Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nauja Rusijos vieta būsimoje politinėje pasaulio sąrangoje?! (18)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2009 03 08

Dabartinė pasaulio ekonominė krizė, kuri įgauna vis ryškesnį politinį atspalvį, gali tapti ta riba, už kurios rasis kita pasaulio struktūra. Kitaip tariant, šiandieninė krizė galbūt yra pereinamasis laikotarpis į naują pasaulio ekonominę, o svarbiausia – politinę sąrangą. Šiame kontekste pirmas svarbus klausimas yra toks: ar dabartinė „ideali audra“ (kalbant V. Putino terminais) yra dirbtinė (sukelta kažkokių globalaus pobūdžio interesų grupių), ar savaiminė (kilusi paprasčiausiai dėl neapgalvotos ir neatsakingos JAV politikos)? Čia galima leistis į konspirologinius pamąstymus apie „transnacionalinio kapitalo“ (pavadinkime jį taip) sąmokslą prieš žmoniją arba samprotauti neišeinant už tradicinės pažinimo ir supratimo sistemos, kurios centre yra galingiausios pasaulio valstybės ir jų valdantysis elitas su savo bendrais ir individualiais interesais. Straipsnio autorius pasirinko antrąjį variantą, tačiau tie, kam yra priimtinos „sąmokslo teorijos“, lengvai pakoreguos straipsnio loginę seką ir galutines išvadas, atsižvelgdami į savo požiūrį.

Pradinės pozicijos

Po Sovietų Sąjungos žlugimo pasaulyje liko tik viena didžioji valstybė – Amerika, kuri kartu su pagrindinėmis Europos valstybėmis buvo tada dar gana vieningos Vakarų civilizacijos lyderė. Laikui bėgant Vakarų civilizacijos vienybė silpnėjo, nes geografiškai ir ekonomiškai sustiprėjusi Europos Sąjunga nusprendė skirti sau didesnį vaidmenį pasaulyje. Svarbiausia tokio sprendimo išraiška tapo euro (alternatyvios doleriui pasaulio valiutos) įvedimas. Galutinai Jungtinių Valstijų galią pakirto pati Amerika, įsiveldama į alinančius konfliktus Afganistane bei Irake ir pati sau sukūrusi didžiules ekonomines problemas (tai pripažino, pavyzdžiui, Billas Clintonas, iš esmės paklojęs krizės, nuo kurios dabar „kosėja“ visas pasaulis, pamatus). Tuo pat metu dėl vis didėjančio eksporto, lėmusio ilgalaikį dviženklį šalies ekonomikos augimą, greitai stiprėjo Kinija ir „atgavo kvapą“ lyg ir nugalėta ir iš tiesų „pakilusi nuo kelių“ Rusijos Federacija. Pastarąjį faktą iš esmės lėmė du veiksniai. Pirmas – naujo valdančiojo elito su V. Putinu priešakyje atėjimas, to pasekmė – su faktiniu šūkiu „kas ne su mumis, tas prieš mus“ (neaptariant šio šūkio humanizmo aspekto) ir jėgos struktūrų pagalba šalyje buvo įvesta elementari tvarka (sukurta vadinamoji pakankamai griežta valdžios vertikalė – griežtumą pademonstravo karas Čečėnijoje ir naftos kompanijos JUKOS vadovo M. Chodorkovskio areštas, „prijaukinęs“ kitus oligarchus). Antras veiksnys – Rusijai, kurios ekonomika vis dar stipriai remiasi naftos, dujų ir kitų išteklių prekyba, palanki energetinių resursų kainų konjunktūra, užtikrinusi naujiesiems Kremliaus šeimininkams pajamų lietų. Šios konjunktūros pokytis iš karto parodė Rusijos galybės atkūrimo trūkumus. Tačiau krizę Maskva pasitiko su sukauptais finansiniais rezervais, kuriais dabar bando gaivinti savo šlubuojančią ekonomiką. Taip pat galima pasakyti, kad jai pavyko (galbūt tam tikra prasme ir pasisekė dėl Amerikoje ir Europoje kilusių problemų) sustabdyti NATO plėtrą į Rytus (į Ukrainą ir Gruziją) ir – vienas svarbiausių dalykų – pasitelkus įvairias viešųjų ryšių akcijas (prie tokio pobūdžio akcijų galima priskirti netgi vadinamąją „pergalę“ Gruzijoje ir dujų konfliktą su Ukraina, kurio įkaite tapo visa ES, ką jau kalbėti apie karinius manevrus) Vakaruose iš dalies sukurti stiprios valstybės įvaizdį.

Pasitelkusi šį įvaizdį, Rusija bando įtikinti Vakarus (pirmiausia Jungtines Valstijas), kad su ja geriau ne konfliktuoti, o draugauti. Iki krizės ir naujojo JAV prezidento Baracko Obamos atėjimo į Baltuosius rūmus Amerika buvo nelinkusi pernelyg daug kalbėtis su Rusija dėl savo veiksmų derinimo (G. W. Busho neokonservatorių administracija atvirai ir aktyviai rėmė rusus varančią į neviltį NATO plėtrą į Rytus ir iki paskutiniųjų savo valdymo dienų bandė įgyvendinti PRGS elementų dislokavimo Rytų Europoje iniciatyvą, kurią Maskva vertina kaip grėsmę savo nacionaliniam saugumui). Tačiau dabar viskas gali pasikeisti, ir pasikeisti iš esmės.

Pokyčių ženklai Rusijos naudai

Tam tikri ženklai rodo, kad Vakarai galbūt nusprendė kurti ateities pasaulį kartu su Rusija, o ne prieš ją, ir rusai, atrodo, irgi to nori ir yra tam pasirengę.

Prieš kurį laiką pasirodė labai įdomi futurologinė studija „Pasaulio raidos tendencijos 2025 m.: transformuotas pasaulis“, kurią pristatė Amerikos nacionalinė žvalgybos taryba (<http://www.acus.org/files/publication_pdfs/3/Global-Trends-2025.pdf>). Tai ne vienintelis tokio pobūdžio darbas, atliktas šios institucijos. Paskutinis tyrimas ypatingas tuo, kad siekia pateikti naujajam JAV prezidentui pasaulio, kokiame jam teks dirbti, vaizdą. Turbūt svarbiausia studijos autorių prognozė yra tokia: „Santykinio Rytų turtingumo ir ekonominio pajėgumo didėjimo Vakarų sąskaita tendencija, kuri jau reiškiasi, ateityje tik stiprės. (...) Amerika išliks vienintele galingiausia valstybe, bet nebus vyraujanti. Rusija, Kinija ir Indija vaidins didesnį vaidmenį negu šiandien.“

2008 m. rugpjūčio mėnesį Rusija kariniu būdu „išsprendė“ įsisenėjusią Gruzijos teritorinio vientisumo problemą, ir Vakarai iš esmės „nurijo“ tokį jos žingsnį, nors piktų kritikos kalbų ir netrūko. 2008 m. gruodžio mėnesį įvykusiame NATO susitikime Ukrainai ir Gruzijai nebuvo suteiktas Narystės veiksmų planas. Vietoj jo šioms šalims buvo pasiūlytos specialios bendradarbiavimo programos, o tuometinė JAV Valstybės sekretorė C. Rice leido suprasti, kad šios valstybės dar nėra pasirengusios narystei Aljanse. Šiuo metu sklinda gandai, kad B. Obamos administracija ketina persvarstyti planus dislokuoti PRGS elementus Rytų Europoje kaip iki galo nepatikrintą programą, ir tai Rusijos vadai su malonumu „pastebi“.

Pagaliau tam tikros rimto peno pamastymams davė neseniai Šveicarijos kurorte Davose įvykęs tarptautinis verslo ir politikos forumas, kuris yra kasmetinė pirmiausia Vakarų elito susirinkimo arena: šiemetiniu jo šūkiu tapo „pasaulio formavimas po krizės“. Susitikimo dėmesio centre buvo ne kas nors kitas, o Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas ir Kinijos premjeras Wen Jiabao. Štai kaip savo straipsnyje „Rusija ir Kinija pasmerkia kapitalistus“ vėliau rašė „The New York Times“: „Buvusių komunizmo bastionų lyderiai pasinaudojo tribūna, kad ne tik papriekaištautų savo kapitalistiniams broliams dėl pasaulio įstūmimo į krizę, bet ir kad patikintų juos, jog veikiant kartu globalią ekonomiką galima išgydyti akimirksniu.“ Bendradarbiavimas su Vakarais faktiškai tapo V. Putino pasisakymo akcentu (kai kurie analitikai tą jo kalbą pavadino „anti-Miuncheno“ kalba). Tačiau kartu jis iš esmės iškėlė keletą tokio bendradarbiavimo sąlygų: vienos valstybės (suprask, JAV) dominavimo pabaiga pereinant prie daugiapolio pasaulio ir daugiapolės ekonominės tvarkos (su keliomis pasaulio valiutomis, „teisingomis“ – pirmiausia Rusijai – energetinių resursų kainomis ir išplėtota energetine infrastruktūra, o tai vėlgi naudinga Rusijai, nes tiesiogiai suriša ją su Europa) ir didesnis tarpusavio pasitikėjimas (suprask, Rusijos pretenzijų į tam tikrą – jai „deramą“ – vietą pasaulio sąrangoje pripažinimas iš Vakarų pusės). „Kalbama apie tai, kad atgyvenusią vienapolę pasaulio ekonominę tvarką turi pakeisti sistema, pagrįsta kelių stambių centrų bendradarbiavimu. (...) Iš esmės paaiškėjo, kad daugiašaliai politiniai mechanizmai yra tokie pat neefektyvūs kaip ir globalaus finansinio ekonominio reguliavimo institutai. (...) Tikimės, kad visi mūsų partneriai – ir Europoje, ir Azijoje, ir Amerikoje, turiu omenyje ir naująją JAV administraciją, kuriai mes linkime sėkmės, parodys susidomėjimą bendru ir konstruktyviu darbu. (...) Su krize galima ir reikia kovoti suvienijant mūsų intelektinius, dvasinius ir materialinius resursus. Tokia pastangų konsolidacija neįmanoma be tarpusavio pasitikėjimo. (...) Kalbama visų pirma apie pasitikėjimą tarp valstybių. Pasiekti pasitikėjimą – esminis uždavinys, kurį mes turėsime įgyvendinti. Tik pasitikėjimas ir solidarumas padės mums įveikti dabartinius sunkumus, išvengti daugybės sukrėtimų, pasiekti klestėjimą ir gerovę XXI amžiuje“, – pasakė V. Putinas (jo kalbą galima rasti adresu <http://www.vesti.ru/doc.html?id=246949&cid=5>. Vėliau jis susitiko su Vakarų verslo elitu, kurio atstovai klausė, kaip jie gali padėti Rusijai, o V. Putinas atsakė, kad Rusijai pagalbos nereikia – tik lygių konkurencijos sąlygų.

Visi šie ženklai leidžia manyti, kad Vakarai pereina prie bendradarbiavimo su Rusija (jos absorbavimo) strategijos, kuri Rusiją iš esmės tenkina.

Vieningas daugiapolis pasaulis

Šiuo atveju kyla klausimas: kodėl Vakarams (pirmiausia Jungtinėms Valstijoms), kurie po SSRS subyrėjimo faktiškai ignoravo Rusiją kaip lygiavertę partnerę, staiga vertėtų keisti savo poziciją? Tam yra kelios galimos priežastys. Pirma, visada egzistuoja didelė pagunda nugalėti (galutinai sužlugdyti) savo oponentą, ir Amerika visą laiką po Sovietų Sąjungos žlugimo labiau bandė spausti Rusiją nei su ja kalbėtis ir derinti veiksmus (pavyzdžiui, NATO plėtra). Tačiau praktika rodo, kad kuo daugiau Rusija yra spaudžiama, tuo greičiau ji susitelkia atsakomiesiems veiksmams, o tai mažina galimybes laimėti su mažais praradimais. Šiandien Rusija nėra labai jau pajėgi, bet užtektinai stipri, kad rimtai sugadintų JAV gyvenimą atskirose srityse (pavyzdžiui, dėl Irano). Galiausiai ir pati Amerika jau nėra tokia galinga, kad galėtų sau leisti ilgalaikę geopolitinę konkurenciją iš karto keliais frontais (o Rusijos frontas yra rimtas), juolab kad ES (kaip buvusio artimiausio Amerikos sąjungininko ir antrojo Vakarų civilizacijos ramsčio) entuziazmas šiuo atveju yra beveik nulinis. Antra, kova neleidžia priešininkams kontroliuoti vienas kito (tik netiesiogiai). O partnerystė tai daryti leidžia, nes numato glaudesnį kontaktą ir pozicijų derinimą. Pagaliau, Rusijos ir JAV bendradarbiavimas, ir vienai, ir kitai pusei atsisakius principinės nuostatos žūtbūt įrodyti savo pranašumą, yra šioms šalims tiesiog naudingas.

Dabar apie tai, kodėl Rusija turėtų (norėtų) atsisakyti priešpriešos su Vakarais nuostatos. Supaprastinant Rusijos elitą galima suskirstyti į dvi grupes – vadinamuosius „silovikus“ (daugiausia jėgos struktūrų atstovus) ir liberalus. Iš esmės juos vienija ta pati idėja – Rusijos „atkūrimas“ (plačiąja to žodžio prasme), tačiau dėl būdų, kaip tai padaryti, jie nesutaria. „Silovikai“ siekia, kad Rusija eitų savuoju dvasiniu ir ekonominiu keliu, atsiribodama nuo globalistinių Vakarų, norinčių „praryti“ Rusiją kaip savitą civilizaciją. Liberalai mano, kad Maskva turi įsilieti į Vakarų globalizacijos projektą, bet tik lygiavertės partnerystės – abipusės pagarbos ir pasitikėjimo (prisiminkime V. Putino žodžius apie pasitikėjimą) bei įtakos sferų pasidalijimo pagrindais. Rusija tik turi įrodyti, kad yra verta tokio pripažinimo. Akademiniu lygmeniu šiuos du požiūrius atspindi, pavyzdžiui, imperialistinių pažiūrų Aleksandras Duginas ir liberalas Sergejus Markovas. „Yra sukurta globali ekonominė sistema [kuri dabar transformuojasi ir greičiausiai bus „perkrauta“], pasaulinis kultūrinis informacinis tinklas. Akivaizdu, kad šiems procesams reguliuoti yra reikalingas globalus politinių sprendimų priėmimo mechanizmas. Iš esmės pasaulio vyriausybė. (...) Greičiausiai mes įžengėme į šios pasaulio vyriausybės susikūrimo etapą (...). Mes norėjome sukurti sovietinę imperiją – nepavyko, ši imperija žlugo. Ir nereikia dabar ant jos griuvėsių bandyti statyti jos menkos kopijos – eurazijinės imperijos. Reikia dalyvauti pasaulio imperijos kūrime. Juolab kad ji yra praktiškai neišvengiama. Jeigu ji neatsiras, pasaulis nugrims į baisaus chaoso ir karų bedugnę. (...) Rusija šioje koalicinėje vyriausybėje turi vaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų. Kad taip atsitiktų, reikia daug padirbėti“, – yra sakęs S. Markovas. Svariausias A. Dugino kontrargumentas – Amerika yra nepasirengusi dalintis valdžia vadinamojoje pasaulio vyriausybėje, o be to, jos siūlomas globalistinis (liberalus demokratinis ir materialistinis) pasaulio modelis Rusijai kaip dvasinei civilizacijai netinka. Jis savo ruožtu vietoj vieno vieningo liberalaus amerikietiško pasaulio siūlo kelių „didelių erdvių“, kurių kiekviena yra savarankiška, pasaulį.

Įvairūs ženklai rodo, kad Rusijos elitas, didžiąja dalimi būdamas transnacionalinis, labiau linksta prie liberalaus varianto ir šiuo metu kovoja dėl teisės būti pripažintam.

Išvados

Galutinio aiškumo besiklostančioje situacijoje nėra. Pirmiausia nežinia, ar tikrai Vakarai eis į strateginę sąjungą su Rusija dėl istoriškai susiklosčiusio savo įtarumo jos atžvilgiu (Rusija visuomet jiems buvo „kita“, kad ir kokie artimi santykiai sietų ją su atskiromis Europos valstybėmis). Taip pat neaišku, ar Rusija (taip pat dėl savo istoriškai susiklosčiusio įtarumo) iš tikrųjų nori tapti vieningo (liberaliai globalizuoto) daugiapolio pasaulio dalimi. Šalies transnacionalinį elitą tai iš esmės tenkintų, o rusų tautai būtų leista svaigti nuo laimės vėl būti didingai (greičiausiai galutinai susiformuotų Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos bei Ukrainos sąjunga ir „tvarkoma“ ji būtų atsižvelgiant į šios erdvės istorinę specifiką). Tačiau tai būtų nesavarankiškas (nealternatyvus) sėkmingas projektas. Pasauliui nuo tokios sąjungos būtų geriau (jei nekreipsime dėmesio į naujo įtakos sferų padalijimo ciniškumą), nes jis taptų stabilesnis. Tačiau neprognozuojama rusų tauta, nesąmoningai jaučianti, kas jai netinka (o globalistinis liberalizmas jai nelabai tinka), gali sužlugdyti elito abipus Atlanto planus, paremdama tuos, kurie vadovaujasi šūkiu: „Viskas arba niekas, mes nugalėsime.“ Ir vėl viskas iš naujo...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras