Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Valdžios partija – 2: „gyvi Tėvynės pensininkai“

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 09 12

2006 m. rugpjūčio 29 d. trejos Rusijos partijos – „Rusijos Gyvenimo partija“ (lyderis Sergėjus Mironovas, Rusijos Federacinės Tarybos pirmininkas), „Rodina“ (lyderis Aleksandras Babakovas, pakeitęs Dmitrijų Rogoziną, tarp kitko žydas) ir  „Rusijos pensininkų partija“ (lyderis Igoris Zotovas, pakeitęs Valerijų Gartungą, kuris aktyviai kritikavo „Vieningą Rusiją“) – paskelbė apie savo susivienijimą, kurį S. Mironovas pavadino „istoriniu įvykiu“.

Rusijos partinis gyvenimas yra liūdnas dalykas. Dūmoje dominuoja „Vieninga Rusija“, pagrinde štampuojanti V. Putino administracijos inicijuojamus įstatymų projektus. Taip pat ten „tyliai“ sėdi (aišku rėkia, bet kas jų klauso) Vladimiro Žirinovskio liberalai-demokratai ir kartas nuo karto apie savo egzistavimą bando priminti kairioji opozicinė atgyvena – komunistai. Dešinieji apkritai yra už Parlamento ribų, ir žmonės pradeda pamiršt, kad tokie iš viso yra. Trumpai tariant, Rusijos partinis gyvenimas – tai štilis, kurį staiga sudrumstė banga, pretenduojanti tapti cunamiu. Ironiškai naują politinį darinį, kurio bendras narių skaičius, apytiksliais S. Mironovo skaičiavimais, siekia pusę milijono, vadina „Gyvais Tėvynės Pensininkais“. Tačiau ne viskas, galbūt, yra taip juokinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio (nors juokinga yra bet kuriuo atveju).

Kas per vienas?

Žinantis šiandieninę Rusijos specifiką žmogus supranta, kad be VVP (Vladimiras Vladimirovičius Putinas) žinios nieko kieme nevyksta. Tad partinės statybos šaknų reikia ieškoti Rusijos prezidento administracijoje. Beveik akivaizdu, kad naujos partijos netiesioginiu kūrėju tapo prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Vladislavas Surkovas, laikomas pagrindiniu Kremliaus ideologu. Jis nusprendė, kad „pati didžiausia susikūrusios politinės sistemos nuodėmė yra tai, kad jos resursą sudaro vienas žmogus [pirštu nerodysime – V. V. pastaba] ir atitinkamai – viena partija... Problema yra tame, kad nėra stambios alternatyvios partijos, kad visuomenė neturi antros kojos, į kurią galima atsiremti, jeigu pirma pavargo. Tai daro sistemą nestabilią“. Na va tokia koja po VVP pokalbio su A. Babakovu (po kurio susivienijo „Rodina“ ir „Rusijos Gyvenimo partija“) ir V. Surkovo susitikimo su S. Mironovu lygtais ir atsirado (buvo ligoniui, t.y. Rusijos partinei sistemai, prisiūta profesionalių chirurgų-eksperimentatorių). Ši koja pasiskelbė opozicine, tačiau ne visai. Kaip išaiškino S. Mironovas: mes remiame prezidento kursą, tik siūlysime jo iškeltiems uždaviniams savo realizavimo kelius, – ir pridūrė, – mes nesutinkame su vienos partijos monopolija (reikėtų priminti S. Mironovui, kad jis užmiršo pasakyti, jog cituoja V. Surkovą, kuris pareiškė: „Mūsų politinis gyvenimas turi būti be kokios nors partijos monopolijos ir atsiradimo pirmumo teisių. Kitaip mes ne demokratija“.).

Tačiau kyla klausimas, na kam Kremliui prireikė tos naujos „opozicinės partijos“. Pavyzdžiui, tikra dešinioji opozicionierė Valerija Novodvorskaja to niekaip nesupranta: „Partija nesavarankiška, jos tikslai iliuziniai, o pažiūros klaidingos. Kita kairės pakraipos valdžios partija. Na koks iš Mironovo opozicionierius [na tikrai ne koks – V. V. pastaba]? Man visa tai primena žaidimą Zarnica, kada vienas pionierių būrys pasidalina į dvi dalis, kurios dieną varžosi tarpusavyje, o vakare kartu sėdi prie laužo. Na nesuprantu, kam to reikia?“ Pabandykime suprasti.  

Pirmiausia, reikėtų pažymėti, kad neverta visiškai atmesti oficialios partijų susivienijimo priežasties, t.y. nereikėtų atmesti tos jos dalies, kurioje yra kalbama apie antrą partiją. Kaip rašo žinoma JAV analitinė agentūra Stratfor: „Esmė yra tame, kad Rusija labai nori būti panaši į demokratinę valstybę, kas buvo ypač pastebima Didžiojo Aštuoneto suvažiavimo metu ir kas ryškiai matosi Kremliaus retorikoje. Naują opoziciją kaip alternatyvą vertins tiek Rusijos gyventojai, tiek užsienio stebėtojai...“ Taigi, kalbant paprastai, dabartinė Rusijos valdžia žaidžia žaidimą, kuris vadinasi „sukurkime demokratiją“. Ir štai ponas Surkovas tikriausiai nusprendė, kad Rusijos „suvereniai demokratijai“ (jo terminas, sukritikuotas net Dmitrijaus Medvedevo) trūksta dvipartinės sistemos, na kaip Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje. Su dvipartine sistema, jo manymu, Rusija jau tikrai turėtų atrodyti kaip tikra brandi demokratija, kurios pažangą Vakarai atsistodami įvertins garsiais nesibaigiančiais aplodismentais.

Toks būtų pirmas paaiškinimas, tačiau yra dar vienas, žinoma, ne toks aukštas ir kilnus, bet vis tik pakankamai svarbus. Dvipartinė sistema reiškia ne tik demokratijos įvaizdį, bet ir konkurenciją, nepaisant to, kad „Vieninga Rusija“ ir tas naujas blokas (kuris kol kas net pavadinimo neturi) yra „dvi prezidento administracijos rankos“ (kaip pasakė Vladimiras Pribylovskis iš fondo „Panorama“).

Kaip rašo The Guardian: „ Vieninga Rusija išsikvepia ir praranda elektorato paramą“. Mironovas ir kompanija, viena vertus, turėtų pasigauti tuos, kurie nusivylė „valdžios partija 1“, o antra vertus, paskatinti „Mešką“ kovai, neleisti jai degraduoti, užmigti ant laurų. Iš kitos pusės, naujas darinys turėtų sudaryti konkurenciją tradicinei Rusijos kairei (komunistams bei įvairaus pobūdžio nacionalistams) ir V. Žirinovskio liberalams-demokratams (apie dešiniuosius galima net nekalbėti, nes jie Kremliui nuo tam tikro laiko neegzistuoja). Šiame kontekste naujame partiniame triumvirate kiekvienas turi savo vaidmenį. Sergėjus Mironovas – administracinis resursas ir VVP bendražygis (reiškia galimas VVP rėmėjų palaikymas, juk Rusijoje dabar taip: kas prezidento draugas – tas geras). „Rodina“ ir „Pensininkai“ pagrinde turėtų parūpinti balsų. Pagaliau „Rodina“ turi populiarų prekinį ženklą, kurį irgi galima išnaudoti, ypač siekiant pritraukti rinkėjus su „nacionalistiniu prieskoniu“ (V. Surkovo išsireiškimas), į kuriuos orientuotis nauja partija sau gali leisti labiau už pozicinę ir prezentacinę „Vieningą Rusiją“.

Kol kas naujos partijos padėtis neatrodo daug žadanti. Vienos iš paskutinių apklausų duomenimis (atliktų „Visuomenės nuomonės“ fondo), kurios objektas buvo 2007 m. parlamentiniai rinkimai, „Vieninga Rusija“ jų metu surinktų 25 proc., komunistai 9 proc., Žirinovskis 5 proc., „Rodina“ ir „Pensininkai“ po 2 proc., o Mironovas nieko. Tačiau, žiūrint į ateitį, ne viskas „Gyviems Tėvynės Pensininkams“ yra taip blogai.

Perspektyvos

Pirma, grįžtant prie apklausos, reikia pažymėti, kad 29 proc. respondentų nežinojo, už ką balsuos. Tokiu būdu, jeigu su jais gerai padirbėti, galima gauti jų paramą, tuo labiau kad žmonės ligi šiol kreivai žiūri į „Mešką“ dėl sunkios, skausmingos ir skandalingos „lengvatų monetarizavimo“ reformos. Antra, nemažą dalį nuskriaustųjų minėtos reformos metu ir aplamai nepatenkintų savo gyvenimu sudaro pensininkai, kurių iš viso Rusijoje yra kažkur 38 milijonai – neblogas potencialus elektoratas. Trečia, „Rodina“ ir „Pensininkai“ turi tam tikrą palaikymą regionuose. Be to, nauja partija, jeigu ne dideliuose miestuose, tai periferijoje tikrai galėtų pritraukti į savo gretas tuos ambicingus politinius, administracinius ir ekonominius subjektus, kuriuos atmetė „Vieninga Rusija“ ir kurie nenorėjo šlietis prie dešinės opozicijos. Apibendrinant, galima teigti, kad naujokai, viena vertus (kaip pasiūlė Politinių tyrimų instituto direktorius Sergėjus Markovas) turėtų tinkamai išplėtoti labai populiarią Rusijoje socialinio teisingumo idėją, o kita vertus, pritraukti į savo gretas visus (nuskriaustus ir nenuskriaustus) individualius resursus, likusius po „Vieningos Rusijos“. Taip pat ne pro šalį būtų „praryti ir suvirškinti“ dar kelias partijas (komunistas Genadijus Ziuganovas ir Vladimiras Žirinovskis prognozuoja, kad greitai po naujos partijos sparnu gali atsidurti Genadijaus Semigino, buvusio G. Ziuganovo bendražygio, „Rusijos patriotai“, „Tautos partija“, agrarijai ir net dalis „Jabloko“). 

Jeigu pavyktų padaryti tai, kas ką tik buvo pasakyta, nauja partija žengtų rimtą žingsnį vietos Dūmoje link. Tačiau yra dar keli svarbūs momentai. Pirmas – lyderio problema. Kas toks Aleksandras Babakovas ir Igoris Zotovas (jeigu užmiršote, pažiūrėkite aukščiau)? Sergėjus Mironovas irgi nėra super lyderis. Ir čia iškyla Sergėjaus Glazjevo (vieno iš buvusios „Rodinos“ vadų) figūra, su kuriuo Kremlius lygtais jau veda derybas dėl įsijungimo į projektą. Jo atėjimas neabejotinai suteiktų naujai partijai svorio ir pritrauktų papildomų balsų (ypač turėtų sunerimti komunistai). Pažymėtina, kad Kremlius kviečia Glazjevą į sąrašą antru numeriu, nes nenori kad su nauja partija atsitiktų taip, kaip atsitiko su „sena „Rodina““, kuri tapo nekontroliuojama ir kurią teko sutramdyti, panaudojant administracinį resursą ir pakeičiant jos lyderį. Šį kartą lojalumą pirmu numeriu turėtų garantuoti S. Mironovas, o Glazjevas nelabai ir turi pasirinkimą, jei nori išlikti politinėje arenoje.

Antras svarbus momentas, tiksliau nežinomasis – kiek rimtai Kremlius leis naujai partijai konkuruoti su „Meška“. Kol kas regionų valdžia pagal inerciją vis dar „spaudžia“ bloko narius.  V. Surkovas irgi paprašė naujokų nepradėti „kietos priešpriešos“ su „Vieninga Rusija“ ir nepiktnaudžiauti populistiniais lozungais, taip leisdamas suprasti, kad artimiausiu metu „Meška“ turėtų išlikti partija, „aplink kurią vyks politinis procesas“. Tačiau po penkių dešimties metų „Vieninga Rusija“, V. Surkovo nuomone, turėtų pasiruošti rimtai konkurencijai, žinoma, jeigu naujo partinio triumvirato projektas plėtosis sėkmingai ir nereikės ieškoti jam pakaitalo. Tokiu būdu, manytina, kad labiau teisus nei neteisus yra Vladimiras Žirinovskis, sakydamas, kad Kremlius „davė leidimą dviejų valdžios partijų konkurencijai“, pasilikdamas sau teisę stebėti ir kontroliuoti procesą tam, kad ateityje turėtų galimybę atsiremti į vieną iš dviejų sisteminių partijų (jeigu negalėtų remtis iš karto abejomis).

Įdomumo dėlei

Galimas įdomus momentas visoje šioje istorijoje yra susijęs su 2008 m. prezidento rinkimais. Rusijos spaudoje buvo pasirodę spėjimai, kad naują partiją įkūrė taip vadinami „saugumiečiai“ (lyderis Sergėjus Ivanovas). Vėliau paaiškėjo, kad projekto autorius greičiausiai yra „liberalas“ V. Surkovas. Sunku pasakyti, ar prasidėjusi partinių susivienijimų istorija yra konkurencijos tarp „saugumiečių“ ir „liberalų“ dėl prezidento posto dalis, tačiau visai įmanoma, kad parlamento rinkimų metu dvi valdžios partijas galėtų vesti tikėtini V. Putino sosto paveldėtojai (D. Medvedevas ir S. Ivanovas), kad taptų aiškiau, ką tauta remia stipriau.

Pabaigai, keletas „o gal?“. O gal nauja partija yra partija, kurios vadovu  po 2008 m. turėtų tapti pats Vladimiras Putinas ir taip likti politinėje arenoje (šiame kontekste tiesiog verta pažymėti, kad D. Medvedevas, skirtingai nuo V. Surkovo, bent jau kol kas skeptiškai žiūri į galimą partinį Rusijos prezidentą)? O gal antra valdžios partija yra sudaryta tam, kad kartu su „Vieninga Rusija“ gautų konstitucinę daugumą Dūmoje ir sukurtų VVP teisines sąlygas balotiruotis trečiai kadencijai? O gal naujos partijos gimimas visai nėra susijęs su prezidento rinkimų intriga?

Kaip yra iš tikrųjų, parodys laikas...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras