Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Monarchinės Baltarusijos perspektyvos (1)

Viktoras Denisenko
2009 04 05

Žodis „įpėdinis“ politiniame diskurse tapo ypač populiarus prieš Rusijos prezidento rinkimus 2008 metais. Visi laukė, ką gi kaip savo darbų tęsėją įvardins Vladimiras Putinas? Beje, pats antrasis Rusijos prezidentas ilgą laiką tikino, jog jokio įpėdinio nebus, tačiau galiausiai valdžia buvo „perduota“ gana tikslingai. Rusijos prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas, ir vargu ar jis laimėtų rinkimus, jei nebūtų paties V. Putino palaimintas užimti aukščiausiąjį šalies postą. Iš esmės, rusų prezidento rinkimų baigtis buvo aiški iš anksto, o pačius rinkimus galima būtų pavadinti „demokratijos parodijos“ spektakliu. Rusijai teko vaidinti šį spektaklį dėl vienos pagrindinės priežasties – kad galutinai neiškristų iš civilizuotų pasaulio valstybių klubo. Kaip ten bebūtų, Maskva vis dar stengiasi išlaikyti tam tikrą „demokratijos matomumą“, nors dažniausiai tai būtent matomumas ir nieko daugiau. Kitokia situacija yra jos kaimynėje ir artimiausioje partnerėje Baltarusijoje.

Aleksandras Lukašenka jau praeito amžiaus pabaigoje užtarnavo „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ vardą ir vargu ar kada nors jo atsikratys. Tai, kas vyksta Baltarusijoje, atrodo, jau nieko nebestebina. A. Lukašenkos autoritarizmas įgauna vis naujas – nuožmesnes – formas. Kartais atrodo, jog pats „vienintelis ir nepakeičiamas“ šalies vadovas pernelyg užsisvajoja ir tokiais momentais jo režimas tampa panašus į savotišką karikatūrą. Žinoma, rusiškas žaidimo „įpėdinis“ variantas A. Lukašenką vargu ar tenkins. Jis net negalvoja vardan jokios „demokratijos iliuzijos“ atsitraukti į valdžios šešėlį, slėptis už statytinio nugaros. Pirmiausiai, toks manevras nebūdingas A. Lukašenkos mentalitetui, o ir pats Baltarusijos vadovas jau seniai leido suprasti, jog „bus renkamas“ į šalies vadovo postą tiek kartų, kiek užsimanys. Galiausiai, nereikia pamiršti, jog A. Lukašenka yra susipykęs su Vakarų pasauliu (nors pastaruoju metu ir galima stebėti tam tikrą santykių atšilimą) ir nekreipia jokio dėmesio į užsienio ekspertų nuogąstavimus dėl demokratiniu teisių ir laisvių būklės jo valdomoje šalyje.

Tačiau tas faktas, jog A. Lukašenka nesiruošia apleisti valdžios, dar nereiškia, jog Baltarusijos vadovas negalvoja apie galimą įpėdinio kandidatūrą. Iš tikrųjų galvoja, tačiau su sau būdingu pasitikėjimu savo pozicijų tvirtumu. Numatomas A. Lukašenkos įpėdinis ir būsimas naujas „šalies šeimininkas“ – nesantuokinis prezidento sūnus Kolia, kuriam šiuo metu yra penkeri metai (kaip pranešama, vaiko motina – medicinos sesuo Irina Abelskaja). Pastaruoju metu berniukas lydi savo tėvą visuose užsienio vizituose. Ne taip seniai, oficialaus Baltarusijos ir Armėnijos prezidentų susitikimo metu, kol vyko abejų valstybių vadovų pokalbis, Kolia sėdėjo A. Lukašenkai ant kelių. Dar ankščiau berniukas lydėjo Baltarusijos prezidentą į NVS šalių vadovų susitikimą Kirgizijoje. Mažasis „įpėdinis“ buvo su A. Lukašenka ir per Olimpiados atidarymą Pekine, bei dar ankščiau kartu su tėvu ir kitais oficialiais pareigūnais per Nepriklausomybės dienos paradą stovėjo pagrindinėje tribūnoje.

2008 metų rudenį A. Lukašenka kartu su sūnumi stebėjo karines pratybas. Tam reikalui Koliai buvo pasiūta speciali karinė uniforma. Tam tikrą skandalą sukėlė tai, kad pratybų metu generolams teko raportuoti ne tik A. Lukašenkai, bet ir jo sūnui. Nuotraukos, užfiksavusios šią akimirką, apskriejo visą internetą (vieną iš jų galima pamatyti čia – http://www.charter97.org/ru/news/2008/10/22/11354/). Tai leido dar kartą įsitikinti, jog A. Lukašenka elgiasi nepaisydamas jokių normų. Beje, daug kas įvertino paminėtą atsitikimą kaip neginčijamą „režimo pakvaišimo“ požymį.

Nuo mažens rengti savo atžalas valstybinei tarnybai – monarchų privilegija ir principas, kuris šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atgyveno. Sąmoningai ar ne, bet per autoritarizmą ir absoliučios valdžios geidulį A. Lukašenka jau priėjo prie „monarchinės idėjos“ ir dabar augina palikuonį „valdančiajai dinastijai“ tęsti. Skirtumas tik tas, kad pagal klasikinius monarchinius kanonus vargu ar nesantuokinis vaikas galėtų pretenduoti paveldėti sostą (nors istorija žino daug įvairių pavyzdžių). Pažiūrėjus iš kitos pusės, gana simboliška ir tai, kad savo įpėdiniu A. Lukašenka pasirinko penkių metų Kolią, o ne vieną iš savo suaugusių sūnų Viktorą ar Dmitrijų, nors jie irgi nėra pamiršti Baltarusijos vadovo – pirmas iš jų yra prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimams, o antras vadovauja prezidentiniam sporto klubui. Tai, kad „įpėdiniu“ A. Lukašenka įvardijo būtent jauniausiąjį savo sūnų – dar tik vaiką – gali byloti apie tam tikrą vienatvę ir baimes, kurios ankščiau ar vėliau pradeda persekioti autoritarinius lyderius. Tai baimė prarasti valdžią, susijusi su išdavystės baime. Tokiu atveju visai natūralu, kad labiausiai pasitikima mažu vaiku, kuris tikrai neišduos.

Yra ir versija, kad A. Lukašenka pradėjo visur vežiotis su savimi sūnų dėl to, jog žinomas britų viešųjų ryšių specialistas Timoti Bell, kurį Baltarusijos prezidentas pasamdė savo įvaizdžiui gerinti, pranešė jam, jog visuomenė labiau pasitiki šeimos žmogumi. Kaip ten bebūtų, labiausiai visoje šioje istorijoje gaila Kolios, kuriam viskas dabar atrodo tik kaip žaidimas. Kiek šis žaidimas painus jis sužinos tik tada, kai užaugs. Kaip rodo istorija, diktatorių atžalų likimas dažniausiai būna nepavydėtinas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras