respubliką siuntė porą savo žmonių ministro pirmininko ir finansų ministro pareigoms užimti, bet E. Kokoity pareiškė, kad Pietų Osetijos biudžetas (beveik išimtinai papildomas Rusijos pinigais) yra valstybinė paslaptis. Buvęs Osetijos premjeras Jurijus Morozovas yra sakęs, kad prieš konfliktą su Gruzija Pietų Osetijoje buvo pavogta 100 milijonų rublių, skirtų valdininkų algoms. „Der Spiegel“ teigimu, Rusija atsidūrė nelabai pavydėtinoje situacijoje, mat Gruzijoje pabėgėliams bus suteiktas būstas, pastatytas už 3,4 milijardo eurų ES ir Amerikos pagalbą, o Pietų Osetijos atstatymas Maskvai gali pasirodyti per sudėtingas uždavinys. Nesėkmės atveju kentėtų Kremliaus kaip Kaukazo tautų gelbėtojo prestižas.

Be abejo, bent teoriškai svarbiausia turėtų būti pačių osetinų nuomonė, kokio likimo ir su kuo jie pageidauja. Britų leidinio „New Statesman“ straipsnio „Pietų Osetija – žaisliukas, tik kieno rankose, Rusijos ar Gruzijos?“ (11 21) teigimu, kai kurie respublikos gyventojai pageidauja prisijungti prie Rusijos, dalis – gyventi nepriklausomoje šalyje, tačiau nėra net kalbos apie kokias nors derybas su Gruzija.

Pietų Osetijos reputacija nėra gera, šiandien respublika laikoma nusikalstamumo ir kontrabandos centru. E. Kokoity valdymas gerokai primena mafijos stilių – aukštus postus gauna šeimos nariai, kaip kad nelabai kokią reputaciją turintis jo brolis Robertas, tapęs diplomatiniu pasiuntiniu Abchazijoje. Vengdama tarptautinės izoliacijos, Rusija nesiryžo įtraukti į savo sudėtį iš Gruzijos atkovotos provincijos. Tačiau čia esama ir ne itin palankių Kremliui aplinkybių. Tarkime, nors Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pripažįsta, kad Pietų Osetijoje ne viskas gerai, Kremlius negali imti ir paprasčiausiai atstatydinti E. Kokoity kaip kokio nors Rusijos gubernatoriaus. Atvirkščiai, tenka su juo elgtis kaip su nepriklausomos valstybės vadovu.

Rusų publicistė Julija Latynina žurnalo „Ježednevnyj žurnal“ straipsnyje „Apie prievartinį UAB „Pietų Osetija“ bankrotą“ yra kandžiai rašiusi, kad tai Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis Rusijos prezidento D. Medvedevo naudai laimėjo prieš Kremliaus „vanagus“. Ir jei ponas D. Medvedevas sugebės šios pergalės vaisiais tinkamai pasinaudoti, ji bus svarbesnė ne tiek Tbilisiui, kiek Maskvai. Mat Pietų Osetija – jokia valstybė, o tik bendra „čekistų generolų ir osetinų banditų įmonė“ (J. Latyninos terminas) kovai su Gruzija skirtiems pinigams „įsavinti“. Apibendrindama J. Latynina išreiškė viltį, jog Gruzijos politinė klasė galbūt sugebėjo įžvelgti, kad dalis Kremliaus funkcionierių nesiruošia palaikyti pono E. Kokoity ir kaip tik jų pozicija reiškia Rusijos, o ne „silovikų“ bei korumpuotų osetinų politikų interesus. Ir minėtoje žurnalo „Der Spiegel“ publikacijoje konstatuojama, jog daugelis Maskvoje ima suprasti, kad Pietų Osetijos atveju Rusija kariavo dėl regiono, kuris jai pačiai vargu ar turi didesnę reikšmę.

Dėl Abchazijos yra kiek kitaip. Ši respublika rusams visada buvo populiarus kurortas, po nuosmukio praėjusiame dešimtmetyje bent iki pernykščio karinio konflikto jie pamažu grįžo į miestus prie Juodosios jūros: pastaraisiais metais poilsiautojų skaičius buvo perkopęs pusę milijono. Kadangi respublikoje mažai pramonės, turizmas svarbus vietos ūkiui ir Abchazijos gyventojams kaip pajamų šaltinis. Žmonės čia gyvena iš turizmo, žemės ūkio ir pinigų, kuriuos siunčia užsienyje, daugiausia Rusijoje, dirbantys tėvynainiai. Respublikos padėtis pagerėjo, kai 2003-aisiais Rusija atvėrė sieną, sumažino judėjimo apribojimus ir padidino paramą.

Nors rusai Abchazijoje yra supirkę daug sanatorijų, pastatų ir paplūdimių, analitikai ilgai nemanė, kad ši respublika, kaip ir Pietų Osetija, gali kelti ypatingą Rusijos susidomėjimą. Britų „The Financial Times“ dar pernai citavo Maskvos Carnegie centro direktoriaus pavaduotoją Dmitrijų Treniną, teigusį, kad Rusija neturėjo kokių nors specialių interesų Abchazijoje. Jos buvimas respublikoje labiau buvo būdas pasakyti Gruzijai: jei įstosite į NATO, niekada Abchazijos neatgausite.

Tačiau per pastaruosius metus, po Ukrainos pareiškimų, kad ji 2017 m. neketina pratęsti sutarties dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimo Sevastopolyje, padėtis ėmė keistis. Praėjusių metų pavasarį Rusija keliems mėnesiams įvedė į Abchaziją savo Geležinkelių kariuomenės batalioną – atseit apie dešimtmetį neeksploatuotiems geležinkeliams remontuoti. Gruzija tvirtino, kad tai – pasirengimas invazijai, o Maskva viską neigė.

Kai kurių analitikų nuomone, Abchazija tapo aktuali Rusijai dėl Očamčiros uosto kaip atsarginio ar net pagrindinio varianto Juodosios jūros laivynui dislokuoti, jeigu Ukraina iki 2017 m. tikrai priverstų tą laivyną išsikraustyti iš Krymo.

Kariniai konfliktai ne tik sukelia naujų problemų, bet ir pateikia netikėtumų, kurių anksčiau veikiausiai nelabai galima buvo tikėtis. Šia prasme turbūt dėsningas yra sausį įsisiūbavęs skandalas dėl Ingurio hidroelektrinės. Abchazijos lyderis Sergejus Bagapšas pareiškė nepasitenkinimą dėl Rusijos ir Gruzijos pasirašyto memorandumo, pagal kurį elektrinę numato eksploatuoti Gruzija ir rusų kompanija „Inter RAO EES“. Pono S. Bagapšo nuomone, kontrolinį Ingurio hidroelektrinės akcijų paketą turi valdyti Abchazija. Ingurio elektrinės užtvanka yra Gruzijos teritorijoje, o valdymo centras – Abchazijoje. Iki šiol 60 proc. gaminamos elektros energijos tekdavo Gruzijai, 40 proc. buvo tiekiama Abchazijai. Savotiška tai, kad šiuo memorandumu, atrodo, apskritai beveik niekas nepatenkintas. Abchazijos politikai kaltina Maskvą atsainiu požiūriu, Gruzijoje planai su rusais bendrai eksploatuoti Ingurio elektrinę dar sykį pakaitino politines aistras. Teisindamasis parlamentinio Europos integracijos komiteto pirmininkas Davidas Darčiašvilis turėjo pareikšti, kad apie tai buvo informuotos Jungtinės Valstijos bei kiti Gruzijos draugai. Pasak pono D. Darčiašvilio, tai, kad tenka užsiimti rinkodara su Rusijos, o ne su kurios nors draugiškos šalies kompanija, didelio pasitenkinimo ir entuziazmo nekelia, tačiau tenka rinktis ekonominį tikslingumą. Mat alternatyvos tėra dvi: Ingurio hidroelektrinė dirbs arba bus sustabdyta.

Savaip simptomiškas pavyzdys: kovos anksčiau ar vėliau baigiasi, ir net painiausią po jų stojusią situaciją tenka išpainioti. Tiesa, pačių įvairiausių pakraipų „lošėjų“ šioje rinkoje netrūksta. Tokia veikiausiai yra Kaukazo specifika.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras