Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusija posovietinėje erdvėje: „geokultūrinio“ puolimo ypatumai

Vadim Dubnov
2006 09 14

Viktoras Janukovičius Eurazijos ekonominės bendrijos aukščiausio lygio susitikime Sočyje nepabijojo atrodyti komišku, atsakydamas į klausimą, kodėl jis jau keletą savaičių ministras pirmininkas, o rusų kalba Ukrainoje vis dar nepaskelbta valstybine. Reikalas tas, pasakė jis, kad mes kol kas neturim konstitucinės daugumos parlamente. O grįžęs į Kijevą jis jau nieko neslėpė: rusų kalba Ukrainos rytuose neturi problemų – problemų turi kaip tik ukrainiečių kalba. Beje, teisybę pasakius, skirtingai nuo oranžinės revoliucijos laikų Maskva šį kartą „sirgo“ už Janukovičių, kuris buvo laikomas jos protežė, anaiptol ne taip aistringai...

 „Geokultūros“ buvimą už savo sienų bet kuri diplomatija laiko vienu iš pačių veiksmingiausių savo politinės įtakos įtvirtinimo metodų. Tokio buvimo pagrindas yra kalba. Be to, ne tokiu pavidalu, kuriuo anglų kalba tapo globalizavimo kalba – šis faktas nei didina, nei mažina simpatijų kiekį anglams ir amerikiečiams. Šiuo atveju anglų kalba nėra konkrečios valstybės atributas. Kalbama apie tą anglų kalbą, kuri lieka viena iš valstybinių Indijoje, apie tą prancūzų, kuri – antra kalba alžyriečiams. Žodžiu, apie tai, kaip saugomas istorinis palikimas, šiandien virstantis geopolitikos elementu.

Buvę didžiosios kolonijų metropolijos liko kultūriniais traukos centrais savo buvusiom kolonijom, nežiūrint į visus išsivadavimo karus ir sipajų sušaudymus. Nei Anglija, nei Prancūzija, nei Olandija šioje situacijoje niekada nereikalavo pirmumo pasitraukiančios metropolijos kalbai, nei ypatingos globos tiems, kurie tą kalbą laikė savo gimtąja kalba.

Specialiai, žinoma, operacijos simboliniu pavadinimu „Didysis pasitraukimas“ nei Londonas, nei Madridas nerengė. Istorija išgelbėjo juos iš būtinybės pavydžiai rūpintis savo pokolonijiniu politiniu svoriu pasaulyje. Nors išmintis ir ryžtas, su kuriuo de Golis iškilmingai paskelbė apie išėjimą iš Alžyro, galų gale, kainavo jam prezidento postą, tuo pačiu galėjo kainuoti ir gyvybę – prancūzų kariniai patriotai jam šito neatleido taip pat, kaip dauguma rusų neatleido Jelcinui Belovežo girios.

Problema ta, kad Rusija išėjo iš SSSR anaiptol neturėdama tokio pakankamo išsilavinimo, kaip pokolonijinių reikalų pirmtakai iki jos. Revanšo nuotaikos matėsi bet kurioje buvusioje metropolijoje, ir Kemaliui Atatiurkui istorijoje lieka nemažai klausimų, bet jis taip pat, kaip vėliau de Golis, sugebėjo įtikinti naciją tuo, kad jai reikia sutelkti dėmesį į visai kitas problemas.

Rusijoje gi šitas revanšizmas, santūriai kultivuotas ir Jelcino laikotarpiu, šiandien įgauna nacionalinės idėjos bruožus. Vienas „Edinoj Rosii“ lyderių Olegas Morozas šiandien taip ir formuluoja jos ideologiją: „Mes – istorinio revanšo partija“. Kas ir nustato „geokultūrinės“ politikos esmę.

Drąsiai fantazuojant, būtų galima pasiūlyti, koks galėtų būti šis vektorius. Be to, išeities pozicijos buvo labai palankios. Rusija iš tikrųjų galėjo įgyti net ne keturiolika – pagal buvusių SSSR brolių skaičių, o žymiai daugiau sąjungininkų – visų buvusių socializmo barakų kaimynų sąskaita. Sovietiniai universitetai potencialius kultūros agentus išsiuntinėjo po visą pasaulį, tęsiant globalų darbą, kurį pradėjo Čechovas ir Dostojevskis. Žodžiu, daug kur Rusija Ukrainai ir Uzbekistanui visiškai galėjo likti kultūriniu traukos centru. Gausias rusų bendruomenes ji galėjo paversti rusų kultūros saugojimo ir tolesnio populiarinimo židiniais, dėl to pačiu natūraliausiu būdu sektų norinčių išsaugoti rusų kalbą gausėjimas ir didėtų jai skirtų valandų kiekis mokykloje. Galų gale, toje pačioje Indijoje angliškai kalbama su neįtikėtinu akcentu, bet kalba išlieka, ir jauni indai važiuoja mokytis ekonomikos į Londono mokyklas ne kaip į užsienį, bet kaip į sostinės universitetą. Grįžę, jie papildo tą indišką elitą, kuris sugeba vystyti anglosaksų valstybės valdymo  tradicijas – su atitinkamomis simpatijomis buvusiai metropolijai. 

Į Maskvą, žinoma, taip pat važiuoja mokytis iš Biškeko ir Jerevano, bet tai, greičiau, dėl kito lygio negalėjimo. Taip iš tos pačios Armėnijos persikrausto į Rusiją dauguma tik dėl to, kad sukauptų jėgų ir lėšų tikrajam šuoliui, kurio kryptis pasukta žymiai labiau vakarų kryptimi. Metropolijos savo kolonijose nori nenori turi kopijuoti savo ir politines, ir ekonomines tradicijas, kurdamos kolonijinį gyvenimą pagal savo šablonus. Ir jeigu įgytose teritorijose europinės metropolijos diegė – žinoma, atsižvelgiant į savo ypatybes – nors šiokį tokį parlamentarizmą ir ekonominę konkurenciją, tai nei carinė, nei komunistinė Rusija, vertinant politiškai, nieko, išskyrus valdininkų valdžios išvystymo žanrą, nedavė.

Tačiau netgi ir šiuo atveju jai liko daug galimybių palikti gerus prisiminimus. Tuo pasireiškė esminis skirtumas nuo europietiškų atvejų: jei kitos kolonijos stengėsi išsaugoti tradiciją, sukauptą per svetimo valdymo laikotarpį, tai pirmas „posovietinių kolonijų“ potraukis buvo sugriauti ją kuo greičiau. Po nepriklausomybės potraukio sekė antikomunistinis, kuris ganėtinai skyrėsi Baltijos ir, tarkim, Uzbekistano šalių atveju. Šioje situacijoje demokratinė Rusija taip pat galėjo save laikyti imperijos auka, papildomai stimuliuoti tuos, kurie abejojo nepriklausomybės idėjomis ir, naudojant Baltijos šalių pavyzdį, įtikinti, kad būtent potraukis į nepriklausomybę – galimas būsimos gerovės raktas. Ir dalinai visiems galėjo likti kultūrinės ir tuo pačiu politinės traukos centru.

Maskva suteikė pirmenybę kitam saviraiškos keliui. Realiai egzistuojančias rusų kalbos problemas savo patriotiniais „kūno judesiais“ ji tik apsunkino ir toli gražu ne savo tėvynainių naudai. Pakeliui sugadinusi ir šiaip jau ne per daug gerus santykius su buvusiais broliais dėl klausimo, kuris nė kiek neatrodė politinis normalioje situacijoje. Kalbos klausimas realybėje svarbus tik 3-4 procentams rusiškai kalbančios diasporos, kaip tvirtina sociologai, ir tik klausimo perkėlimas į politinę plokštumą suteikia jam tokį aštrumą ir masiškumą.

Ir Maskva, politiškai pasirinkusi valdžios vertikalės modelį ir tai, ką dabar priimta vadinti „suverenia demokratija“, suteikė pirmenybę savo žaidimui ne tų, kurie dirbo savo suvereniems projektams, pusėje, o tų, kurie buvo jai artimesni politiniu požiūriu. Tarkim Lukašenkos ir Kučmos pusėje, kurie, savo politinio išgyvenimo tikslais, teikė pirmenybę integracinio pobūdžio projektui, žaisdami su Maskva „geokultūrinius“ žaidimus priklausomai nuo politinių aplinkybių.

Ukraina yra labai išraiškingas pavyzdys. Pirmiausia todėl, kad abu šie projektai iš tiesų nors politiškai yra orientuoti skirtingai, kultūriniu požiūriu abu yra susiję su ukrainiečių kalba. Antra, toje revoliucijoje pralaimėjusių nebuvo, nes revoliucija – ne tiek konkrečių žmonių sėkmė, kiek naujos realybės įsitvirtinimas. Realybės, kuri Ukrainoje pakankamai tenkino ir tuos, kurie buvo laikomi pralaimėjusiais. Janukovičius šiandien, netgi laimėjęs, žaidžia pagal „oranžines“ taisykles ir jam jos visiškai tinka. Trečia, viena ar kita forma tokių projektų varžymasis vyksta kiekvienoje posovietinėje respublikoje, įskaitant ir centrinę Aziją. Ir galų gale ketvirta: nes sutiko su Rusijos žaidimo taisyklėmis, pagal kurias „geokultūriniai“ klausimai taip tampriai susiejami su politine situacija, kad netgi labiausiai autoritariniai valdytojai palaipsniui pastato „redutus“ galimos kultūrinės Rusijos įtakos kelyje. Turkmenbaši savarankiškumas apsirūpinant dujomis, pavirsta faktiškai rusų kalbos teisiniu atšaukimu šalyje. Taškentas, kuris po Andižano demonstravo lojalumą Rusijai, atrodo, jau yra pasiruošęs naujam posūkiui į vakarus su atitinkamomis pasekmėmis rusiškam kultūriniam projektui. Rezultatas visiškai numatomas ir reakcija suprantama. Jeigu Maskva elgtųsi taip, kaip idealiai turėtų elgtis pasitraukianti metropolija, kultūrinė ir kaip pasekmė politinė įtaka bei kaip antrinė jos pasekmė vėl kultūrinė įtaka būtų ne trumpalaikė, o pastovi ir naudinga abiem pusėm. Aišku, jei politine įtaka laikytume ne diktatą, o geranorišką interesų suderinimą.

Maskva kaip ir anksčiau pirmiausia vertina politinius aspektus, todėl visiškai nieko nesiėmė, kai Turkmėnijoje rusų kalba buvo apribota taip, kaip niekada nebuvo ribojama nei Baltijos šalyse, nei Gruzijoje. Kita schema nenagrinėjama, „geokultūrinis“ matavimas kaip ir anksčiau nėra tikslas ir pasilieka tik viena iš politinio spaudimo priemonių. Ir rezultate traukos poliumi tampa Kinija – Kazachstane kiniečių kalbą studijuojančių studentų kiekis jau viršija tradiciškai linkusių studijuoti turkų kalbą. Tadžikistane, kur kalbama farsi, bėgant laikui, palankiai vystantis įvykiams, tokiu poliumi gali tapti Iranas, Azerbaidžanui  Turkija kultūriniu požiūriu jau seniai reiškia ne mažiau nei Rusija.

Tačiau netgi tokiomis sąlygomis rusiškas kultūros projektas teberusena. Kaip pastebėjo žymi Gruzijos politikė Irina Sarišvili, Maskvai reikia paprasčiausiai atsiminti, kad gruzinų potraukį Maskvai reikia suprasti kaip jų potraukį Puškinui, bet jokiu būdu ne tam, kam matome dabar. Ir net rusiško „popso“, kuris dar prieš keletą metų sklido iš bet kurio kioskelio bet kurios stoties aikštėje beveik visose posovietinėse respublikose, dabar yra vis mažiau.

Galimybės pasilieka. Šiandien dar ne vėlu Rusijos „geokultūrinį“ projektą reanimuoti, tam reikia tik vieno: netrukdyti kiekvienoje šalyje įsitvirtinti savam nacionaliniam ir suvereniam kultūriniam projektui, kaip tai vyksta Ukrainoje. Ir tik šio įsitvirtinimo fone naudotis dar išliekančiu potraukiu Rusijos kultūrinei erdvei.

Ketinimų keisti taktiką, beje, nėra pastebima. „Geokultūrinis“ puolimas kaip ir anksčiau naudojamas tik kaip argumentas dujų prekyboje ar prieš kieno nors siekį patekti į NATO arba Europos Sąjungą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras