Pasisakymas Baltijos Europos intergrupėje

Norėčiau pateikti keletą pastabų, kurias reikėtų suvokti kaip klausimus kiekvienam žmogui ir kiekvienai vyriausybei, ne tik „Gazpromui“, kuris yra Rusijos vyriausybės ir jos užsienio politikos dalis.

Iš suinteresuotos verslo grupės „Nord Stream“ esame gavę daugybę paaiškinimų ir atsakymų – daugiau, negu pastarąjį dešimtuką su spalvotais paveikslėliais, – tačiau atsakymo į 2008 m. liepos 8 d. Europos Parlamento rezoliuciją ligi šiol nepateikta. Tame Europos dokumente yra daug pageidavimų ir klausimų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti arba atsakyti dar prieš statybos darbams paliekant suverenią Rusijos teritoriją ir įžengiant į tarptautinę jūrą, kurioje smarkiai paliestų jos dugną ir vandenis, turinčius savų srovių ir pažeidžiamų vietų.

Tame dokumente buvo keliama daug klausimų, išties svarbių Europos tautoms, kurioms atstovaujama Europos Parlamente, bet visa tai greičiausiai liko „Nord Stream“ deramai neapžvelgta, išskyrus „Gazprom“ pataisų pluoštą pateiktą su vokiečių parlamentarų parašais likus vos porai dienų iki galutinio balsavimo Visumos posėdyje.

Toks arogantiškas ignoravimas būdingas Rusijos politikos stiliui, ir tai patvirtina, kad „Nord Stream“ yra pirmiausiai dabartinės Rusijos valdžios projektas ir tikslas.

Sąvokų supainiojimas – neva Europos Vadovų Taryba pritarusi pačiam projektui, ne tik idėjai – irgi būdingas Rusijai.

Dar viena didžiulė visų būsimų viešųjų ryšių bėda buvo  pati pradžia, o taip pat bendras fonas, kai Rusijos interesai stumiami visame pasaulyje naudojant globalinį kyšininkavimą. Jau vien buvusio kanclerio G. Schroederio interesų konfliktas rodo, kad „Nord Stream“ nėra išimtis iš tokios praktikos. Tai verčia abejoti bet kuriuo „Nord Stream“ užsakytu ir jų iš anksto apmokėtu (100 milijonų eurų) poveikio aplinkai vertinimu, kaip tik prieš Europos Parlamentui pareikalaujant „tikrai nepriklausomos“ ekspertizės.

Smarkiai abejotina, ar tie 100 milijonų būtų sumokėti, jeigu vertinimas neatrodytų visiškai palankus įmonei.

Jau nekalbant apie tai, kad nėra jokių aplinkosauginių garantijų, kas galėtų tvirtai pareikšti – žinoma, ne „Gazprom'as“, – kad Rusijos laivynas nebus atsiųstas saugoti vamzdyno tarptautiniuose vandenyse, paversdamas juos jau nebe tarptautiniais, o aneksuotais: juk panašūs žingsniai buvo žengti, ir tai dabar vyksta Juodojoje jūroje.

Grėsmė tarptautiniam saugumui kyla ne tik aplinkos lygmeniu, bet ir kaip galimas karinis politinis spaudimas. Todėl į tai reikėtų žiūrėti labai rimtai, nors jokia vyriausybė – ne tik Rusijos ir Vokietijos – dar į tai nesureagavo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.