Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Regioniniai skandalai ir geostrateginiai sandėriai

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 10 06

Šią savaitę Rusijos pastangomis pradėta įgyvendinti Gruzijos transporto blokada, ko gero, nenustebino daugelio postsovoietinės erdvės gyventojų, nepriklausomai nuo to, ar jų šalys jau gali didžiuotis naryste Europos Sąjungoje (ES) bei NATO, ar tik siekia tokio statuso. Po nepriklausomybę aktūrusios Lietuvos ekonominės blokados praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, Kremlius, ko gero, dar nebuvo ėmęsis tokių atvirų ir drąstiškų veiksmų, siekdamas parodyti savo imperatyvinį pranašumą ir ciniškai paneigti suverenių kaimyninių valstybių teisę ginti savo nacionalinius interesus. Įdomumo dėlei galima tik priminti, jog iš Rusijos pusės į Gruziją šiandien neskrenda lėktuvai, nevyksta traukiniai, Juodąja jūra neplaukia laivai ir netgi pašto susisiekimas yra nutrauktas.

Politine prasme itin ciniškai atrodo ir tai, kad Maskvos oficiozai visiškai ramiai aiškina, jog tokie veiksmai beveik nėra susiję su karinių Rusijos žvalgybininkų sulaikymu Tbilisyje ir vėlesniu kompromisiniu jų perdavimu Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) atstovams, kas savaime reiškė greitą ir saugų šių veikėjų grįžimą namo. Tačiau nesuprasti to, kaip Tbilisio geros valios ženklo, ko gero, galėjo tik Maskva.

Tuo pačiu šiandien galima drąsiai tvirtinti, jog ši Gruzijos blokada, vykdoma paraleliai su dvišalių diplomatinių santykių įšaldymu, galutinai patvirtino visus ankstesnius įtarimus, prielaidas bei teiginius dėl ekspansyvios ir agresyvios Rusijos politikos, siekiant įtvirtinti savo įtaką tiek postsovietinėje erdvėje, tiek ir toliau į Vakarus.

Šioje vietoje tenka neišvengiamai grįžti prie praėjusios savaitės pamąstymų, susijusių su kai kurių Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių politinių sistemų destabilizacija, tuo labiau, kad prie pastarosios prisidėjo ir keletas naujų štrichų. Budapešto protestuotojų nušvilpto Vengrijos premjero Ferenco Diurčanio partija triuškinamai pralaimėjo tenykščius savivaldos rinkimus, kas savaime sukėlė papildomas iniciatyvas dėl vyriausybės atsistatydinimo ir neeilinių nacionalinių rinkimų. Iki tol, rodos, ramiai gyvenusioje Čekijoje, Ministrų kabinetas pralaimėjo parlamentinį balsavimą dėl pasitikėjimo, kas iš esmės  reiškia vykdomosios valdžios legitimumo praradimą. Per savaitę situacija Lenkijoje tik dar labiau pasislinko į koalicinių derybų aklavietę, iš kurios išeities, atrodo, bus ieškoma kraštutiniu metodu – pirmalaikiais Seimo rinkimais. 

Tuo tarpu Lietuvoje, į visą pastarojo meto politinių neramumų giją, vis intensyviau vijamos naujos pynės, susijusios su buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojo Juro Abromavičiaus žūtimi. Buvęs Seimo Pirmininkas ir dabartinis socialliberalų (NS(SL)) lyderis Artūras Paulauskas netgi prakalbo, jog jam, dirbant Generalinėje prokuratūroje tyrimo dėl J. Abromavičiaus žūties metu, buvo jaučiamas politinis spaudimas. Šalia šių aspektų galima pridurti ir, ko gero, dar tik įsibėgėjantį naują KGB skandalą, neabejotinai susijusį su atsiradusiais agentūriniais dokumentais, kurių paviešinimą savo parašais parėmė daugiau kaip pusė Seimo narių.

Neigti, jog tokie neramumai visos eilės demokratinių VRE šalių politinėse sistemose nekelia Rusijos susidomėjimo, būtų naivu. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu ir tai, kad Rusija neskuba džiaugtis ar eskaluoti galimų Vengrijos, Čekijos, Lenkijos ar Lietuvos politinės destablizacijos padarinių.

Kremliui geriau atvirai konfrontuoti su vieningo ES, NATO ar Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) stipraus palaikymo neturinčia Gruzija, paraleliai, remiantis energetiniais ištekliais bei politine įtaka, flirtuojant su didžiosiomis kontinentinės Europos valstybėmis – Prancūzija ir Vokietija.

Aiškumo dėlei galima paminėti, jog praėjusio mėnesio pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nedideliame Prancūzijos miestelyje, Kompjene, susitiko su Žaku Širaku bei Vokietijos kanclere Angela Merkel. Turint omenyje tai, jog Ž. Širakas, kaip ir ankstesni Prancūzijos vadovai, pasižymi išskirtinėmis simpatijomis Rusijai, o po draugiškojo Gerhardo Šrioderio pasitraukimo V. Putinui reikia susibičiuliauti ir su A. Merkel, minėtas susitikimas labai jau panašėjo į pasitarimą dėl strateginės Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies sutvirtinimo.

To pasėkoje, ko gero, nenuostabu, jog, einant kalbai apie politinius ir, visų pirma, energetinius didžiųjų Europos valstybių interesus, nei joms, nei ES, kuri vis dar neturi vieningos pozicijos dėl rusiškųjų išteklių importo, nelieka laiko reaguoti į tokius „menkniekius“, kaip politinė destabilizacija VRE ar transporto blokada „kažkokiai“ tolimai Gruzijai.

Beje, minėtas vieningos ES pozicijos energetiniais klausimais nebuvimas didžiausius neigiamus kaštus kaip tik ir gali atnešti sąlyginai mažoms ir vidaus nesutarimuose besimurkdančioms VRE šalims, kurios taip siekė bendro, pavyzdžiui, gamtinių dujų importo iš Rusijos į ES projekto. Tuo tarpu Prancūzija bei buvusi G. Šrioderio, o dabar jau A. Merkel Vokietija vis aiškiau demonstruoja, jog savi interesai, t.y. sklandus bendradarbiavimas su Kremliumi ir galimas nuolaidžiavimas Maskvai rūpimuose regionuose, joms yra svarbiau nei formalūs demokratiniai reikalavimai ar demokratiniai idealai.

Tuo tarpu vietinės reišmės VRE politikai ir toliau patys savo noru vis gilyn klimpsta į skandalus, ko gero, tikėdami „šventa“ savos tiesos ieškojimo misija. Ir niekas garsiai nekalba apie tai, kad naftotiekis „Družba“ kažkodėl galutinai „užlūžo“ po to, kai Lenkijos prezidentas patikino Lietuvą, jog „PKN Orlen“ nesitrauks iš Mažeikių. Niekas neakcentuoja ir to, kad, pavyzdžiui, mums iš Rusijos „Gazpromo“ tiekiamos dujos pabrangs jau nuo sekančių metų pradžios, o tame pačiame Kompjene V. Putinas pareiškė, jog, reaguodamas į Berlyno prašymus, minėtasis „Gazpromas“ jau artimiausiu metu dujas iš nemenko Štokmano telkinio nukreips į Vokietiją, kuri šalia kasmetinių 25 mlrd. kubinių metrų iš Rusijos gaunamų dujų, kiekvienais metais galės prisidėti dar beveik antra tiek.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras