Vienas iš Europos energetinės politikos sopulių – „Nabucco“ dujotiekis, regis, dar turi vilčių tapti sėkmingu projektu. Penkių šalių – Austrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos ir Vengrijos vyriausybės dar pirmąjį šių metų pusmetį pasižadėjo pasirašyti susitarimą, kuris turėtų padėti pamatus dujotiekio statybos pasiruošimui.

Tiesa, pati statyba, jei viskas vyks pagal planą, prasidės tik 2011-aisiais, o dujų tiekimo pradžia numatoma 2014 metais. Dujotiekis, turėsiantis sujungti turtingas dujų Centrinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalis su Europa aplenkiant Rusiją ir Ukrainą, būtų statomas dviem etapais. Pirmiausia ketinama nutiesti vamzdynus iš Baumgarteno dujotiekių mazgo Austrijoje į Turkijos sostinę Ankarą, į kurią kitais Turkijos teritorijoje esančiais vamzdynais dujos atkeliauja iš Azerbaidžano ir Irano. Antruoju etapu dujotiekis turėtų pasiekti Gruzijos sieną ir Iraną.

Antroji statybų stadija turėtų baigtis 2015 metais. Tačiau planuojama „Nabucco“ tiesimo trukmė gali ir užsitęsti. Trukdžių pastebima ne tik iš Rusijos, bet ir iš Europos bei numatomų dujų tiekėjų pusės.

Svarbiausias „Nabucco“ dujotiekio tikslas yra papildomas dalies Europos valstybių aprūpinimas dujomis, kurias tiektų ne tik Rusija, bet ir kitos valstybės. Kitaip tariant, Europos Sąjunga deklaruoja norą užtikrinti energetinių šaltinių importo diversifikavimą. Tačiau ES valstybės šiuo klausimu toli gražu nėra vieningos. Viena priežasčių yra ta, kad keturios didžiosios ES šalys – Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Italija – šio dujotiekio tiesimu nėra suinteresuotos. Juolab kad Europos Komisija pirmajam šio projekto etapui finansuoti skyrė 200 milijonų eurų. Pinigai neatsiras iš niekur. Toks Europos Komisijos sprendimas reiškia, kad didžiosios ES valstybės iš savo biudžetų privalės atseikėti nemenkas sumas – už joms naudos praktiškai neatnešiantį ir ligi šiol sėkme nepasižymintį projektą.

Britams „Nabucco“ nėra aktualus, nes jie suvartoja mažiau nei dešimtadalį Europai parduodamų „Gazprom“ dujų kiekio. Vadinasi, britų dujų importą per žemyninę Europos dalį „Nabucco“ statyba reikšmingai nepaveiktų. Vokietija jau yra užsitikrinusi dujų tiekimą iš Rusijos „Nord Stream“ dujotiekiu, planuojamu tiesti Baltijos jūros dugnu. Italija dalyvauja kitame projekte ir ketina kartu su Rusija tiesti dujotiekį „South Stream“, kuris būtų „Nabucco“ konkurentas. „South Stream“ projekte dalyvauja ir Prancūzija. Negana to, susitarimus dėl šio bendro Rusijos ir Italijos energetinių milžinų projekto pasirašė ir Bulgarija bei Vengrija, o Austrijoje esantis ir „Nabucco“ tiesimo pradžia turėsiantis tapti Baumgarteno dujotiekių mazgas yra bendras „Gazprom“ ir Austrijos kompanijos OMV projektas. Kitaip tariant, net trijų šalių – Bulgarijos, Vengrijos ir Austrijos – kompanijos tuo pačiu metu dalyvauja tiek „South Stream“, tiek „Nabucco“ tiesimo projektuose. Ekspertai teigia, kad, pastačius vieną iš šių dujotiekių, kitas dėl konkurencijos tampa finansiškai pražūtingas.

„Nabucco“ statybą apsunkina ir Turkijos ambicijos. Šalis ne tik siekia mainais už dujotiekio tiesimą per savo teritoriją gauti nuolaidų dėl stojimo į ES, bet dar trokšta ir ekonominės bei finansinės naudos. Turkija reikalauja 15 proc. dujotiekiu tieksimų dujų savo reikmėms, nori mokėti už šias dujas žemesnę nei Europos valstybės kainą ir kalba apie aukštesnį tranzito mokestį nei kitose šalyse.

Žengiant dar toliau į Rytus, problemos nesibaigia. Posovietinės šalys iš Centrinės Azijos, įvardijamos kaip galimos dujų tiekėjos, prisidėti prie projekto neskuba. Pirmiausia jos nori, kad tarpusavyje susitartų Europos valstybės ir Turkija. Kol nebus aiškaus ir konkretaus patvirtinimo dėl „Nabucco“ finansavimo, o darbų pradžios ir trukmės klausimai liks neapibrėžti, dujų eksportuotojai tuo pačiu metu ieškos kelių ne tik į Europą, bet ir į Rusiją bei Rytų Aziją.

Štai Turkmėnistanas daugiau nei pusę savo eksportuojamų dujų parduoda Rusijai, o šiuo metu tiesia dujotiekį į vis didesne dujų vartotoja tampančią Kiniją. Azerbaidžanas dėl miglotos „Nabucco“ ateities jau svarsto galimybę pasukti į šiaurę. Iranas, kaip galimas tiekėjas, nėra toleruojamas dėl savo branduolinių ketinimų. Galiausiai teigiama, kad Rusijos „Gazprom“ taip pat neišbrauktas iš potencialių eksportuotojų sąrašo. Tačiau jei kitos valstybės ir toliau liks abejingos „Nabucco“, o Rusija šiame projekte taps svarbia dujų tiekėja, šio dujotiekio tiesimas apskritai praras savo pirminę prasmę.

Pirmieji susitarimai dėl „Nabucco“ buvo pasirašyti dar 2002 metais, tačiau nuo to laiko reikalai mažai pajudėjo į priekį. Anot Bulgarijos ekonomikos ir energetikos ministro, remiantis „politine logika“, „Nabucco“ projektas neturėtų būti atidėtas. Priešingai, dujotiekio tiesimą reikia net pagreitinti. Tačiau projekto vertė – apie 7,9 milijardo eurų, ir visi dalyviai skaičiuoja savo pinigus, taigi ir logika tampa „pinigine“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.