Šiandien nepriklausoma Lietuvos valstybė siekia tapti visaverte Europos Sąjungos ir NATO nare. Lietuvos politinė orientacija į demokratinius ir liberalius Vakarus nekelia abejonių. Atrodo, jog narystė euroatlantinėse struktūrose ir atitinkama orientacija mums savaime garantuoja saugią bei sočią ateitį.

Tačiau situacija šiandien iš tiesų kur kas labiau problematiška nei atrodo. Atidžiau įvertinus Lietuvos tarptautinę situaciją, panašu, kad ateitis nešviečia rožinėmis spalvomis. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, užtikrintai slysta į savotišką „pilkąją zoną“. Nepritampančios, nefunkcionalios ir neįdomios pilkosios zonos valstybės pasmerktos būti mainų objektais didžiųjų valstybių galios žaidimuose. Visi puikiai žinome, kuo tai Lietuvai baigėsi 1939 m. Žlugus Versalio saugumo tarptautinei sistemai Europoje, Lietuva ir kitos Baltijos šalys, negalėdamos atlikti jokių naudingų funkcijų liberaliosioms demokratijoms – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir JAV, tapo dvišalių Vokietijos ir SSRS įtakos sferų žaidimo įkaitėmis.

Galima ir šiandien išskirti tris priežastis, dėl kurių Lietuva gali atsidurti itin pavojingoje pilkojoje zonoje:

1) nesutarimai su ES didžiosiomis „branduolio“ valstybėmis – Prancūzija ir Vokietija;

2) nesutarimai su Rusija;

3) pernelyg didelis pasikliovimas JAV.

Lietuva yra ES narė, tačiau dažnai tarptautinės politikos klausimais politiškai paremia JAV poziciją, prieštaraujančią Sąjungos senbuvių pozicijai. Pavyzdžiui, Lietuvos valdantysis elitas aktyviai parėmė 2003 m. amerikiečių karinę invaziją į Iraką, kuriai nepritarė Prancūzijos ir Vokietijos politiniai lyderiai. Reikia pastebėti, jog Lietuva, kaip ir daugelis ES naujokių, apskritai priešinasi Prancūzijos ir Vokietijos mėginimams padidinti savo įtaką Sąjungoje.

Suprantama, jog ES „branduolio“ valstybės nesužavėtos naujokių proamerikietiškumu. Paryžiuje ir Berlyne jis kartais suprantamas kaip antieuropietiškumas. Prancūzijoje ir Vokietijoje vis dažniau galvojama, jog kai kurios naujosios ES narės (ypač Lenkija ir Lietuva) nesupranta europietiškų politinio elgesio taisyklių, nesugeba ieškoti vienybės su senbuvėmis narėmis ir apskritai tapti normaliomis europinėmis valstybėmis.

Neatsitiktinai Prancūzijoje ir Vokietijoje šiandien vis dažniau kalbama apie vienintelę išeitį iš konstitucinės krizės – „dviejų greičių“ Europą. Įgyvendinus dviejų greičių Europos idėją, ES sudarytų dvi dalys:

1. Centras. Būtų sudarytas iš šalių, kurios linkusios pritarti Paryžiaus ir Berlyno iniciatyvoms bei pasirengusios sustiprintam bendradarbiavimui mokesčių, biudžeto, užsienio reikalų ir gynybos politikos srityse.

2. Periferija. Būtų sudaryta iš šalių, kurios negali ir/ar nenori siekti gilesnės integracijos bei nepritaria Prancūzijos ir Vokietijos piešiamai ES ateities vizijai.     

Aišku, jog periferijoje atsidurtų visos ES naujokės, nesutinkančios pakeisti savo užsienio politikos nuostatų Sąjungos senbuvių atžvilgiu.

Reikia pabrėžti, jog grasinimas įgyvendinti dviejų greičių Europos projektą nėra vienintelė ES „branduolio“ valstybių poveikio naujokėms priemonė. Prancūzija ir Vokietija savo nepasitenkinimą naujosiomis ES narėmis gali išreikšti neparemdama atitinkamų šių šalių iniciatyvų. Pavyzdžiui, Prancūzija ir Vokietija į Vilniaus konferenciją „Bendra vizija bendrai kaimynystei“ atsiuntė gana žemo rango atstovus, kas sumenkino tiek pačią konferenciją, tiek jos rezultatus.

Kaip vieną priežasčių, kodėl Lietuva nebuvo priimta į eurozoną, ekspertai mini jos nesugebėjimą (priešingai nei Slovėnija) užsitikrinti diplomatinės Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos ir Italijos paramą šiam siekiui. Įdomu pastebėti, kad savo Nacionalinio saugumo strategijoje iš visų naujųjų ES narių bene vienintelė Slovėnija nedeklaruoja strateginės partnerystės su JAV ir neapibrėžia NATO kaip svarbiausio Europos saugumo garanto. Be euro neįvedimo, jau pasirodė pirmi signalai, kad Lietuva gali nepatekti ir į Šengeno erdvę 2007 metais (žr. Valstybės kontrolės pranešimą).

Viena vertus, ES naujokių priešišką nusistatymą dėl Prancūzijos ir Vokietijos įtakos Sąjungoje išaugimo galima suprasti ir pateisinti. Naujosios ES narės nori daryti kiek įmanoma didesnę įtaką ES priimamiems sprendimams ir įgyvendinti specifinius savo interesus. Kita vertus, reikia suprasti tai, kad ES, siekdama tapti tikrai galingu tarptautinės arenos žaidėju, turi virsti vientisa ekonomine ir politine erdve. ES bus stipri tik būdama vieninga.

Reikia pripažinti, jog kalbos apie problematiškus Lietuvos-Rusijos santykius šiandien atneša daugiau žalos nei naudos. Iš tiesų Lietuvos-Rusijos santykiai šiuo metu yra geri. Nėra jokių esminių kliūčių normaliam dvišaliam bendradarbiavimui – sienų klausimai išspręsti, tranzito sistema veikia be priekaištų.

ES „branduolio“ valstybės ir JAV šiandien bendradarbiauja su Rusija. Problemų ieškojimas Lietuvos-Rusijos santykiuose Vakarams dėl to atrodo keistai ar net įtariai. Kodėl Baltijos šalys negali sutarti su Rusija? Kur tikrosios nesutarimo priežastys? Be abejo, svarbiausia santykių su Rusija problema – Rusijos nesugebėjimas susitaikyti su Lietuva ir kitomis Baltijos valstybėmis kaip savarankiškomis, Maskvos požiūris į šias valstybes kaip į „laikinai prarastą provinciją“.

Vis tik atvirai reikėtų savęs paklausti – ar rusofobiška ir negatyvi viešoji diskusija (ypač valstybės atstovų lūpose) iš tiesų šiandien nėra naudingesnė toms Rusijos jėgoms, kurios siekia susigrąžinti Lietuvą į savo įtakos sferą? Viešai eksponuojami Vilniaus-Maskvos nesutarimai Vakarams gali atrodyti kaip Rusijos vakariečiams brukamų stereotipų įrodymas. Vilniaus-Maskvos nesutarimai Vakarams gali įrodyti, kad Lietuva yra nepagrįstai priešiška Rusijai, susikoncentravusi tik ties istorinėmis skriaudomis, nesugebanti konstruktyviai bendradarbiauti su Rusija, ir dar blogiau – nepajėgi prisiderinti prie Europos, nesugebanti vykdyti užsienio politikos, paremtos bendrų ES interesų suvokimu. Europos senbuvėms juk pavyksta rasti bendrą kalbą su Rusija, galinčia suteikti gamtinius resursus, būtinus ES svoriui tarptautinėje arenoje padidinti.

Pasitikėti amerikiečiais galima, tačiau nereikia pamiršti to, kad šiandien JAV yra vienintelė pasaulyje supervalstybė su globaliais interesais. Vidurio Rytai ir Azija amerikiečiams šiuo metu kur kas įdomesni nei Rusija ir Baltarusija. Vašingtono politinėje darbotvarkėje dominuojantys klausimai – terorizmas ir kova prieš jį, Vidurio Rytų regiono demokratizavimas, sparčiai auganti Kinijos galia.

Lietuvos politinė parama JAV ir simbolinis lietuvių dalyvavimas operacijose Afganistane bei Irake yra vertinami teigiamai. Vis dėlto Lietuva pernelyg maža, kad susilauktų bent kiek didesnio vienintelės pasaulio supervalstybės dėmesio. Vertybinis amerikiečių įsipareigojimas vaidina didelį vaidmenį, tačiau realistinis tarptautinių santykių vertinimas ne mažiau svarbus. Reikiamu momentu amerikietiškas realizmas visada atsveria ir nusveria amerikietiškąjį idealizmą.

Panašu, kad esminį vaidmenį Vašingtono schemoje Lietuva ir likusios dvi Baltijos šalys jau suvaidino. Sovietų imperija sugriauta ir visos su jos atgaivinimu susijusios ambicijos artimiausiu metu neturi jokio realaus pagrindo. Iš tikrųjų, bent jau artimiausiais metais, Vašingtonui reikalinga stabili Rusija – gamtiniais resursais turtinga valstybė, galinti būti karo prieš terorizmą rėmėja ir svarbi sąjungininkė kovoje prieš pavojingai stiprėjančią Kiniją.

Įdomu, jog esama situacija primena tarpukario metų situaciją Lietuvoje. Tarpukario metais santykiai su Prancūzija ir Vokietija taip pat buvo problematiški, sunku buvo rasti bendrą kalbą su kaimynais. Visa tai nulėmė Lietuvos patekimą į pilkąją zoną, o galiausiai ir suvereniteto praradimą. Suirus Versalio taikos sutartimi sukurtai tarptautinei tvarkai, Vidurio ir Rytų Europoje liko dvi, viena kitos galią galinčios atsverti jėgos – Vokietija ir SSRS. Lietuva kurį laiką dar galėjo rinktis, prie kurios jėgos šlietis, tačiau jos vyriausybei delsiant, naiviai tikintis neutraliteto garantijų iš Vakarų liberaliųjų demokratijų, totalitarinės valstybės, matydamos šios neveiksnumą, galų gale nusprendė už Lietuvą.

Šiandien tarptautinė Lietuvos situacija yra neabejotinai skirtinga, tačiau kai kurie elementai primena anų dienų padėtį. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje valstybių vadovai viešai kalba apie „naujus Ribentropo-Molotovo paktus“, netrūksta tarpusavio rietenų ir intrigų, strateginio mąstymo bei supratimo, kad esame „vienoje valtyje“, stokojama net svarbiausio šių dienų Lietuvos „geopolitinio mūšio“ – „Mažeikių naftos“ pardavimo sandorio, užbaigimo metu.

Vienas žmogus, padaręs žymų poveikį istorijos raidai, yra pasakęs, kad istorija kartojasi, tačiau tik kaip farsas. Lietuvai gali atsitikti taip, kaip toje vaikiškoje skaičiuotėje „vienas, du, trys, tu – kvailys“. Belieka tikėtis, kad mūsų dar „neišskaičiavo“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.