Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Moldova: kas nenužudo – sustiprina

Krzysztof Kolanowski
2009 04 14

„Jos comuniştii!“ („Šalin komunistus!“) – ši frazė labai primena 1989 m. Rumunijos revoliuciją, kuri baigėsi diktatoriaus N. Čiaušesku (Ceauşescu) nuvertimu ir egzekucija. Dabartinius protestus Moldovoje lydi tie patys šūkiai ir, rodos, panašus tikslas: nuversti komunistus, atėjusius į valdžią prieš aštuonerius metus ir – demonstrantų nuomone – falsifikavusius rinkimų rezultatus bei netekusius demokratinio mandato. Demonstrantams komunistai įkyrėjo, demonstrantai nori Europos. Panašiai buvo prieš 20 metų Rumunijoje. Analogija akivaizdi.

Galima ir kitaip interpretuoti įvykius, kaip tai daro Rusijos žiniasklaida ir Moldovos prezidentas Vladimiras Voroninas: protestai vyksta pagal įprastą „spalvotųjų revoliucijų“ scenarijų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. „Vakariečiai“ ketina surengti perversmą, o pinigų, matyt, gauna iš užsienio, tikriausiai iš kaimyninės Rumunijos, nes demonstrantai mosuoja jos vėliavomis. Todėl buvo trumpam uždaryti pasienio kontrolės punktai su Rumunija, tos valstybės piliečiai nebuvo leidžiami per sieną, o nuo praėjusios savaitės pabaigos jie į Moldovą galės vykti tik su vizomis.

Tačiau abi analogijos – tik paviršutiniškas įvykių interpretavimas. Net negalima teigti, kad Moldovoje susidūrė prorusiškas ir provakarietiškas požiūriai. Ši šalis turi savo specifiką, kurią kartais sunku suprasti net artimiausioms kaimynėms. Daug sąvokų, tokių kaip komunistas, valstybininkas, tauta, yra netekusios savo tradicinės reikšmės.

Pradėkime nuo komunistų, nes tai – tikras Europos fenomenas. Europoje nerasite kitos valstybės, kur valdanti partija pati save vadintų komunistine. Tačiau tai visai nereiškia, kad Moldova jau aštuonerius metus vėl žengia komunizmo link: iš senosios ideologijos likęs tik pavadinimas. Antai dar vykstant rinkimų kampanijai, Komunistų partija (PCRM) savo plakatuose kvietė: „Kurkime kartu europinę Moldovą!“, o šį šūkį iškalbingai iliustravo kūju ir pjautuvu. Savo rinkimų programoje komunistai žadėjo pakelti algas ir pensijas, įdiegti tarptautinius standartus atitinkančią sveikatos apsaugos sistemą, taip pat dvigubai padidinti valstybės biudžetą (apie mokesčių didinimą – nė žodžio). Toliau programoje skaitome apie artimesnį dialogą su Europos Sąjunga siekiant užtikrinti laisvą asmenų ir prekių judėjimą. Visą programą jos autoriai apibendrina žodžiais „stabilumas“ ir „pokyčiai į gerąją pusę“. Vadinasi, siekiai aiškiai proeuropietiški. O jeigu tikėtume valstybiniais laikraščiais, padėtis šalyje išvis nėra bloga: štai „Moldova Suveran㓠rašo, kad 2008 m. buvo užfiksuotas žemiausias istorijoje nedarbo lygis, o Moldovos lėja ne be reikalo pavadinta „lydere tarp stabiliausių Rytų Europos valiutų“. Už savo laimėjimus ir „gerą programą“ komunistai gavo – anot preliminarių rinkimų rezultatų – 49,91 proc. visų balsų.

Taigi kodėl protestuojama? Ieškant atsakymo reikėtų nusileisti ant žemės ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų atrodo padėtis šalyje. Nedarbo iš tikrųjų beveik nėra (5,1 proc.), nes daug kas išvažiuoja dirbti į užsienį, ir šalis išsivaikšto kas sau. Kam pavyko gauti vizą, vyksta į Vakarų Europą ar bent į Rumuniją, o kiti randa darbą Maskvoje. Nėra tikslių duomenų, kiek moldavų gyvena užsienyje, tik spėjama, kad šis skaičius viršija milijoną (iš maždaug 4,1 milijono gyventojų), arba per 25 proc. darbingo amžiaus žmonių. Emigracijos mastą rodo iš Kišiniovo kasdien išvykstantys trys pilni traukiniai Maskvos link.

O tie, kas pasiliko, stengiasi visokiais būdais pragyventi. Vidutinis atlyginimas neviršija 200 eurų, bet daug dirbančiųjų, ypač provincijoje, gauna mažiau. Beje, dar prieš metus nominalus atlyginimas eurais buvo daug mažesnis, bet, laimė, Moldovos lėjos, „lyderės tarp stabiliausių Rytų Europos valiutų“, kursas ryškiai išaugo. Šis faktas turėtų kelti rūpesčių eksportuotojams, bet jų – be vyno gamintojų – nėra daug. Užtat daug kas importuojama – jeigu manote, kad Lietuvos prekybos centruose yra gausu užsienietiškų prekių, siūlyčiau pasidairyti po Moldovos parduotuves: rasite pieno net iš Čeliabinsko srities!

Komunistai laimi, nes žada stabilumą - žmonės pastebi, kad realybė skiriasi nuo provyriausybinių laikraščių entuziastingų antraščių, bet taip pat pripranta prie realybės ir nenori jos prarasti. Liliana Armašu rašo žurnale „Contrafort“: „Už rinkiminį pasyvumą dar blogiau yra paternalizmas, įsišaknijęs besarabų (moldavų) mentalitete: (...) dauguma jau identifikuojasi su valstybine valdžia (...); net jeigu kas mėnesį gauna 100 eurų iš vaikų, išvykusių į užsienį, pripažįsta tik savo 300 lėjų (23 eurų) pensiją – mažą, bet stabilią, kurią jiems moka Voroninas.“

Kita pagrindinė šalies problema - visur įsivyravusi korupcija. Ją skatina žemos žmonių pajamos, todėl lengvai galima papirkti gydytoją, universiteto profesorių, muitininką ar bet kurį kitą valstybės tarnautoją. Korupcija klesti ir Padnestrėje – tai separatistinis regionas, pasiskelbęs nepriklausoma valstybe. Paskutiniuoju laiku Moldovoje vis dažniau tenka girdėti nuomonę, kad Padnestrės konfliktas palaikomas dirbtinai, nes „kažkam gali būti patogu“, jog dalis pasienio su Ukraina nėra kontroliuojama valstybės.

Komunistai yra tipinė „valdžios partija“ be jokios ideologijos, o svarbiausia jų programos dalis – „užimti valdžios pozicijas visais lygmenimis, užimti viską“, kaip sakė vienas žinomas Lietuvos politikas. Todėl jų programa atrodo universali, jie žada, kad „visiems bus geriau“, o užsienio politikoje žvelgia ir Rusijos, ir Europos kryptimis. Jų programos nekonkretumą atskleidžia ir tai, kad iki šiol jie aiškiai nenurodė savo kandidato į prezidento, kuris renkamas parlamento (dabartinis prezidentas V. Voroninas, jau baigiantis antrąją kadenciją, nebegali kandidatuoti), postą.

Tačiau dabartiniai protestai yra susiję ne tik su jaunų žmonių nusivylimu komunistais, bet ir su pačių moldavų tapatybės problema. Iki šiol Moldovos gyventojai neturi vieningos nuomonės, kaip vadinti savo tautą ir kalbą. Už moldavų tautos suverenumą ir kalbos išlaikymą pasisako... komunistai, deklaruodami: „esame moldavai, ir taškas“. Kiti apskritai neigia moldavų kalbos egzistavimą. Beje, pats V. Voroninas prieš metus pripažino, kad moldavų ir rumunų kalbos – tai „identiškos kalbos“, tik moldavų kalbos sąvoka esą senesnė. Todėl protestuodami jaunuoliai skandavo ne tik „Šalin komunistus!“, bet ir „Vienybė“ („Unire“) ir „Rumunija“, todėl ir plevėsavo Rumunijos vėliavos. Unionistai nori būti vadinami ne moldavais, o besarabais. Taigi moldavų tapatybė tampa ne etniniu, istoriniu ar lingvistiniu, o grynai politiniu klausimu, nes pagal vartojamą terminologiją įmanoma lengvai atspėti žmogaus politines simpatijas.

Protestai taip pat parodė savotišką kartų konfliktą. Lengva pastebėti, kad tarp protestuotojų nerasi nė vieno pensininko, tik jaunus žmones. Priežastis galbūt ta, kad ne pensininkai, o kaip tik jaunuoliai dažniausiai išvyksta į užsienį dirbti ar studijuoti. Net pabuvę tik pas „artimus kaimynus“, t. y. Rusijoje ar Rumunijoje, jie ima kritiškiau vertinti Moldovos padėtį, o jos „stabilumą“ jau vadina „beviltiškumu“. Garbingo amžiaus žmonės užsienio nematė, užtat gerai prisimena sovietinę praeitį, o gal ir skurdą tarpukario Rumunijoje. Kadangi pensininkų ir jaunimo politinės simpatijos gerokai skiriasi, dar prieš rinkimus Moldovoje sklido jau iš kitų šalių gerai pažįstama žinutė: „Gelbėk šalį – paslėpk močiutės pasą.“

Taigi tie, kurie įtaria, kad protestai yra skatinami Rumunijos, iš dalies yra teisūs. Sąmokslo teorija, kad Rumunijos valstybė finansavo riaušes, atrodo visiškai neįtikėtina. Dar galima įsivaizduoti, kad didelės valstybės, tokios kaip JAV ar Rusija, turi galimybę daryti įtaką kitų, silpnesnių šalių vidaus politikai. Bet būkime realistai: Rumunija, būdama viena skurdžiausių Europos Sąjungos šalių, dabar sunkiai paveikta krizės, vargu ar sugebėtų rasti savo biudžete lėšų diversinėms akcijoms kitose valstybėse vykdyti. Tačiau neturime užmiršti, kad Rumunijos universitetuose studijuoja nemažai moldavų, o 2007 m. net milijonas moldavų pateikė prašymą suteikti Rumunijos, ką tik įstojusios į Europos Sąjungą, pilietybę. Moldavai, pagyvenę Rumunijoje, lengvai tampa unionistais. Tokia ir yra Rumunijos įtaka protestams.

Opozicija kaltina komunistus, esą jie padarė viską, kad apsunkintų moldavams, gyvenantiems užsienyje, dalyvauti rinkimuose. Balsuoti jie galėjo vien Moldovos diplomatinėse atstovybėse, kurių daugelyje valstybių nėra (pavyzdžiui, Airijos moldavai turėjo specialiai skristi į Londoną). Be to, opozicija nerimavo, kad diplomatinėse atstovybėse nebuvo tarptautinių rinkimų stebėtojų. Didelį pasipiktinimą sukėlė gandas, esą buvo pranešta, jog 90 proc. užsienyje gyvenančių rinkėjų balsavo už komunistus, tačiau Centrinė rinkimų komisija tokią informaciją paneigė. Tačiau sunku neigti, kad iš užsienyje gyvenančių moldavų tik 14 tūkstančių balsavusiųjų (apie 1,5 procento) lėmė komunistų pergalę.

Protestas, kaip žinoma, virto riaušėmis, o demonstrantai užėmė dalį prezidentūros ir parlamento pastatus. Tačiau abejotina, ar Moldovoje prasideda nauja „revoliucija“. Kituose miestuose protestų beveik nebuvo, o komunistai jau spėjo apsiskelbti chuliganizmo aukomis. Juk tarp sužeistųjų – daugiausia policininkų, o ne demonstrantų. Dabar protestai pritilo, opozicinių partijų lyderiai kratosi atsakomybės už riaušes, o prezidentas vadina mitinguojančius „fašistais“ ir žada prieš juos panaudoti jėgą. Oficialūs Rumunijos ir Moldovos santykiai dar labiau atšalo: nepaisant komunistų „europinių siekių“, buvo įteisintas vizų režimas. Kišiniovas kaltina Rumuniją perversmo skatinimu, o Rumunijos politikai savo ruožtu piktinasi dėl to, kad Moldovos komunistai bando „perkelti atsakomybę už savo vidines problemas ant Rumunijos ir jos piliečių pečių“. Šalies visuomenė vėl yra susiskaldžiusi. Moldovos komunistų portalas praneša, kad visoje šalyje vyksta mitingai prieš „fašistinį perversmą“. Užsienio moldavams paskutinių dienų įvykiai sukėlė ir vilčių, ir frustracijos. Kas nenužudo, sustiprina – taip apie save gali pasakyti valdančioji partija. Galbūt. O kas toliau?

Post scriptum: vos spėjau parašyti šį straipsnį, o pasirodė dar viena sąmokslo teorija: anot Rumunijos dienraščio „Ziua“, vienas opozicijos atstovų Aleksandru Tanase teigia, kad kai kurie jaunuoliai, šaukiantys „Vienybė su Rumunija“ ir mėtantys akmenis, tarpusavy kalbėjo rusiškai. Taip pat riaušių metu iš prezidentūros dingo buhalteriniai dokumentai, o tai – jo nuomone – rodo, kad „Voroninas pats išprovokavo riaušes (...), norėdamas ištrinti savo nusikaltimų pėdsakus“. Visa laimė, kad antraštės keisti nereikia...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras