Rusijos ir Gruzijos konfliktas netruktų peraugti į atvirą konfrontaciją, jeigu Tbilisis pamažu „nenuleistų garo“. Michailas Saakašvilis iš pradžių pareiškė, kad jis netikįs, jog tarp valstybių gali kilti karas, tuojau įsakė paleisti du įtariamuosius šnipinėjimu Maskvos naudai, o paskui – visus likusius. Tačiau iš Maskvos vis aidi grasinimai Gruzijos adresu, ir tai kelia kritinę įtampą tarp šalių, kurių santykių istorija – viena seniausių ir viena draugiškiausių regione.

Ne šnipinėjime problema...

Šiaip jau šnipų sulaikymas tarpvalstybiniuose santykiuose nėra rimtas pretekstas sukelti konfliktą. Yra kilę daugybė atvejų, kai svetimos šalies pilietį paskelbus persona non grata, kita valstybė imasi adekvačių priemonių – išsiunčia apkaltintus nederama veikla anos šalies piliečius. Tokių atvejų su Rusija turėjo tiek Didžioji Britanija, tiek Lenkija, tiek ir Lietuva.

Tačiau keista, kad pastarasis Tbilisio žingsnis – suimti grupę Rusijos naudai šnipinėjusių šios šalies kariškių – susilaukė tokio pikto ir ūmaus atgarsio Maskvoje. Kaip čia neprisiminsi lakaus posakio: jeigu tu pyksti, vadinasi, kaltas esi...

Maskva, žinoma, savo kaltę neigia. Ji atmeta bet kokius kaltinimus dėl šnipinėjimo, naiviai tvirtindama, kad esą Gruzijoje nėra ką šnipinėti, nes ir taip viskas gerai žinoma... Į Maskvą grįžę sulaikytieji karininkai teigia, kad Tbilisyje su jais buvo blogai elgiamasi, jų telefoninių pokalbių įrašai suklastoti, o apklausų protokolai buvo paruošti iš anksto. Žodžiu, jie visiškai nekalti, o Tbilisis surengė provokaciją. Kokiu tikslu? Kad sustabdytų M. Saakašvilio reitingų smukimą, jo populiarumo kritimą šalyje, ekonominį nuosmukį, kaip nors motyvuotų Gruzijos veržimąsi į NATO ir bičiulystę su JAV.

Sutikime, argumentai nesolidūs. Bent jau dėl ekonominių priežasčių – per pirmąjį šių metų pusmetį Gruzijos ekonomikos prieauglis buvo 8 procentai, nepaisant padidėjusių energijos išteklių kainų (vėlgi šoktelėjusių dėl diskriminacinės Rusijos energetinės politikos buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu).

V. Putinas prikėlė L. Berijos dvasią

Taigi į piktą Maskvos reakciją įsijungė pats V. Putinas. Jo pasisakymas Saugumo tarybos, Rusijos jėgos struktūrų ir vyriausybės vadovų pasitarime sukėlė nerimą ne tik Tbilisiui, bet ir visam pasauliui. Netiesiogiai Rusijos prezidentas pagrasino Gruzijai atviru konfliktu ir M. Saakašvilio pašalinimu. Pastarąjį jis sulygino ne tik su gruzinams gerai žinomu jų tėvynainiu Lavrentijum Berija. Palyginimas buvo toks nevykęs, kad apžvalgininkai ironiškai jį peradresavo pačiam buvusiam KGB auklėtiniui ir V. Putinui prikišo aiškų susierzinimą, kai šis susiduria su populistiniu problemos sprendimu.

Tuo tarpu galima daryti prielaidą, kad M. Saakašvilis pasielgė pagal rusišką propagandinį receptą: prieš artėjančius rinkimus norėjo priminti piliečiams apie savo reikšmę, provakarietišką orientaciją, o Pietų Osetijai (kur po mėnesio įvyks rinkimai) bei Abchazijai pademonstruoti jų separatistinių nuotaikų beprasmiškumą, Rusijai parodyti jos vietą.

Kariuomenė kaip bauginimo priemonė

Tbilisiui nerimą sukėlė Maskvos sprendimas pristabdyti Rusijos kariuomenės išvedimą iš Gruzijos. Šis sprendimas sutapo su Juodojoje jūroje, prie pat Gruzijos krantų, vykstančiomis Rusijos laivyno pratybomis, 58-osios armijos permetimu prie šios Kaukazo šalies sienų, Rusijos karinės bazės Ahalkalakyje suaktyvėjimu, kovinės parengties paskelbimu.

Gruzijos teritorijoje šiuo metu yra trys stambios Rusijos karinės bazės: 12-oji Batumyje (2590 kareivių, 74 tankai, 80 kovos mašinų, 120 artilerijos pabūklų), 62-oji Ahalkalakyje (daugiau kaip 2000 žmonių, 40 tankų, 130 šarvuočių, 50 artilerijos vienetų) ir 102-oji Giumryje, prie Armėnijos sienos (2990 kareivių, 74 tankai, 148 šarvuočiai, 84 artilerijos įrenginiai).

Iki šiol nesusitarta, iki kada Rusija išves savo kariuomenę iš Gruzijos. Tbilisis norėtų, kad tai būtų padaryta iki kitų metų pradžios, tačiau Maskva ruošiasi čia likti iki 2008 m. Matyt, ji laukia, kuo baigsis separatistinės Abchazijos ir Pietų Osetijos pretenzijos. O dabar, kilus konfliktui tarp Maskvos ir Tbilisio, čia esanti Rusijos kariuomenė yra kaip bauginimo ir atviro šantažo priemonė.

Ja Maskva tarsi garantuoja kitų savo veiksmų, pavyzdžiui, Gruzijos blokados efektyvumą. Nors ši kariuomenė vadinama taikdariška, tačiau Rusijos armijos Gruzijoje vadas generolas majoras Andrejus Popovas teigia, kad jo vyrai pasirengę kautis su ginklu rankose.

Vakarai neskuba kištis, o Vilnius...

Šio konflikto kol kas nesiėmė svarstyti Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, daug reikšmės teikdama tam faktui, kad Rusija čia turi veto teisę. JAV pasielgė diplomatiškai – Vašingtonas paragino abi konfliktuojančias puses ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Tiesa, V. Putinas M. Saakašviliui užbėgo už akių. Jis paskambino Džordžui Bušui ir paprašė jo nedaryti įtakos įvykiams Kaukaze, nors tame pačiame Rusijos Saugumo tarybos pasitarime V. Putinas perspėjo visas šalis, kurios remia Tbilisį... Šis perspėjimas taikytas ne tik Vašingtonui.

Maskvos susierzinimą sukėlė „istorinio triumvirato“ veiksmai. Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentai Valdas Adamkus, Lechas Kaczynskis bei Viktoras Juščenka praėjusį šeštadienį išreiškė paramą su Rusija konfliktuojančiai Gruzijai. Lvovo 750 metų jubiliejaus renginiuose dalyvavę trijų valstybių prezidentai Lietuvos vadovo V. Adamkaus iniciatyva paskambino Gruzijos prezidentui M. Saakašviliui ir išreiškė jam bei šaliai paramą. Lietuvos prezidentas teigė, kad taip trys valstybės norėjo parodyti, kad šiuo klausimu turi vieningą nuomonę bei tuo pačiu atkreipti tarptautinės visuomenės dėmesį į susidariusią situaciją.

„Mes norėjome parodyti, kad šiuo klausimu tame regione bent trys valstybės yra vieningos. Taip pat atkreipėme dėmesį į tai, kad susidariusi įtampa turi būti sprendžiama dialogo keliu ir atkreipėme tarptautinių organizacijų dėmesį. Gruzija turi teisę ginti interesus savo įstatymų ribose ir tuo pačiu parodyti, kad ji nėra ta pusė, kuri nori šiame regione sukelti sumaištį“, – spaudos konferencijoje kalbėjo V. Adamkus. Ukrainos vadovas paragino Gruziją ir Rusiją konfliktą spręsti „pagarbos ir taikos keliu“, nes, pasako jo, „atrodo, kad jis išėjo už kontrolės ribų“.

***

Tokia moralinė parama Tbilisiui reikalinga kaip oras, pastebi Londono „The Guardian“. M. Saakašviliui ji skamba kaip raginimas dar labiau suaktyvinti veiklą kelyje į NATO, kuri taptų tam tikru skydu nuo Maskvos ekspansinių tikslų regione. Kitas, galbūt retorinis klausimas, ar Vilniui derėjo „tampyti liūtą už ūsų“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.