|
Monarchinės Baltarusijos perspektyvos (1)
Viktoras Denisenko 2009 04 05
Žodis įpėdinis politiniame diskurse tapo ypač populiarus prieš Rusijos prezidento rinkimus 2008 metais. Visi laukė, ką gi kaip savo darbų tęsėją įvardins Vladimiras Putinas? Beje, pats antrasis Rusijos prezidentas ilgą laiką tikino, jog jokio įpėdinio nebus, tačiau galiausiai valdžia buvo perduota gana tikslingai. Rusijos prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas, ir vargu ar jis laimėtų rinkimus, jei nebūtų paties V. Putino palaimintas užimti aukščiausiąjį šalies postą. Iš esmės, rusų prezidento rinkimų baigtis buvo aiški iš anksto, o pačius rinkimus galima būtų pavadinti demokratijos parodijos spektakliu. Rusijai teko vaidinti šį spektaklį dėl vienos pagrindinės priežasties kad galutinai neiškristų iš civilizuotų pasaulio valstybių klubo. Kaip ten bebūtų, Maskva vis dar stengiasi išlaikyti tam tikrą demokratijos matomumą, nors dažniausiai tai būtent matomumas ir nieko daugiau. Kitokia situacija yra jos kaimynėje ir artimiausioje partnerėje Baltarusijoje.
Aleksandras Lukašenka jau praeito amžiaus pabaigoje užtarnavo paskutiniojo Europos diktatoriaus vardą ir vargu ar kada nors jo atsikratys. Tai, kas vyksta Baltarusijoje, atrodo, jau nieko nebestebina. A. Lukašenkos autoritarizmas įgauna vis naujas nuožmesnes formas. Kartais atrodo, jog pats vienintelis ir nepakeičiamas šalies vadovas pernelyg užsisvajoja ir tokiais momentais jo režimas tampa panašus į savotišką karikatūrą. Žinoma, rusiškas žaidimo įpėdinis variantas A. Lukašenką vargu ar tenkins. Jis net negalvoja vardan jokios demokratijos iliuzijos atsitraukti į valdžios šešėlį, slėptis už statytinio nugaros. Pirmiausiai, toks manevras nebūdingas A. Lukašenkos mentalitetui, o ir pats Baltarusijos vadovas jau seniai leido suprasti, jog bus renkamas į šalies vadovo postą tiek kartų, kiek užsimanys. Galiausiai, nereikia pamiršti, jog A. Lukašenka yra susipykęs su Vakarų pasauliu (nors pastaruoju metu ir galima stebėti tam tikrą santykių atšilimą) ir nekreipia jokio dėmesio į užsienio ekspertų nuogąstavimus dėl demokratiniu teisių ir laisvių būklės jo valdomoje šalyje.
Tačiau tas faktas, jog A. Lukašenka nesiruošia apleisti valdžios, dar nereiškia, jog Baltarusijos vadovas negalvoja apie galimą įpėdinio kandidatūrą. Iš tikrųjų galvoja, tačiau su sau būdingu pasitikėjimu savo pozicijų tvirtumu. Numatomas A. Lukašenkos įpėdinis ir būsimas naujas šalies šeimininkas nesantuokinis prezidento sūnus Kolia, kuriam šiuo metu yra penkeri metai (kaip pranešama, vaiko motina medicinos sesuo Irina Abelskaja). Pastaruoju metu berniukas lydi savo tėvą visuose užsienio vizituose. Ne taip seniai, oficialaus Baltarusijos ir Armėnijos prezidentų susitikimo metu, kol vyko abejų valstybių vadovų pokalbis, Kolia sėdėjo A. Lukašenkai ant kelių. Dar ankščiau berniukas lydėjo Baltarusijos prezidentą į NVS šalių vadovų susitikimą Kirgizijoje. Mažasis įpėdinis buvo su A. Lukašenka ir per Olimpiados atidarymą Pekine, bei dar ankščiau kartu su tėvu ir kitais oficialiais pareigūnais per Nepriklausomybės dienos paradą stovėjo pagrindinėje tribūnoje.
2008 metų rudenį A. Lukašenka kartu su sūnumi stebėjo karines pratybas. Tam reikalui Koliai buvo pasiūta speciali karinė uniforma. Tam tikrą skandalą sukėlė tai, kad pratybų metu generolams teko raportuoti ne tik A. Lukašenkai, bet ir jo sūnui. Nuotraukos, užfiksavusios šią akimirką, apskriejo visą internetą (vieną iš jų galima pamatyti čia http://www.charter97.org/ru/news/2008/10/22/11354/). Tai leido dar kartą įsitikinti, jog A. Lukašenka elgiasi nepaisydamas jokių normų. Beje, daug kas įvertino paminėtą atsitikimą kaip neginčijamą režimo pakvaišimo požymį.
Nuo mažens rengti savo atžalas valstybinei tarnybai monarchų privilegija ir principas, kuris šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atgyveno. Sąmoningai ar ne, bet per autoritarizmą ir absoliučios valdžios geidulį A. Lukašenka jau priėjo prie monarchinės idėjos ir dabar augina palikuonį valdančiajai dinastijai tęsti. Skirtumas tik tas, kad pagal klasikinius monarchinius kanonus vargu ar nesantuokinis vaikas galėtų pretenduoti paveldėti sostą (nors istorija žino daug įvairių pavyzdžių). Pažiūrėjus iš kitos pusės, gana simboliška ir tai, kad savo įpėdiniu A. Lukašenka pasirinko penkių metų Kolią, o ne vieną iš savo suaugusių sūnų Viktorą ar Dmitrijų, nors jie irgi nėra pamiršti Baltarusijos vadovo pirmas iš jų yra prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimams, o antras vadovauja prezidentiniam sporto klubui. Tai, kad įpėdiniu A. Lukašenka įvardijo būtent jauniausiąjį savo sūnų dar tik vaiką gali byloti apie tam tikrą vienatvę ir baimes, kurios ankščiau ar vėliau pradeda persekioti autoritarinius lyderius. Tai baimė prarasti valdžią, susijusi su išdavystės baime. Tokiu atveju visai natūralu, kad labiausiai pasitikima mažu vaiku, kuris tikrai neišduos.
Yra ir versija, kad A. Lukašenka pradėjo visur vežiotis su savimi sūnų dėl to, jog žinomas britų viešųjų ryšių specialistas Timoti Bell, kurį Baltarusijos prezidentas pasamdė savo įvaizdžiui gerinti, pranešė jam, jog visuomenė labiau pasitiki šeimos žmogumi. Kaip ten bebūtų, labiausiai visoje šioje istorijoje gaila Kolios, kuriam viskas dabar atrodo tik kaip žaidimas. Kiek šis žaidimas painus jis sužinos tik tada, kai užaugs. Kaip rodo istorija, diktatorių atžalų likimas dažniausiai būna nepavydėtinas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |