Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Įkalinti „nepakeičiamų“ lyderių (1)

Antanas Manstanavičius
2009 03 21

Azerbaidžano referendumo rezultatai, sudarę sąlygas dabartiniam šalies prezidentui valdyti iki gyvos galvos, skatina naujai pažvelgti į skirtingus tautų ir valstybių, kadaise uždarytų į vieną Sovietų Sąjungos kalėjimą, o vėliau iš jo ištrūkusių, likimus.

Ilgamečio Azerbaidžano vadovo Heidaro Alijevo sūnus ir įpėdinis Ilhamas Alijevas atsikratė paskutinių kliūčių, neleidusių jam valdžia mėgautis neribotą prezidento kadencijų skaičių. Formalus piliečių pritarimas pasiūlytoms šalies Konstitucijos pataisoms, oficialiais duomenimis, viršijo 90 procentų. Tokie rezultatai, žinoma, turėjo dar kartą patvirtinti Alijevų dinastijos „nepakeičiamumą“, tačiau visų pirma parodė, kad Azerbaidžanas ir toliau tolsta nuo demokratinių idealų. Kaip, beje, ir nemaža dalis kitų buvusios SSRS šalių.

Stebi laisvės trūkumą

JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ 2008 metų ataskaitoje Azerbaidžanas buvo pažymėtas kaip viena iš valstybių, kuriose pastebimas laisvės trūkumas. Ta pačia spalva žemėlapyje nusidažė didesnė buvusios sovietinės imperijos dalis - Rusija, Baltarusija, Kazachija, Uzbekija, Turkmėnija ir Tadžikija. Moldova, Gruzija, Armėnija ir Kirgizija pripažintos „iš dalies laisvomis“, ir tik Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina paskelbtos „laisvomis“, taigi atitinkančiomis vyraujantį tarptautinį demokratijos standartą.

Svarbu pažymėti, jog ši sąlyginė klasifikacija jokiu būdu nereiškia, kad vidiniame „laisvomis“ pripažintų valstybių audinyje nėra vėžinių darinių, keliančių grėsmę demokratijos išlikimui. Tai, kad Lietuva ar Ukraina formaliai sulyginamos su JAV ar Didžiąja Britanija, dar nereiškia, kad tarp jų nėra esminių skirtumų pagarbos žmogaus teisėms ir politinės sistemos brandos srityse. Tačiau šis palyginamas reiškia būtent tai, kad tarp Lietuvos ir Rusijos ar Baltarusijos šiuo metu galima tarti esant gerokai didesnį atotrūkį, negu mūsų santykyje su Vakarais.

„Nelaisvose“ buvusios SSRS šalyse ir toliau klesti Azerbaidžano stiliaus vadovų „nepakeičiamumo“ iliuzija, vis labiau įsitvirtina dinastinio valdymo elementai ir nesimato didesnių prošvaisčių alternatyvių minčių raiškai. Tai palieka nedaug vilčių, kad „laisvosios“ šalys, taigi ir Lietuva, artimiausiu metu gali tikėtis su rytiniais kaimynais užmegzti bent kiek prasmingesnį dialogą.

Rusijos žaidimo taisyklės

Kalbant apie nevienodą buvusios SSRS valstybių likimą, neišvengiamai tenka atkreipti dėmesį į SSRS teisių perėmėją Rusiją. Daugiausiai nerimo kelia tai, kad šios įtakingos valstybės valdyme vis labiau įsitvirtina autoritariniai elementai. Nors Rusijos piliečiams formaliai palikta teisė rinktis, tačiau reali opozicija šiuo metu yra sutriuškinta ir išstumta iš viešosios erdvės (valdžios aparatui akylai prižiūrint, kad nesugrįžtų). Prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir premjero Vladimiro Putino dvivaldystėje vienintelis „nepakeičiamas“ žmogus, bent jau kol kas, išlieka pastarasis.

Nieko nuostabaus, kad autoritarinė Rusija buvusios SSRS teritorijoje geriausiai sutaria su kitomis panašaus sukirpimo valstybėmis. Kremlius lengvai randa bendrą kalbą su Centrinės Azijos valstybių vadovais, kurie išlieka priklausomi nuo Rusijos siūlomų energetinių išteklių tranzito galimybių bei visiškai abejingi - tarptautiniams reikalavimams imtis demokratinių reformų.

Centrinės Azijos „ilgaamžiai“

2005 metais, kai Uzbekijos prezidentui Islamui Karimovui ištikimos saugumo pajėgos surengė taikių gyventojų skerdynes Andižane, per kurias, neoficialiais duomenis, galėjo žūti iki 800 žmonių, Rusija paslaugiai užmerkė akis. 2007 metais rankas krauju susitepęs I.Karimovas buvo perrinktas trečiai kadencijai, nors jam to daryti neleido šalies Konstitucija. Panašūs „ilgaamžiai“ - Tadžikijos prezidentas Emomalis Rachmonas, valdantis nuo 1992 metų, ir Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, valdžią į savo rankas paėmęs dar prieš 1991-aisiais paskelbtą šalies nepriklausomybę.

Turkmėnijos prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas savo postą užėmė tik 2006 metų pabaigoje, mirus ekscentriškajam Saparmuratui Nijazovui, tačiau jis sugebėjo per trumpą laiką sutvirtinti savo pozicijas, atšaukė keletą absurdiškiausių pirmtako įvestų taisyklių, ir apie politinę laisvę Turkmėnijos gyventojams toliau neleidžia net pasvajoti. Panašios perspektyvos numatomos ir nuo 2005 metais įvykusios „Tulpių revoliucijos“, per kurią buvo nuverstas 14 metų viešpatavęs Askaras Akajevas, Kirgiziją valdančiam Kurmanbekui Bakijevui. Su jo vardu siejama nauja pilietinių teisių varžymo banga ir mažėjančios viltys dėl demokratijos įsitvirtinimo.

Vienas įdomiausių veiksnių, ateityje galinčių pakeisti Centrinės Azijos politinę atmosferą, yra ne silpnas ir niekam neįdomus Vakarų valstybių spaudimas, o sparčiai auganti Kinijos įtaka, susijusi su jos didžiuliu energetiniu apetitu. Rusija, smarkiai priklausoma nuo pusvelčiui superkamų ir vėliau gerokai brangiau parduodamų Centrinės Azijos išteklių, rizikuoja šiame regione prarasti savo monopolines pozicijas. Tokios permainos gali sukrėsti ir stagnuojančius valdančiuosius režimus, tik neaišku, ar tai duotų kokių nors pozityvių rezultatų.

Neklusniųjų - vis daugiau

Rusijos santykiai su kitais buvusiais SSRS kaliniais šiuo metu klostosi sudėtingiau. Netgi Baltarusija, dar viena „nelaisva“ valstybė, ilgą laiką ištikimai tarnavusi Kremliaus interesams, pastaruoju metu atvirai flirtuoja su Vakarais, tikėdamasi iš to išlošti papildomų dividendų. Visada išlieka pozityvių reformų Moldovoje ir Armėnijoje tikimybė, o Ukraina ir Gruzija, išgyvenusios atitinkamai „oranžinę“ ir „rožių“ revoliucijas, toliau eksperimentuoja su demokratinėmis žaidimo taisyklėmis, tiesa, dar nelabai sėkmingai, ir bando vykdyti nepriklausomą nuo Rusijos užsienio politiką. Gruzijos atveju tai, kaip žinia, netgi sukėlė rimtą karinį konfliktą.

Šiame kontekste nelieka nieko kito, kaip tik pasidžiaugti tuo didžiuliu darbu, kurį per trumpą nepriklausomybės laikotarpį pavyko nuveikti trim mažoms Baltijos valstybėms. Nepaisant visų skandalų, ypač būdingų Lietuvos ir Latvijos politiniam gyvenimui, čia nėra nei ukrainietiško stiliaus „nuolatinės krizės“, nei Centrinės Azijos „įamžinto stabilumo“. Sėkminga integracija į Europos Sąjungos bei NATO struktūras leidžia tikėtis, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai pavyks atsispirti iš Rytų tebepučiantiems negandų vėjams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras