Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Tarptautiniai projektai
 
  Apskritojo stalo diskusijos „Eurazijos bendradarbiavimo perspektyvos ir projektai“ (2009 m. vasario 25–26 d., Vilnius) reziumė

2009 03 25

2009 m. vasario 25–26 dienomis Vilniuje buvo surengta apskritojo stalo diskusija „Eurazijos bendradarbiavimo perspektyvos ir projektai“, kurią organizavo Maskvos Carnegie centras ir Lietuvos geopolitinių studijų centras. Renginyje dalyvavo buvusių SSRS respublikų ir kai kurių kitų šalių akademinės ir ekspertų bendruomenės atstovai, valstybinių institucijų darbuotojai. Per diskusiją buvo paliesta įvairūs klausimai, išsakyta įdomių idėjų, susijusių su ekonominiais, socialiniais, kultūriniais procesais, ekonominio ir energetinio saugumo problemomis posovietinėje erdvėje, pateikta kai kurių prognozių. Apibendrinant susitikimo rezultatus, galima išskirti keletą aktualiausių temų.

Žinoma, labai daug buvo kalbama apie Rusiją ir jos vaidmenį kaimyninėse valstybėse. Šiandien Rusija vis dar gyvena pereinamąjį naujo valstybingumo kūrimo laikotarpį, tačiau jos globalios ir regioninės strategijos kontūrai tampa vis aiškesni. Iš esmės Rusija nori atkurti arba išsaugoti savo politinę ir ekonominę įtaką „artimojoje kaimynystėje“, tačiau tai padaryti jai labai sunku. Renginyje dalyvavusių ekspertų nuomone, taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, po SSRS subyrėjimo Rusija „sėkmingai“ nusišalino nuo kaimyninių šalių problemų sprendimo arba dalyvavo jame epizodiškai ir iš dalies destruktyviai. Antra, siekdama savo įtakos plėtros, šiandien ji veikia pirmiausia kaip „kietoji“ galia. Tai parodė ir įvykiai Gruzijoje. Kaip ir reikėjo tikėtis, šio karo vertinimai buvo skirtingi. Vieni diskusijos dalyviai sakė, kad Rusija šiuo atveju prarado daugiau, negu laimėjo, nes prarado patikimo posovietinės erdvės procesų moderatoriaus statusą. Kiti pabrėžė, kad savo veiksmais Rusija pademonstravo, kad ji vis dar yra didžioji valstybė, pasirengusi tvirtai ginti savo interesus (tai buvo suvokta ne tik NVS erdvėje, bet ir Vakaruose). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo vienas iš Gruzijos atstovų, vien „kietosios“ galios įtakai užtikrinti šiandien jau neužtenka. Kaip tik todėl daugumai buvusių SSRS respublikų patrauklesnė partnerė yra ne Rusija, o „minkštoji“ ir ekonomiškai sėkminga Europos Sąjunga (ES). Rusija negali pasiūlyti savo kaimynams patrauklaus politinės, ekonominės ir socialinės raidos modelio, o jos suartėjimas su Centrinės Azijos (CA) šalimis yra labiau šių pasirinkimo, o ne kryptingos ir efektyvios Rusijos politikos rezultatas. Inercinė Rusijos įtaka buvusiose SSRS respublikose dar tebėra (dėl rusų kalbos ir išlikusių, bet kasdien vis silpnėjančių ekonominių, pirmiausia energetinių, ryšių), tačiau turi tendenciją mažėti. Rusijos kaimynus gąsdina vis didesnį populiarumą joje (pirmiausia elito tarpe) įgyjanti geopolitinė neoeurazijizmo ideologija, kuri, tikėtina, yra natūrali pačiai Rusijai, bet dažnai skeptiškai (netgi kritiškai) vertinama jos artimiausių partnerių (išskyrus galbūt Kazachstaną). Pagaliau, Rusijos „minkštajam“ įvaizdžiui kenkia viešoji nuomonė, besiformuojanti (ne be Kremliaus pagalbos) Rusijos visuomenėje. Šiandien pagal apklausas pagrindinių Rusijos priešų sąraše figūruoja JAV, NATO, Gruzija ir Ukraina (ką jau kalbėti apie ekonominę krizę ir terorizmo grėsmę). JAV ir NATO lyderystė šiame sąraše yra įprasta, o Gruzijos ir Ukrainos patekimą į jį nulėmė situacija (Gruzijai vietą, žinoma, lėmė karas su Rusija, o Ukrainos – tam tikras jos vaidmuo apginkluojant Gruziją ir dažnai antirusiška šios šalies prezidento V. Juščenkos politika). Panašiai įvykiai klostėsi po skandalingo bronzinio kario perkėlimo Estijoje ir po Lietuvos prezidento sprendimo nevažiuoti į tarptautinį Pergalės dienos penkiasdešimtmečio minėjimą Maskvoje, dėl to vienais iš pagrindinių Rusijos priešų, žiūrint jos gyventojų akimis, – šalia JAV ir NATO – tapo Estija ir Lietuva. Suprantama, kad taip Rusijos elitas bando negatyviai konsoliduoti visuomenę, bet tai yra pavojingas žaidimas, nes kaipgi Rusijos kaimynai gali norėti su ja artimesnių santykių, jei jos gyventojai vertina juos kaip priešus (o ką jau kalbėti apie kruvinus rusiškojo nacionalizmo proveržius kitataučių atžvilgiu). Taigi Rusijos pastangos (kartais atvirai imperinės) susigrąžinti vyraujantį vaidmenį posovietinėje erdvėje susiduria su didelėmis kliūtimis, kurių esmė yra ideologinio pobūdžio, t. y. rimti „minkštojo“ Rusijos įvaizdžio trūkumai. Žinoma, šiuo atveju Rusija gali laikytis V. Putino 2009 m. Davoso verslo forume išsakytos pozicijos, kad tegul kitos šalys galvoja, kaip jos atrodo Rusijos akyse, ir toliau pasikliauti „kietąja“ galia. Tačiau jėga ir šantažas (neneigiant kai kuriais atvejais ir Vakarų bei pačių NVS valstybių priešiškos politikos Rusijos atžvilgiu) ilgalaikio pozityvaus rezultato Rusijai neduos, tą jau puikiai parodė Sovietų Sąjungos subyrėjimas.

Kitu diskusijos akcentu tapo padėtis Kaukaze. Šiuo klausimu buvo išsakyti keli įdomūs pastebėjimai. Pirma, kaip pažymėjo vienas iš ekspertų, šiandien Gruzija turi iš esmės dvi galimybes: arba pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę ir bandyti integruotis į NATO bei ES kaip teritorinių problemų neturinti valstybė, arba stengtis susigrąžinti prarastas teritorijas ir toliau likti Rusijos manipuliacijų orbitoje. Yra dar ir trečiasis variantas – radikaliai pakeisti kursą iš provakarietiško į prorusišką, bet jis labiau teorinis nei realiai įmanomas, nes vargu ar Gruzija iš tokio sprendimo turėtų daug naudos. Pripažinus separatistines teritorijas, nėra jokios garantijos, kad Gruzijai pavyks greitai tapti euroatlantinės bendruomenės nare, o teritorijos jau būtų galutinai prarastos. Taigi situacija yra savotiškoje aklavietėje, bet per diskusiją buvo galima išgirsti nuomonę, kad karinis konfliktas dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos tarp Maskvos ir Tbilisio gali atsinaujinti. Tokiu atveju labai svarbi būtų Vakarų pozicija. Kai kurie diskusijos dalyviai pažymėjo, kad naujojo JAV prezidento B. Obamos dėmesys Kaukazui gali būti ne toks didelis, koks jis buvo G. W. Busho laikais. O ES vaidmuo Kaukaze, diskusijos dalyvių iš Gruzijos teigimu, yra labai ribotas, nes Europa yra „minkštoji“ galia, o regiono politikoje vis labiau ima vyrauti „kietosios“ politikos tendencijos ir jame dominuoja Rusija. ES atžvilgiu per diskusiją apskritai buvo išsakyta nemažai kritikos už jos pozicijos amorfiškumą ir biurokratinį neveiksmingumą, lemiančius jos politikos neefektyvumą (Rusija sutinka su tam tikru ES vaidmeniu Kaukaze kaip tik todėl, kad, skirtingai negu JAV, nelaiko jos rimta geopolitine konkurente). Kita vertus, Maskvai greičiausiai nepavyks visiškai išstumti Amerikos iš regiono. Šiuo atveju daug buvo kalbėta apie Rusijos ir Turkijos iniciatyvą 2+3 (Rusija ir Turkija plius Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas), kurios leitmotyvu tapo nuostata, kad Pietų Kaukazo reikalai gali būti tvarkomi be „pašalinių“ (suprask, be ES ir JAV). Ypač įdomi šiame kontekste yra Turkijos pozicija. Kaip pažymėjo diskusijos dalyviai, už Ankaros veiksmų gali slypėti du skirtingi motyvai, susiję su Turkijos narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Galbūt tai yra tik turkų žaidimas, kuriuo bandoma parodyti Europai, kad jie gali pakeisti savo prioritetus, jeigu nebus pagaliau priimti į ES (pažymėtina, kad visuomenės nepasitenkinimas dėl nesibaigiančių Europos pažadų vis stiprėja, ir Turkijos valdžia negali į tai nereaguoti). Kita vertus, galbūt Turkija rimtai nusprendė kartu su Rusija įsitraukti į Pietų Kaukazo problemų sprendimą (čia verta prisiminti situaciją, kai turkai nenorėjo įleisti JAV karinių laivų į Juodąją jūrą, kad jie galėtų pasiekti Gruziją). Tačiau Ankara negali nesuprasti kelių dalykų. Pirma, situacija Pietų Kaukaze yra labai sudėtinga ir dabartinėmis aplinkybėmis koks nors konstruktyvus dialogas 2+3 formatu yra sunkiai įmanomas (Turkijos ir Armėnijos santykiai ima gerėti, tačiau Rusijos ir Gruzijos priešprieša yra pasiekusį aukščiausią tašką). Antra, šiandien jau neįmanoma įsivaizduoti tarptautinės Pietų Kaukazo politikos be Jungtinių Valstijų. Taip, jų dėmesys šiam regionui gali sumažėti, bet jis tikrai neišnyks, todėl Rusijos ir Turkijos kalbos apie atsiribojimą nuo „pašalinių“ Pietų Kaukaze yra nepagrįstos. Taigi galima daryti išvadą, kad Gruzijos separatistinių teritorijų problemos sprendimas artimiausioje ateityje priklausys pirmiausia nuo Rusijos ir JAV veiksmų bei vidinių politinių procesų pačioje Gruzijoje. O dėl Kalnų Karabacho, tai diskusijoje buvo galima išgirsti nuomonę, kad konfliktas galbūt gali atsinaujinti ir rutuliotis pagal Gruzijos scenarijų, bet rimtesnių prielaidų tokiai įvykių eigai nėra, bent jau Azerbaidžano ir Armėnijos atstovai jų neįžvelgė. Priešingai, jie pozityviai įvertino Rusijos kaip tarpininkės bandymus atnaujinti konflikto sprendimo procesą (pažymėtina, kad Rusija suaktyvino ir savo politiką sprendžiant Padnestrės konfliktą), bet apčiuopiamų rezultatų tiek dėl Baku ir Jerevano, tiek dėl Kišiniovo ir Tiraspolio teritorinių ginčų dar reikės palaukti.

Buvo kalbama ir apie Centrinės Azijos, Ukrainos ir Baltarusijos politiką bei problemas. Diskutuojant išryškėjo itin pragmatinis (pagrįstas nauda) CA šalių požiūris į bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis. Taip pat jos remiasi nuostata, kad pirmiausia reikia plėtoti bendradarbiavimą su artimiausiais kaimynais, o tik paskui su tolimesniais partneriais. Kaip tik todėl jos aktyviau bendradarbiauja su Rusija ir Kinija, o ne su Vakarais, kurie, skirtingai negu prieš tai minėti subjektai, jaučiasi autoritarinėje ir nestabilioje regiono politinėje arenoje ne visai komfortabiliai. Tačiau šiuo atveju būtina pabrėžti, kad nors Rusijos įtaka Centrinėje Azijoje šiandien yra pakankamai didelė, ji inercinė ir laipsniškai mažėja. Viena pagrindinių tokios tendencijos priežasčių yra ta, kad būsimasis šių šalių elitas vis dažniau mokosi Kinijoje, Turkijoje ir Vakaruose (atitinkamai ima kalbėti angliškai ir kiniškai, o ne rusiškai), kurie taip pat nemažai investuoja (nors ne visada efektyviai) į vietines NVO kaip vakarietiškos pilietinės visuomenės pagrindą (Rusija daugiau dirba su CA valstybių elitu, kurio pozicija permaininga). Be to, Rusiją kaip pagrindinę CA valstybių ekonominę partnerę stumia į šalį Turkija, Kinija ir net Iranas. Kinijos ekonominė įtaka regione yra ypač akivaizdi, nes Pekinas yra pasirengęs daug investuoti į bendrus projektus ir greitai juos realizuoti. Pagaliau negalima nepaminėti islamo įsigalėjimo CA valstybėse tendencijos: jis užima ideologinę ir socialinę ekonominę terpę, kurią sunkiai sekasi užimti šių valstybių vyriausybėms, ir tai tam tikra prasme neramina, nes šis islamas turi radikalumo atspalvį.

Kalbant apie Ukrainos politines realijas, buvo konstatuota, kad pagrindinė jos problema – vidaus politinė kova dėl valdžios, kuria realpolitique stiliumi sėkmingai išnaudoja Rusija. Neatmestina, kad prezidento rinkimų išvakarėse šalyje gali įvykti (ar būti inicijuotas Rusijos) koks nors politinis kataklizmas, pavyzdžiui, susijęs su prorusiškai nusiteikusio Krymo pusiasalio separatistinėmis nuotaikomis. Todėl tenka tik apgailestauti dėl ES apatijos Ukrainos atžvilgiu, taip pat ir dujų krizės atveju, nors kitokios reakcijos iš atsargios ir nevieningos Europos tikėtis buvo sunku.

Baltarusijos padėtis yra kitokia. Šalies ryšys su Rusija ir priklausomybė nuo jos (taip pat ir mentalinė) yra daug stipresni negu Ukrainos. Ilgą laiką A. Lukašenkai gana sėkmingai pavykdavo „žaisti“ su Maskva ekonominius ir politinius žaidimus, kurie leido jam stabilizuoti padėtį šalyje (net užtikrinti tam tikrą dinamišką jos plėtrą) ir patenkinti asmeninį valdžios interesą. Tačiau Kremlius vis stipriau spaudžia Minską, versdamas jį priimti rusiškas „sąjunginės valstybės“ sąlygas (pavyzdžiui, pereiti prie bendros valiutos – Rusijos rublio). A. Lukašenka supranta, kad anksčiau ar vėliau Maskva gali priimti sprendimą jį pašalinti, jeigu jis nesutiks „prijungti“ Baltarusijos prie Rusijos, o kito lyderio, aplink kurį Baltarusijos visuomenė galėtų susivienyti ir sistemingai pasipriešinti Rusijos planams, šalies politinėje arenoje šiandien nėra. Todėl A. Lukašenka kaip atsvaros Rusijos įtakai pradėjo ieškoti glaudesnio kontakto su ES. Europos Sąjunga jo neatstūmė, siekdama užtikrinti stabilumą savo pasienyje ir iš dalies atsverti Maskvos spaudimą Baltarusijai. Tačiau, kaip pažymėjo ekspertai, ES šiuo atveju rizikuoja įsivelti į pavojingą žaidimą: A. Lukašenka gali išnaudoti Europą savo interesams lygiai taip pat, kaip jis tai darė santykiuose su Rusija.

Sunku buvo tikėtis, kad per diskusiją nebus kalbama apie energetiką. Šiuo atveju didžiausio auditorijos dėmesio sulaukė „Nabucco“ dujotiekio perspektyvų klausimas. Vienas iš Azerbaidžano atstovų bandė aiškinti, kad Azerbaidžanas gali pripildyti jį dujomis beveik pilnai ir kad šio projekto realizavimas priklauso pirmiausia nuo Europos sprendimo. Tačiau jam buvo paprieštarauta, kad pagrindinė šio dujotiekio nutiesimo garantija (ką jau kalbėti apie Europos nesugebėjimą greitai derinti ir realizuoti strateginius projektus) yra Irano ir/ar Turkmėnijos ir Kazachstano sprendimas dalyvauti aprūpinant jį dujomis. Juk šiandien tos valstybės arba negali normalizuoti savo santykių su Vakarais (Irano atvejis), arba nerodo didelio entuziazmo eksportuoti savo dujas į Vakarus, o ne į Rusiją ir/ar Kiniją (Turkmėnijos ir Kazachstano atvejis). Taigi „Nabucco“ ateitis šiandien yra labai miglota.

Diskusijos pabaigoje buvo paliestas labai įdomus klausimas, kurio esmė yra tokia: mūsų (tautų) panašumai ir bendrumai kartais tampa ne kompromiso ir draugystės, o aštraus konflikto priežastimi. Pavyzdžiui, visas buvusias SSRS respublikas vienija bendra sovietinė praeitis, bet praktiškai ji šiandien jas labiau skiria. Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad konfliktuoja abstrakčios „valstybės“ ir jų dažnai savanaudiškas elitas, o ne paprasti žmonės. Tai dar kartą patvirtino ir šis renginys, per kurį prie vieno stalo sėdėjo rusai, lietuviai, tadžikai, latviai, gruzinai, armėnai, kirgizai, azerbaidžaniečiai, lenkai ir t. t. Negalima neigti ir socialinio lygmens tautinio pobūdžio konfliktų, tačiau tai yra labiau atspindys viešojo diskurso, kurį dažnai formuoja tie, kuriems  tautiniai konfliktai yra naudingi, nes leidžia pasiekti savanaudiškų tikslų. Įdomiai nuskambėjo vieno iš diskusijos dalyvių pasiūlymas dėl bendros posovietinių valstybių narystės euroatlantinėse ir NVS erdvės struktūrose, pavyzdžiui, ES ir KSSO. Tai iš esmės yra platesnio – civilizacinio – pobūdžio klausimas. Jeigu įvyktų glaudus Rusijos ir ES suartėjimas (ekonominis, institucinis ir pan.), iš tikrųjų tokia problema kaip, pavyzdžiui,  NATO plėtra ar JAV PRGS elementų dislokavimas Europoje prarastų aštrumą. Tačiau kad ir kokia daug žadanti atrodytų ši perspektyva, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu ji yra nereali dėl daugybės priežasčių, kurios veda ne link konstruktyvaus šalių dialogo plėtros, o link jų tarpusavio konflikto spiralės išsisukimo. Vis dėlto laikai keičiasi (kas po Pirmojo pasaulinio karo būtų galėjęs pagalvoti, kad Vokietija ir Prancūzija bus vienos sąjungos narės?). Kaip reziumavo apskritojo stalo diskusijos „Eurazijos bendradarbiavimo perspektyvos ir projektai“ organizatoriai: esame kelio pradžioje, o kur jis nuves, priklauso nuo mūsų visų. Svarbu tik, kaip tiksliai priminė vienas iš diskusijos dalyvių, nepamiršti paprastų žmogiškųjų vertybių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras