Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Stalinas – Rusijos gyvuonis (9)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2009 03 05

Josifas Visarionovičius Stalinas (tikr. Džiugašvilis), kurio 56-osios mirties metinės minimos kovo 5 dieną, gyveno šiek tiek ilgiau kaip 73 metus. Iš tiesų tai buvo audringas gyvenimas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams. Dar keisčiau, kad demokratėjant visuomenei šis tironas Rusijoje tampa vis populiaresnis. O gal tai ryški diktatoriaus projekcija į šiandieninį Kremlių?

„Stalinas – išmintingas vadovas“

Stalinas iš tiesų nepaprastai garbinamas Rusijoje. 2008 m. lapkričio mėnesio apklausos duomenimis, jis pateko tarp 12 įtakingiausių Rusijos veikėjų kartu su Aleksandru Puškinu, caru Petru I, Aleksandru Suvorovu ir Piotru Stolypinu. Kaip rašo interneto svetainė www.istorikas.lt*, net istorijos vadovėlyje, kuris laikomas pagrindiniu Rusijos mokyklose, rašoma, kad, esant konkrečiai istorinei situacijai, Stalinas veikė racionaliai. Kaip valstybės lyderis, jis stengėsi išsaugoti sistemą ir nuosekliai siekė industrializuoti šalį. 2007 m. rugpjūtį per Rusijos mokytojams surengtus kvalifikacijos kėlimo kursus buvo patarta tokią traktuotę vertinti gana rimtai. Tame vadovėlyje ir dabar atvirai rašoma: „Teroras padėjo šalies industrializavimui: NKVD nurodymu buvo atliekami planiniai inžinierių ir specialistų, būtinų šalies gynybos galiai stiprinti, areštai. Jie turėjo padirbėti Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire. Teroras virto pragmatiniu įrankiu liaudies ūkio uždaviniams spręsti.“ Rusijos mokyklose mokiniams aiškinama, kad Stalinas buvo didvyris ir geriausias SSRS vadovas. Ir tai ne tik Genadijaus Ziuganovo komunistų idėja: krizės aplinkybėmis eiliniai rusai ir dabar pageidauja galingo vadovo. Todėl Rusijoje praėjusių metų rudenį atliktos gyventojų apklausos rodo, jog net 42 proc. rusų mano, kad Rusijai būtinas toks stiprus lyderis kaip Stalinas. Du trečdaliai vyresnių nei 60 metų Rusijos gyventojų simpatizuoja Stalinui. Jis patinka ir jaunimui: 36 proc. jų mano, kad „nesvarbu, kokios klaidos ir ydos jam priskiriamos, svarbiausia, kad jam vadovaujant liaudis laimėjo Didįjį Tėvynės karą“. 20 proc. jaunų rusų mano, kad „tik griežtas vadovas galėjo palaikyti valstybėje tvarką tokiomis aplinkybėmis, kai vyko klasių kova ir grėsė pavojus iš užsienio“. Jiems Stalinas – „išmintingas vadovas, kuris pavertė SSRS galinga ir klestinčia valstybe“. 16 proc. Rusijos jaunimo yra įsitikinę: „Mūsų tauta niekada negalės išsiversti be tokio vadovo kaip Stalinas – anksčiau ar vėliau jis ateis ir įves tvarką.“ „Vadas ir mokytojas“ vis labiau mitologizuojamas, jam statomi paminklai, jo vardu vadinamos gatves.

Kodėl pirmauja Stalinas?

Remdamasis sociologinių apklausų įvairiose šalyse duomenimis, pernai liepą Londono laikraštis „The Times“ išvedė įdomias paraleles. 2008 m. vasarą per Rusijos TV buvo renkamas žymiausias jos istorijoje rusas. Į pirmąją vietą pretendavo J. Stalinas ir Nikolajus II. „Ir ką jūs manote, – stebisi straipsnio autorius S. S. Montefiore**, – pirmauja Stalinas, kuris nužudė 25 milijonus žmonių, dar 28 milijonus ištrėmė į „gulagus“. O caro Nikolajaus II grubaus ir katastrofiško valdymo laikais įvyko dvi revoliucijos, pralaimėti du karai, galų gale jis pats prarado sostą ir savo gyvybꅓ

BBC taip pat organizavo panašią apklausą Didžiojoje Britanijoje. Iškiliausiu britu buvo išrinktas Winstonas Churchillis, o Karolio I (Nikolajaus II analogas) net neliko sąraše. Henrikas VIII (britų Stalinas) užėmė 40-ąją vietą, Cromwellis (tarsi rusų Leninas) – 10-ą. Anglų įžymybės vis dėlto arčiau garsaus komiko Erico Morecambe’o (1926–1984) negu rusų Ivano Rūsčiojo, pažymėjo „The Times“.

Kitaip sakant, niekas taip pasaulyje nesiorientuoja į nuožmius diktatorius kaip buvusi carinė Rusija ir SSRS. Tačiau tas prieraišumas despotiškam carui nėra instinktyvus. Pasakojama, kad Stalinas mėgo istoriją ir pats sakydavo, kad „Rusijai reikia caro“. Jis laikydavo rankoje vieną mėgstamiausių savo knygų – Ivano Rūsčiojo biografiją, ant kurios buvo užrašyta: „Mokytojas“. Tačiau XX a. imperatorius buvo įsitikinęs, jog svarbiausia caro klaida ir buvo ta, kad jis per mažai nužudė bojarinų. Toliaregiškas Stalinas numatė, kad sovietinė liaudis jam atleis viską, netgi kraujo praliejimą, jeigu supras jo tikslus – sukurti socialistinį rojų, nugalėti nacistinius užpuolikus, sukurti galingą valstybę, išplėsti imperiją bent iki buvusių caro laikų sienų. Štai kodėl iš kino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino (beje, gimusio Rygoje), kuriančio filmą apie Ivaną Rūstųjį, jis reikalavo: „Jūs privalote parodyti, kodėl caras buvo toks žiaurus.“ Kitąkart, kalbėdamas su bendraminčiais apie sėkmingą sovietinį valstybės modelį, Stalinas pasakė, kad jis toks vykęs dėl to, jog labai greitai – kraujo kaina – sugeba pasiekti puikių rezultatų. Jam tai pat priskiriama laki frazė: „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų mirtis – tai jau statistika.“

Stalino antrininkai

Kai 1956 m. Nikita Chruščiovas nuvainikavo J. Stalino asmenybės kultą ir atskleidė kai kuriuos jo nusikaltimus (toli gražu ne visus), „tautų tėvo“ šlovė nuėjo užmarštin. SSRS laikais jo beveik neprisiminė. 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, ir daugelis buvusios imperijos gyventojų pajuto, lyg iš jų būtų kažką atėmę, paveržę jų šlovingą praeitį, šviesų mistinį rytojų, o drauge su juo – ir Didžiojo vado įvaizdį. J. Stalinas buvo teisus: liaudis jo nuopelnus įvertino, o pralietą kraują nurašė į „istorijos nuostolius“.

Rusija laukė naujo mesijo. 2000 m. toks gelbėtojas atėjo. Borisas Jelcinas, kuris pats stebėjosi, kaip teigiamai vertinamas stalinizmas, atidavė vairalazdes tam, kuris prikels rusus iš pažeminimo, nuvertinimo, skurdo ir nesaugumo. Vladimiras Putinas ne visai atitiko rusų lūkesčius, nes jų sąmonę vis dar gožė J. Stalino figūra. Jame jie matė didingą galybę – užkariautoją, kuris išplėtė imperijos ribas nuo Ulan Batoro iki Berlyno, įveikė Hitlerį, įvykdė industrializaciją, po savęs paliko branduolinę valstybę. Vakarams jis buvo krauju permirkęs siaubingas padaras, bet jie suprato, kad be SSRS būtų pralaimėję fašizmui. J. Stalinas tai įžvelgė, po Berlyno šturmo taręs JAV pasiuntiniui Averellui Harrimanui: „O juk caras Aleksandras nužygiavo iki Paryžiaus.“

V. Putinas, o tuo labiau jo įpėdinis Dmitrijus Medvedevas, dar nenužygiavo niekur. Į Šiaurės Kaukazą praplėstos Rusijos ribos – tik nedidelis šiuolaikinių imperijos lyderių nuopelnas. Pernai Maskvoje vyko tarptautinė konferencija „Stalinizmo istorija: išvados ir tyrimo problemos“. Jos dalyviai perspėjo dėl stalinizmo reabilitacijos ir milijonų aukų užmaršties. Apie šį forumą rašęs ispanų laikraštis „El Pais“ paskui pažymės, kad pasveikinti šio pasaulinio susirinkimo neatvyko net prezidentas D. Medvedevas.

Ko norėti: Rusijos vadovėliuose J. Stalinas vaizduojamas kaip „efektyvus vadybininkas“ (šiuolaikiniais terminais), „modernizatorius“, „puikus karvedys“. Rusijos švietimo ministras Andrejus Fursenka patarė apie Staliną kalbėti „jaunimui suprantamais argumentais, o ne įžeidinėjimais“. Didžiausias nusikaltimas esąs Staliną lyginti su Hitleriu.

Rusijoje iki šiol nėra nei oficialaus stalininių represijų aukų sąrašo, nei stalininio teroro muziejaus. O gal viso to atminimo ir nereikia? Juk vėl keliamas iš kapo Stalinas, vėl į jo kraupią kruviną figūrą lygiuojasi dabartiniai Kremliaus valdovai…

***

* http://diskusijos.istorikas.lt/post811.html

** Simon Sebag Montefiore – 1965 m. gimęs britų istorikas ir rašytojas, knygų „Jaunasis Stalinas“ („Young Stalin“, 2008; pagal ją kino kompanijos „Marimax Films“ ir „Ruby Film“ nusipirko teisę kurti filmą) ir „Sašenka: romanas apie meilę, šeimą, istoriją ir kaltės išpirkimą XX amžiaus Rusijoje“ („Sashenka: a Novel of Love, Family, History ant Redemption across 20th-Century Russia“, 2008) autorius.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras