Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Opijaus geopolitika: ar reikia Afganistano fermeriams leisti išsaugoti „tradicinį“ verslą? (4)

Ignas Paukštys, RESC analitikas
2006 10 02

Ne tik nusistovėjusiame šešėlinio pasaulio žemėlapyje Afganistanas yra žinomas kaip pats didžiausias opijaus (aguonų ekstrakto – narkotinės medžiagos) augintojas. Apie tai skelbta ir Jungtinių tautų tarptautinės narkotikų kontrolės tarybos 2006 m. ataskaitoje. Kalbant ekonominiais terminais, ši šalis užima beveik monopolinę padėtį narkotikų žaliavų tiekimo rinkoje. Minėtoje ataskaitoje teigiama, kad vien Afganistane užauginama 87 proc. viso pasaulinio opijaus.

Tai yra žvėriškai didelis skaičius, kuris tik santykinai nežymiai sumažėjo po JAV vadovaujamos koalicijos invazijos į Afganistaną bei Talibano režimo nuvertimo ir pradėjo dramatiškai augti šiais metais.  Jeigu 2004 metų Afghanistan Opium Survey teigė, kad iš 4850 pasaulyje užaugintų tonų opijaus 4200 buvo užauginta Afganistane ir kad, lyginant su 2003 metais, eksporto vertė išaugo nuo 2,3 mlrd. iki 2,8 mlrd. JAV dolerių, tai 2005 analogiška ataskaita teigė, kad minėtas skaičius sumažėjo tik nuo 4200 iki 4100 tonų opijaus. 2006 metų Afghanistan Opium Survey parodė, kad situacija pasidarė kritiška, nes opijaus gamyba šoko į viršų net 59 proc. ir, lyginant su 2005 metais, buvo nuimta net 6100 tonų narkotinio derliaus!

Kodėl taip yra? Ar šalia kovos su terorizmu vyksta adekvati kova su narkotikais? Ar reikia uždrausti Afganistano fermeriams auginti šią, jau tradicine tapusią ir gerai atsiperkančią kultūrą, o galbūt egzistuoja tam tikri veiksniai, kurie skatina priešingą tarptautinės bendruomenės poziciją – problemos ignoravimą ir toleravimą? Kokia yra šio narkotiko auginimo, perdirbimo ir transportavimo geografija bei politika? Į šiuos ir kitus klausimus ieškosime atsakymo šiame straipsnyje.

Opijų karavanai: ilgas kelias iki „vartotojų stalo“

Pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kokia yra šviežiai nuimto opijaus kelionė iki pat paskutinio taško – vartotojų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šioje vietoje itin svarbus geografinis veiksnys, o tiksliau – tranzitinės šalys ir vadinamieji narkotikų tiekimo koridoriai. Pastaruosius kontroliuoja įvairūs narkotikų karteliai – pogrindinės organizacijos, vykdančios dalį arba visus narkotikų tiekimo etapus. Kai kuriose šalyse narkomafija yra įtakingesnė, kai kuriose ne tiek. Visgi Afganistane ji itin stipri ir užima svarbią vietą, kurios negali ignoruoti vakarų koalicijos atstatomosios pajėgos.

Taigi, šviežiai nuimtas derlius dažniausiai keliauja tiesiai į laboratorijas, kuriose žaliava perdirbama į heroiną – itin sunkią priklausomybę išvystantį narkotiką. Šiame versle taip pat veikia rinkos dėsniai, todėl natūralu, kad šalis, išgaunanti žaliavą, pati suinteresuota ją perdirbti ir taip susikurti didesnį pelną. Visgi heroino perdirbimo rinkoje nėra pagrindo kalbėti apie monopoliją, veikiau oligopoliją – situaciją, kai rinkoje egzistuoja ne vienas, bet keletas svarbių perdirbėjų.

Dalis Afganistane užauginto narkotiko perdirbama vietoje, kita dalis keliauja į kaimyninį Pakistaną (pro dabar de facto atsigavusio Talibano režimo kontroliuojamą sieną Afganistano Pietuose ir Pietryčiuose), kita dalis per vakarinį ar šiaurės Vakarinį centrinės Azijos vektorių pro Iraną, Iraką, Libaną bei Turkiją keliauja į Europą ir Lotynų Ameriką. Pagrindinės narkomafijos laboratorijos įsikūrusios Kolumbijoje bei Meksikoje. Galiausiai egzistuoja dar ir rytinis vektorius – į vadinamąjį „Auksinį trikampį“ Pietryčių Azijoje. Šioje vietoje pagrindiniai perdirbėjai – Tailandas, Laosas, Mianmaras ir Vietnamas (žvelgiant į žemėlapį, minėtų šalių teritorijos, išskyrus Vietnamo pietus, sudaro dailų trikampį). Atitinkamai perdirbtas narkotikas iš Lotynų Amerikos per Meksiką ir netgi aplinkkeliais per vandenyną pasiekia Šiaurės Amerikos bei Vakarų Europos turtingą vartotojų visuomenę, tuo tarpu Azijoje pagaminta „prekė“ keliauja pietvakarių kryptimi į Rusiją, Rytų Europą, galiausiai turtingesnius Vakarų kraštus.

Opijaus paradoksalumas: naikinti ar leisti?

Būtina pastebėti, kad pati kultūra nėra savaime bloga. Nepaisant to, kad ją galima panaudoti narkotikų – vieno iš didžiausių pačių įvairiausių socialinių problemų šaltinio – gamybai, taip pat jį galima naudoti vaistams ir ligonių gydymui – iš opijaus gaminami skausmus malšinantys vaistai. Kaip tik dėl šios žaliavos paradoksalumo dar tarpukariu tarptautinė bendruomenė suvokė, kad būtina įsteigti tam tikrą instituciją, kuri rūpintųsi legaliu ir ribotu opijaus auginimu. Tautų Sąjungoje ir vėliau Jungtinių tautų organizacijoje buvo įkurta jau minėta tarptautinė narkotikų kontrolės taryba, besirūpinanti limituotu opijaus auginimu, gamyba, naudojimu ir transportavimu medicininiams ir moksliniams tikslams. Taip pat užtikrinanti nelegalios narkotinės žaliavos auginimo, gamybos ir nelegalaus gabenimo prevenciją.

Įdomu yra tai, kad ši institucija taip pat gali teikti licenzijas opijaus auginimo versle. Pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės legalios opijaus augintojos, kurių produkcija griežta tvarka naudojama tik moksliniams ir medicininiams tikslams. Tai Indija, Australijos sala – Tasmanija bei Prancūzija. Kiekvienais metais šalys iš jungtinių tautų gauna paskirstytas kvotas – kiek tiksliai narkotinių medžiagų galima užauginti. Taip pat būtina pažymėti, kad legalus opijaus auginimo verslas neša didelius pelnus. Štai prancūzų kompanija Francopia per metus vidutiniškai uždirba apie 60 mln. eurų.

Šiame kontekste jau suvokiame, kad priimti konkretų sprendimą Afganistano fermerių atžvilgiu yra gan keblu: kodėl vienos šalys gali legaliai auginti opijų, o kitos ne? Šioje vietoje vienareikšmiškai pabrėžiu, kad narkotikai yra blogybė ir grėsmė numeris vienas, tačiau pats opijaus auginimas kilniems medicininiams bei moksliniams tikslams nėra smerktinas. Be to, reikia pastebėti, kad Prancūzijos ar Australijos fermeriai nėra taip skurstantys kaip Afganistano ūkininkai.

Karas prieš narkotikus: Afganistano specifika

NATO ISAF misijos kariai negali naikinti plantacijų, be to, tai būtų dar ir Sovietų Sąjungos klaidų Afganistano karo metu kartojimas, kadangi toks veiksmas pakirstų vieno iš svarbiausių šalies populiacijos segmento – žemdirbių – pasitikėjimą vakarų koalicijos pajėgomis ir nuteiktų „juos“ prieš „mus“. Būtina suprasti, kad jiems tai vienas iš svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Dar daugiau, ši ūkio šaka svarbi ne tik žemdirbiams, bet ir pačiai šalies ekonomikai, nes net daugiau nei pusę šalies biudžeto (apie 60 proc.) sudaro įplaukos, susijusios su narkotikų verslu. Netgi teigiama, kad kai kurie regioniniai vadukai ir dalis Afganistano vyriausybės yra susijusi su narkomafija.

Visgi kova su narkotikais Afganistane iš tiesų vyksta. Ši užduotis yra patikėta Didžiosios Britanijos atsakomybei. Šios šalies pareigūnai teigia, kad dozė heroino Britanijoje šiuo metu kainuoja vos daugiau už pintą alaus ir kad heroinas iš Afganistano sudaro net apie 70 – 80 proc. į Europą patenkančio heroino. Tai iš tiesų didžiulė problema, kaip kirminas, ėdanti Vakarų visuomenę. Kartu su narkomanijos plitimu, plinta nusikalstamumas, vagystės, žudymai, plėšimai, artėjama rizikos visuomenės link, užkertama integracija į visuomenę, prarandamas jaunimas. Kitaip tariant, narkotikų problema kartu su savimi generuoja dar visą krūvą problemų.

ISAF įsipareigojo suteikti Afganistano valdžiai paramą rengiant specialius priešnarkotinius būrius, paremti technika, žvalgybine informacija, tačiau visgi pagrindinis vaidmuo kovoje su narkotikais teks Afganistano nacionalinei Armijai ir policijai. Tačiau nei ISAF, nei JAV vadovaujamos antiteroristinės operacijos Enduring Freedom kariai nesiima patys naikinti aguonų pasėlių vien dėl tos priežasties, kad tai gali išprovokuoti vietinių gyventojų agresiją prieš JAV ar NATO karius. Tegul tai daro „savi“.

Politinės valios trūkumas: kodėl nenorima naikinti?

Kita vertus, galima klausti, ko verta tokia kova su narkotikais, kad Jungtinių tautų statistika teigia, jog išauginamos narkotinės medžiagos apimtys didėja? Galbūt verta kalbėti apie vykdomą daugiau viešųjų ryšių tipo kovą prieš narkotikus, kai faktiškai užsimerkiama ir pro pirštus žiūrima į vis didėjančią problemą? Puikiai suvokiama, kad tokie drastiški veiksmai gali destabilizuoti ir taip sunkiai funkcionuojančią Afganistano valdžią bei grąžinti Talibano režimą, nes jis susilauktų didelio žemdirbių sluoksnio palaikymo. Be to, vyriausybei iš kažkur reikia gauti savų lėšų kad ir pačioms varganiausioms mokykloms bei ligoninėms finansuoti, o narkoverslas sudaro net apie pusę biudžeto įplaukų. Dėl to natūralu, kad kova su narkomafija stringa dėl korupcijos ir paprasčiausiai nenoro to daryti bei bloginti situaciją.

Tiesa, būtina paminėti dar ir tą faktą, kad šiuo metu stengiamasi paveikti žemdirbių luomą per tenykščius dvasininkus, juos skatinant pamokslauti apie opiumo auginimo nedorumą ir žalingumą. Tokia taktika turėtų paskatinti tuos 12 proc. arba net 4 mln. šalies gyventojų, susijusių su opijaus auginimu, pakeisti jį kviečiais ar kitomis, daugiau tradicinėmis kultūromis. Visgi būtina pastebėti, kad šie metodai yra daugiau kosmetiniai, nesukeliantys principinių sisteminių pokyčių.

Iš tikrųjų problemą geriausiai apibrėžtų žodis – paradoksalu. Nors aguonų pasėlių naikinimas ir sukeltų gyventojų nepasitenkinimą ir paramą Talibano režimui šalies pietuose, kas apsunkintų sėkmingos antiteroristinės kampanijos baigtį, tačiau ir sumažintų vieną didžiausių grėsmių – narkotikų prieinamumą Europoje, paskatintų Afganistano ekonomikos transformaciją, ieškant alternatyvių verslų. Viena vertus, naikinant pasėlius, sumažėtų įplaukų į Afganistano ir taip skurdų biudžetą, kita vertus – padidėtų narkomafijos grėsmė tarptautinėms pajėgoms bei galimas alternatyvus opijaus tiekimo židinio formavimasis kitame planetos taške (ekonominis paklausos-pasiūlos dėsnis).

Galimi receptai

Vienas variantas, kuris yra ganėtinai nerealus, yra suteikti daliai žemdirbių licenziją legaliai auginti opijų medicininiams ir moksliniams tikslams. Kitaip tariant, legalizuoti narkotinių medžiagų auginimą. Deja, problema šioje vietoje yra ta, kad Afganistane nėra pakankamai išplėtota infrastruktūra, kuri leistų šį procesą kontroliuoti. Be to, jau dabar yra nusistovėjęs narkomafijos tinklas ir eksporto koridoriai, kurie iš inercijos nemažą dalį opijaus pritrauktų į juodąją rinką. Tokiu būdu legalizuotume narkomafijos verslą. Be to, tokiam žingsniui visomis išgalėmis priešintųsi Prancūzijos, Indijos ir Australijos licencijuoti opijaus augintojai.

Kitas variantas yra leisti žemdirbiams auginti aguonas ir laukti, kol jos bus pergabentos į laboratorijas. Tuomet atlikti reidus ir uždarinėti jas, taip apsaugant (leidžiant užsidirbti) pačią žemiausią ir pažeidžiamiausią grandį – žemdirbius ir kovojant su narkomafija. Minusas būtų tas, kad egzistuoja daug laboratorijų ne tik Afganistane, bet ir kituose planetos kampeliuose. Taigi tai nesustabdys narkotikų plitimo grėsmės. Be to, destabilizuos padėtį, nes regionuose, kuriuose egzistuoja centrinės valdžios vakuumas, tarpsta narkomafijos įtaka. Priėmus tokį sprendimą, ji veikiausiai dar labiau išplistų.

Galiausiai pats realiausias yra trečias variantas – paveikti žemdirbių pasaulėžiūrą pasitelkus vietinius dvasininkus ir po truputį mažinti narkotikų sektoriuje dirbančios populiacijos skaičių. Reikėtų skatinti ne tik alternatyvių grūdinių kultūrų plėtrą, bet ir alternatyvių pramonės šakų kūrimą. Jau dabar Afganistanas sugeba gaminti ganėtinai aukštos kokybės kilimus, reikėtų atrasti dar daugiau sričių, kuriose galėtų dirbti ir užsidirbti minėta dalis žmonių.

Išvada

Tokiu būdu atsakymas į pagrindinį straipsnio klausimą būtų toks – selektyviai mažinti opijaus auginimą ir riboti šį „tradicinį“ verslą, paliekant galimybę mažytę jo dalį legalizuoti, kai Afganistano vyriausybė taps visiškai suvereni ir nekorumpuota, be to, turės svertus realiai šio proceso kontrolei. Dar daugiau, pasitelkus dvasininkus, reikia perkonstruoti žemdirbių pasaulėžiūrą, įdiegiant jiems nuostatą, kad auginti aguonas yra nedora ir blogai, geriau uždirbti mažiau, bet auginti, pavyzdžiui, kviečius. Toks ISAF ir musulmonų dvasininkų bendradarbiavimas jau dabar vyksta. Galiausiai būtina plėtoti alternatyvias Afganistano ekonomikos šakas, bandyti pritraukti užsienio investicijas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras