Senas, nuo pat Ukrainos nepriklausomybės atgavimo užsitęsęs Rusijos ir Ukrainos ginčas dėl Juodosios jūros laivyno ir joje esančios įrangos pasiekė naują fazę. Tiesa, jis dar neįgavo atviro konflikto spalvų, tačiau atspindi Rusijos geopolitinius interesus šiame nuo seno įtemptame regione.

Rusijos laivai liks be navigacijos?

Kaip paskelbė Ukrainos jaunimo organizacija „Studentų brolija“, Sevastopolio apeliacinis ūkio teismas priėmė sprendimą atimti iš Rusijos gynybos ministerijos 22 navigacinius hidrografinius objektus, tarp kurių yra ir keturi švyturiai.

Rusijos karinio jūrų laivyno vyriausioji vadovybė užprotestavo šį sprendimą, pareiškusi, kad visi ginčytini tokio pobūdžio klausimai turi būti nagrinėjami šių valstybių mišrioje komisijoje, kuri posėdžiaus tik spalį, nes tai numato abiejų šalių pasirašyti baziniai susitarimai.

Po šio protesto Rusijos televizija pranešė, kad „Studentų brolija“ paskubėjo pranešti apie teismo sprendimą. Verdiktas dėl minėtų objektų buvo paskelbtas dar 2005 m. balandį, o šį ketvirtadienį, rugsėjo 14-ąją, Sevastopolio teismas nagrinės Rusijos skundą šioje byloje. Atsakydamas į Rusijos protestus, Ukrainos jaunimas priduria, kad keturi švyturiai šalies transporto ir ryšių ministerijai priklauso pagal  šalies vyriausybės nutarimą nuo 1998 m. rugpjūčio 17 d.

Kaip ten bebūtų, Rusijos laivynas netenka labai svarbių navigacinių priemonių, reikalingų tiek krovininių, tiek karinių laivų navigacijai. Juodosios jūros karinio laivyno vadovybė iki šiol guodžiasi, kad šis Rusijos laivynas tebelieka stipriausiu regione pagal kovinių vienetų kiekį, nusileisdamas tik Turkijai. Rusijos admirolai laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ pareiškė, kad galima apsieiti visiškai be jokių švyturių ir naudotis palydovine navigacine įranga, kuri nėra Ukrainos nuosavybė.

Pavojingi incidentai Ukrainos žemėje ir vandenyje

Visuomeninės organizacijos „Studentų brolija“ aktyvistai metų pradžioje bandė užimti keletą švyturių ir kitų Rusijos laivynui priklausančių objektų, tačiau, tarpininkaujant Kijevui, turėjo juos palikti. Kitas incidentas įvyko šių metų kovą, kai Rusijos karinis desantinis laivas „Nikolajus Filčenkovas“ netoli Feodosijos esančiame Opuko iškyšulio poligone išlaipino 142 jūrų pėstininkus ir 28 karines mašinas iš 382-ojo atskirojo jūrų pėstininkų bataliono, kurio dislokacijos vieta – Temriuko miestas Krasnodaro srityje. Tam Kijevo leidimo jie neturėjo. Ukrainos užsienio reikalų ministerija Rusijai įteikė specialią notą, kad ši pažeidžia 1997 m. kovo 28 d. dvišalį susitarimą ir Ukrainos įstatymą dėl valstybinės sienos. Ukrainos parlamentas pareikalavo pradėti Rusijos laivyno išvedimo iš Sevastopolio procedūrą, nes jūrų pėstininkų išsilaipinimą Feodosijoje jis vertina kaip „ginkluotą įsiveržimą į Ukrainos teritoriją“. Kiti Rados deputatai pareikalavo kompensuoti ekologinius nuostolius dėl Rusijos užtvankos statybos Kerčės užutekyje.

Ir nors Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka tą kovo mėnesio incidentą pavadino „kariniu aplaidumu“, Rusijos Juodosios jūros laivyno priklausomybės problema pradeda griauti Ukrainos ir Rusijos santykius. Viktoras Juščenka ne kartą kreipėsi į Vladimirą Putiną, prašydamas patikrinti, ar Rusijos laivyno dislokacija tebeatitinka 1997 metų sutartį ir keturis ją papildančius susitarimus. Šie dokumentai numatė dešimčiai metų pratęsti Rusijos laivyno dislokaciją Juodojoje jūroje. Kartu Kijevas Maskvai pamėtėjo idėją, kurią, beje, jau seniai įgyvendina Rusija: Juodosios jūros laivyno bazę iš Sevastopolio perkelti į Novorosijską.

Rusija savo karinę galia išsaugos

Rusijos gynybos ministras Sergėjus Ivanovas perprato šį Kijevo manevrą ir griežtai pareiškė: „Svarbiausioji laivyno bazė lieka Sevastopolyje, ir Juodosios jūros laivynas, kaip ir kiti Rusijos laivynai, bus plečiami“. Ministras net nurodė tikslią datą, iki kurios ten bus Rusijos karinė jūrų bazė – 2017 metai. Jau 2013 metais bus pradėta šios bazės dislokacijos pratęsimo procedūra, nors Novorosijske du laivų bazavimo punktai bus įrengti iki 2011 metų.

Rusija supranta, kad jos karinio laivyno dislokacija Ukrainos teritorijoje gali atidėti Kijevo puoselėjamas viltis kuo greičiau įstoti į NATO. Tačiau prezidentas Viktoras Juščenka, viešėdamas Varšuvoje, mėgino pateikti šios problemos sprendimo versiją. Jis pareiškė, kad „ši problema visiškai nėra kliūtis mūsų dialogui su Aljansu ir ES“. Vis dėlto užsienio apžvalgininkai mano kitaip. Dar nė vienoje šalyje nedislokuojamos kelios skirtingų pozicijų kariuomenės, o kai šiemet Kryme pratyboms bandė išsilaipinti Amerikos kariškiai, vietos aktyvistai privertė juos pasukti atgal...

Taigi klausimas, ar Rusijos Juodosios jūros laivynas liks Ukrainos teritorijoje, jau nebeaktualus. Dabar diskutuojama – kada rusai išsikraustys.

Juodojoje jūroje bazuojasi 30-oji Rusijos laivų divizija, 197-oji desantinių laivų brigada, 247-asis povandeninių laivų divizionas, 68-oji ir 184-oji apsaugos laivų brigada, 418-asis traluotojų divizionas, 41-oji brigada ir 295-asis Sulino raketinių katerių divizionas, 112-oji žvalgybos laivų brigada, taip pat įvairūs tiekimo ir aprūpinimo, hidrografijos, gaisrininkų ir gelbėjimo laivai.

Klausimas platesnis: kam priklausys Krymas?

Problema išsiplečia iki regioninio masto: kaip bus sprendžiamas viso Krymo priklausomybės klausimas. Jis, atrodo, nediskutuotinas, bet Krymo politiniai aktyvistai deda pastangas grįžti į Rusijos glėbį.

Iš tiesų, Krymo autonominė respublika – sena rakštis Kijevui. Šiame 26 tūkst. kv. kilometrų plote, kuriame gyvena apie pustrečio milijono gyventojų, labai silpnai ruseno „oranžinės“ revoliucijos laužas. Nuo pat autonomijos grąžinimo Ukrainai 1954 metais, po Stalino mirties, čia vis garsiau girdisi reikalavimai vėl atsiduoti Rusijos globon. Nuvilniję ginčai dėl Juodosios jūros laivyno, kurį Maskva nuomojasi iš Kijevo, ir dėl nedidelio jūros šelfo ruožo vėl peraugo į reikalavimus sugrąžinti Krymą Rusijai.

Rusijos Dūma nusiuntė užklausimą savo vyriausybei apie galimas priemones, siekiant susigrąžinti Ukrainai priklausantį pusiasalį 1774 m. Rusijos sutarties su Osmanų imperija pagrindu, nes kitais metais nustos galioti dvišalis Rusijos ir Ukrainos susitarimas dėl sienų pripažinimo. 1991 metais Krymas, kaip ir kitos Ukrainos sritys, referendume balsavo už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, todėl dabar – tokio nacionalinio Krymo gyventojų pakilimo atmosferoje – V. Juščenkos politiniai oponentai inspiruoja naują referendumą dėl autonomijos atsiskyrimo nuo Ukrainos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.