Kaspijos jūra^* tampa geopolitinių įvykių epicentru. Žinoma, šie procesai susiję daugiausiai su milžiniškais energijos ištekliais, kurie slypi arba didžiausio pasaulio ežero dugne, arba tranzitu per jį nusitęsia iš pietų į šiaurę ir iš rytų į vakarus, ir turi toli gražu ne vien regioninę reikšmę. Įdomu, kad savo interesus į Kaspijos jūros išteklius demonstruoja ir Lietuva...

Geopolitinių žaidimų poligonas

Laikraštis „Moscow News“ rašo, kad nuo seno Kaspijos jūros regionas yra didelių geopolitinių žaidimų poligonas, nes čia nuolat didėja konkurencija iš vienos pusės tarp Rusijos ir Vakarų, iš kitos – tarp Rusijos ir šio regiono valstybių, pavyzdžiui, Kazachstano, kuris posovietinėje erdvėje yra antra valstybė po Rusijos, išgaunanti daugiausiai naftos – per parą iki 1 mln. barelių.

Tačiau britų kompanijos dar XX amžiaus pradžioje pradėjo veržtis į Kaspijos regioną. Tik 1917 metų bolševikinė revoliucija pristabdė šias varžytuves.

„Šiandien Kaspijos jūra tapo nauju energetinio karo frontu“, laikraščiui „Moscow News“ sakė žinomas Vakarų politologas Arielis Kohenas. Į regioną plūsta jau ne britų, o Amerikos kompanijos. Maskvai kol kas sekasi: Rusijos naftos koncernas „LUKoil“ pasiglemžė Kazachstane veikusią amerikiečių naftos gavybos kompaniją „Nelson Resources“. Bet štai vokiečių „Handelsblatt“ teigia, kad Londone gyvenantis rusų emigrantas milijardierius Romanas Abramovičius Kaspijos regione ketina investuoti mažiausiai 13 milijardų dolerių.

Šiuos interesus patvirtina Vakarų valstybių strateginiai tikslai Vidurinėje Azijoje: šis didžiulis regionas jiems reikalingas kaip atramos bazė įtakai Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose plėtoti.

Lietuva domisi Kaspija?

Įdomu, kad tam tikrų interesų šiame regione turi ir Lietuva. Jie ypač sustiprėjo, kai Rusija Baltijos dugnu suprojektavo tiesti dujų vamzdyną, apeinantį Baltijos jūros regiono šalis.

Prieš kiek laiko Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Vytas Gedvilas susitiko su į Vilnių atvykusia Didžiosios Britanijos parlamento ryšių su Lietuva grupe. Kaip informavo Regnum.ru, susitikimuose buvo aptarta ES energetikos politika, santykiai su Rusija. Svarbiausias dėmesys buvo atkreiptas į Lietuvos energetinį saugumą dėl nutrūkusio žaliavos tiekimo „Mažeikių naftai“. Britų atstovas, Denisas Hastertas, į Vilnių atvyko iš Sankt Peterburge įvykusio Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimo, kuriame, be kita ko, įvyko pokalbis su Rusijos Dūmos vadovu Borisu Gryzlovu. Tame pokalbyje britų parlamentaras pakartojo JAV viceprezidento Diko Čeinio (Dick Cheney) Vilniuje išreikštą poziciją, kad „energetikos negalima naudoti kaip politinės kovos instrumento“.

Regnum.ru primena, kad avarija naftotiekyje tarp Briansko ir Novopolocko įvyko liepos 29 dieną, t.y., praėjus vos keturioms dienoms po to, kai Lenkijos kompanija „PKN Orlen“ nupirko 54 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų, ir tai dar nepaskutinis sandėris su Varšuva.

Taigi Lietuvos parlamento nariai Europos Sąjungai išreiškė idėją tiesti naftotiekį iš Kaspijos jūros per Lietuvą į Europą. Tokiu būdu bus sukurta galimybė išvengti politinio Maskvos spaudimo, o lėšos bus panaudotos energetiniam ES savarankiškumui užtikrinti.

Naftotiekis – smūgis Rusijai

Rusija deda daug pastangų didinti savo įtaką Kaspijos jūros regione. Pavyzdžiui, 2002 m. rugsėjo 23 d. tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas Maskvoje pasirašė susitarimą dėl Kaspijos jūros kaimyninių dalių atribojimo. Dokumente buvo nurodytos tikslios koordinatės, pagal kurias nustatytos abiejų valstybių naudojamų jūros turtų ribos, kurias V. Putinas apibūdino taip: „dalijame dugną, o vanduo lieka bendras“. Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, kad šis susitarimas – pavyzdys kitoms regiono šalims. Anksčiau Rusija tokį dokumentą pasirašė su Kazachstanu.

Bet dar po kelerių metų, 2005 m. gegužę, Maskva iš šio regiono valstybių patyrė galingą smūgį: Baku buvo surengta iškilminga naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeihanas (Turkija) atidavimo eksploatacijai ceremonija. Tokiu būdu buvo padėtas taškas apie 10 metų trukusiai kovai dėl naftotiekio priklausomybės. Šių metų pavasarį šiuo 1767 km ilgio vamzdynu, kuris apeina Rusijos teritoriją, pradėjo tekėti 85 mln. tonų naftos per metus. Ypač auga Kazachstano žaliavos gavybos dalis: iki 2010 metų ši šalis išgaus 100 mln. tonų per metus, o 2015 m. – jau ir 150 mln. tonų.

Netrukus po naftotiekio atidarymo atsiliepė Vašingtonas. JAV ginkluotųjų oro pajėgų Europos štabo vadas Džeimsas Džonsas (James Jones) Kongrese pareiškė, kad būtina pradėti įgyvendinti iniciatyvą „Kaspijos apsauga“. JAV nori perimti iniciatyvą formuojant specialios paskirties dalinius, saugančius naftotiekių ir dujotiekių tinklą regione.

Galbūt tam buvo priežasčių. Amerika prognozuoja, kad kartu su naujomis energijos tranzito kryptimis „keliaus“ ir „spalvotųjų“ revoliucijų banga. O jos dažnai susijusios su nekontroliuojamais radikalių grupuočių veiksmais, turinčiais teroristinį pobūdį. Tai ypač pavojinga, nes regione daug autoritarinių režimų. Geriausia, kad tos revoliucijos įgautų „aksominį“ pobūdį, tačiau tikėtina, jog situacija, pavyzdžiui, Kazachstane nebus lengvai kontroliuojama...

Taigi Kaspijos jūros regione bręsta dideli įvykiai, dažniausiai kvepiantys nafta. Briuseliui ir Lietuvai – tai tolimas rajonas. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje atstumas yra sąlyginė sąvoka. Kova dėl geopolitinių interesų vis labiau tampa būdu apginti demokratinius iškovojimus.

*Kaspijos jūra – didžiausias pasaulyje ežeras ir žemiausias taškas (28 m žemiau jūros lygio), esantis Vidurinėje Azijoje, Kazachstano gilumoje. Plotas 371 000 kv. km., gylis – 1025 m. Kaspijos jūroje veisiasi lašišos, eršketai, karpiai, karšiai, šamai, raudonieji ešeriai. Kaspijos jūra ribojasi su Rusija (Dagestanas, Kalmukija, Astrachanės sritis), Azerbaidžanu, Iranu, Turkmėnija ir Kazachija. Šiaurėje ir rytuose – Vidurinės Azijos stepės. Jūra kanalu jungiasi su Azovo jūra. Šaltinis: www.ipc.lt/wg ir http://www.wikipedia.org/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.