Vienas iš svarbiausių klausimų, susijusių su „Mažeikių naftos“ ateitimi, yra naftos tiekimo klausimas, neatsiejamas nuo klausimo, kas bus bendrovės šeimininkas.

Lenkų kompanija PKN Orlen, kuri kaip ir turėtų artimiausiu metu tapti “Mažeikių naftos” valdytoja,  galėjo anksto arba susitarti arba nesusitarti su Rusijos naftos kompanijomis dėl žaliavos tiekimo. Pažymėtina, kad susitarimą pasiekti būtina tiek su išgaunančiomis naftą kompanijomis, tiek su Transneft, kuri valdo Rusijos naftotiekių sistemą. Lenkai vis teigia, kad baigia sutarti su rusiškomis naftą išgaunančiomis bendrovėmis, bet nafta vamzdynu neteka.

Iš esmės, labai sunku patikėti, kad Orlenas, pakankamai rimta europinio lygio naftos kompanija, nuspręstų nusipirkti „Mažeikių naftą“, prieš tai neturėdamas bent jau preliminaraus susitarimo su rusais dėl naftos tiekimo Mažeikiams. Jeigu išankstinio susitarimo vis tik nebuvo, situacija nėra palanki. Įvairūs Lietuvos analitikai ir Orleno atstovai mano, jog rusams būtų nelogiška neparduoti naftos, nes tokiu būdu jie prarastų gerus pinigus. Taip kalbantys ekspertai arba nežino, arba užmiršta, kad tai Vakaruose ekonomika dažniausiai valdo politiką, o Rusijoje viskas buvo ir yra atvirkščiai. Kitaip tariant, jeigu rusai nuspręs nepardavinėti Orlenui naftos, jie taip ir padarys, dar turint omenyje, kokie “geri” yra Rusijos-Lenkijos santykiai (pastarąjį momentą akcentavo ir Lenkijos ekonomikos ministras). Tai nereiškia, jog jie nepardavinės lenkams naftos iš viso – nafta netekės konkrečiai į Mažeikius. Orleno atstovai aiškina, kad apskaičiavo visus variantus ir teigia, jog kraštutiniu atveju naftą į Mažeikių gamyklą galima bus gabenti jūra per Būtingės terminalą (kol kas rusiška nafta yra gabenama į “Mažeikius” būtent tanklaiviais). Lietuvoje žmonės irgi kai ką paskaičiavo, ir buvęs LR ūkio viceministras, derybų su „Jukos“ grupės narys, Nerijus Eidukevičius pasakė, kad „tokiu atveju koncernas gautų gerokai mažesnį pelną“ (pažymėtina, kad šiuo metu ponas Eidukevičius yra „Mažeikių naftos“ valdybos pirmininkas ir visus ramina, kad jokių problemų su naftos tiekimu nebus).

Šiame kontekste kyla klausimas, kam lenkams reikėjo pirkti „Mažeikių naftą“ už didžiulius pinigus ir dar žadėti milijonines investicijas, jeigu jos pelnas gali gerokai sumažėti, negavus rusiškos naftos? Galėtų reikšti, kad lenkai arba yra naivuoliai (kas mažai tikėtina milžiniškų pinigų versle), arba žino ką nors, kas leidžia jiems išlikti ramiems.

Kitaip tariant, labiau tikėtinas yra išankstinio susitarimo su rusais buvimo variantas. Tačiau koks galėtų būti to susitarimo pobūdis (susitarimas dėl naftos tiekimo ar kas nors daugiau)? Čia reikėtų mestelti atidesnį žvilgsnį į PKN Orlen santykių su Lukoilu istoriją.

Prieš keletą metų Lukoilas ir Orlenas pretendavo į Čekijos naftos koncerną Unipetrol. Tada įvyko susitikimas tarp Vladimiro Alganovo (buvęs KGB karininkas, dabar užsiimantis Rusijos naftos interesų lobizmu Europoje) ir Jano Kulczyko (vienas iš PKN Orlen savininkų). Nėra oficialios informacijos dėl jų pokalbio turinio, bet kalbama, jog susitikimo metu galėjo būti susitarta, kad Čekijoje Lukoilas „atsitraukia“ ir už tai gauna Gdansko naftos perdirbimo gamyklą, kada ją bus nuspręsta privatizuoti. Lukoilas galėtų gauti gamyklą arba tiesiogiai – konkurso, kurio rezultatais pasirūpintų J. Kulczyko pažįstami Lenkijos Vyriausybėje, keliu, arba netiesiogiai – gamyklą Gdanske nusiperka Orlenas ir parduoda ją Lukoilui (sklinda gandai, kad pastarąjį variantą J. Kulczykas aptarė tiesiogiai su Lukoilo vadovu Vagitu Alekperovu). Istorija baigėsi tuo, kad Orlenas nusipirko Čekijos koncerną ir pigiai pardavė kelias jo įmones firmai Agrofert. Kalbama, kad tai buvo „atkatas“ Agroferto vadovui, kuris padėjo Orlenui užsitikrinti Čekijos Vyriausybės paramą.

Koks istorijos moralas? Moralas toks, kad PKN Orlen galimai nusipirko „Mažeikių naftą“ tam, kad po to parduotų Lukoilui už kokią nors ateities paslaugą kitur ar kaip skolą už kokią ankstesnę paslaugą. Kaip pažymi vienas iš Rusijos analitikų Maksimas Šeinas, būtent todėl Eduardas Rebgunas (Jukos skolų išmokėjimo koordinatorius iš Kremliaus) buvo patenkintas Lenkijos kompanija, kaip „Mažeikių naftos“ pirkėja (nors N. Eidukevičius teigia, kad jis buvo nepatenkintas tuo, kad Niujorko teismas palaimino Jukos sandėrį su lenkais). Galbūt, būtent todėl Lukoilas, vienu metu buvęs „Mažeikių naftos“ lenktynių favoritu, kai situacija pradėjo komplikuotis, ramiai atsitraukė, o dabar, atrodo, vėl grįžta į sceną.

Šiame kontekste galima spėti, jog Kremlius iš pradžių atims iš “Jukos” visus iš Orleno gautus pinigus, o po to per Lukoilą (ar net Rosneft) nupirks Mažeikius iš to paties Orleno. Lenkai gaus papildomo pinigo, rusai gaus Mažeikius, lietuviai kap visada gaus permanentinį galvos skausmą. Vienintelis niuansas yra tas, kad oficialiai lenkai, kai pagaliau įsigys „Mažeikių naftą“ (reikia manyti, kad taip atsitiks), negalės jos parduoti subjektui, kuris kelia pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tačiau liaudies išmintis byloja, kad gražiai buvo ant popieriaus...

Tačiau, vadovaujantis ką tik pateikto varianto logika, negalima atmesti galimybės, kad Orlenas sutarė atsiskaityti Lukoilui už Mažeikius kitur CRE (Centrinė ir Rytų Europa). Šiuo atveju išeina, kad problemų lenkams (Lietuvai) su rusiška nafta iš tiesų neturėtų būti. Nepaisant to šiame kontekste išlieka klausimas, ar nėra „Mažeikių nafta“ labiau reikšminga Lukoilui ar Rosneft (kad po to galėtų perparduoti Lukoilui) negu kokia naftos perdirbimo gamykla CRE (ar Lenkijoje)? Atsakyti į šį klausimą sunku. Viena vertus, bendras Lukoilo tikslas yra tiesiog praplėsti savo įtaką CRE, todėl kaip privati kompanija ji gal ir galėtų kaip kompensacija pasitenkinti kita naftos kompanija CRE. Tačiau ne viskas yra taip paprasta. Šiuo atveju reikia suprasti (arba tiesiog žinoti), ar Kremliui yra svarbiau praplėsti savo įtaką Lietuvoje ar kokioje Vengrijoje arba Čekijoje. Viena vertus, V. Putino vizitai į CRE parodo šio regiono svarbą Rusijai. Bet Lietuva gadina Kremliui nervus Kaukaze, Ukrainoje ir Baltarusijoje, t.y. Rusijos „artimajame užsienyje“.

Tokiu būdu, jeigu Rusijai svarbesnė yra įtaka CRE, galima tikėtis, kad „Mažeikių nafta“ bus palikta ramybėje. Tačiau jeigu nusveria įtaką Lietuvoje, kad Rusija per Lukoilą galėtų prislopinti Vilniaus demokratijos plėtros į Rytus entuziazmą, galima manyti, kad išankstinio PKN Orlen ir Lukoilo susitarimo dėl atkato CRE nėra, kas savo ruožtu reiškia, jog „Mažeikių naftos“ rožinė ateitis yra abejotina.

Pastarąjį variantą patvirtina Lukoilo bei Rosneft vadovų pareiškimai. Lukoilo viceprezidentas Leonidas Fedunas pasakė taip: „Naftos tiekimas Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai mums yra neįdomus. Galvoju, kad daugumai Rusijos naftos kompanijų jis irgi bus neįdomus“. Jis aiškina, kad „Mažeikių naftos“ siūloma naftos kaina yra per žema, todėl geriau parduoti juodąjį auksą Vokietijos, Rumunijos ar Bulgarijos naftos perdirbimo gamykloms. Vėliau savo nuomonę dėl bendradarbiavimo su Mažeikiais išsakė Rosneft, kito stambaus „Mažeikių naftos“ aprūpintojo ištekliais prezidentas Sergejus Bogdančikovas. Jis kaip ir L. Fedunas pareiškė, kad naftos tiekimas Mažeikiams gali būti nutrauktas dėl ekonominių priežasčių. Šiuo atveju (kaip minėta aukščiau) svarbi yra ne tik Mažeikių gamyklos siūloma kaina už naftą, bet ir Transneft tarifas už jos transportavimą. Pažymėtina, kad Lietuvoje viešėjęs žinomas Rusijos prezidento administracijos pareigūnas Modestas Kolerovas, pastebėjo, jog Kremlius nėra patenkintas nauju „Mažeikių naftos“ pirkėju ir jis nežino, kokie šiame kontekste bus naftos transportavimo tarifai.

Tokiu būdu, išeina kad:

a) remiantis logika, kažkoks išankstinis susitarimas tarp Orleano ir rusiškų naftos kompanijų turėtų būti, bet

b) to susitarimo arba nėra arba jo turinys yra susijęs ne su naftos pardavimo klausimais.

Pastarieji įvykiai, susiję su naftotiekio „Družba“ iš Rusijos avarija, kuri, tikriausiai, „įvyko“ ilgam, bet dėl kurios naftos tiekimas Baltarusijai nenutruko. Šis faktas, rodos, netrikdo naujo LR Ūkio ministro pasitikėjimo rusų partneriais ir tik patvirtina išankstinio susitarimo nebuvimo versiją. Greitai Lietuva gali sulaukti situacijos, panašios į Ukrainos ir Gazprom atvejį, kada Kijevui buvo sustabdytas dujų tiekimas „grynai dėl ekonominių priežasčių“. O dabar jau pradėjo sklandyti gandai dėl galimo Mažeikių perpardavimo Lukoilui.  

 Vis tik, reikia tikėtis, kad lenkai nusipirko „Mažeikių naftą“ ne tam, kad perparduotų ją rusams. Bent jau Lenkijos prezidento (žadančio net naftotiekį ir dujotiekį iš Lenkijos į Lietuvą)  ir PKN Orlen vadovybės (teigiančios, kad gandai dėl bendrovės perpardavimo Lukoilui yra tik nepagrįsti gandai) raminimai skatina taip manyti.  

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.