Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos identitetas: tarp rytų ir vakarų

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 09 05

Vis verda diskusijos (jos tikriausiai nesibaigs niekada) dėl klausimo, kas yra Rusija – Rytai, Vakarai ar kažkas trečio, savito ir ypatingo? Sistemiškai atsakyti į šį sudėtingą klausimą padeda geopolitika. Kalbant konkrečiai, Rusijoje sparčiai populiarėja neoeurazistinė geopolitinė mokykla, kurios pradininkas yra žinomas politologas ir filosofas Aleksandras Duginas. Jo bei kitų neoeurazistų darbuose Rusijos identiteto problema užima vieną iš svarbiausių vietų.

Bendrumas kaip eurazijinio identiteto pagrindas

Kad taptų aiškesnis Rusijos kelias (identitetas, nacionalinė idėja), iš pradžių būtina trumpai pateikti klasikinės geopolitikos pagrindus. Tradicinės geopolitikos esmė yra žemės (kontinento) ir jūros (vandenyno) gyvenimo stilių priešprieša, kuri atsispindi atitinkamų valstybinių vienetų priešpriešoje. Pradėti galima nuo Spartos ir Atėnų pavyzdžio. Vėliau tai buvo Roma ir Kartagina. Ilgą laika jūros galia asocijavosi su Didžiąja Britanija (DB), kuri buvo vadinama jūros valdove. Po Antrojo pasaulinio karo atlantizmo simboliu tapo Jungtinės Valstijos. Atitinkamai DB antipodu buvo Napoleono Prancūzija (momentinė Europos kontinentinė galia), Carinė Rusija (globali centrinė kontinentinė galia – pasaulio Heartlandas) ir Vokietija (centrinė Europos kontinentinė galia – Europos Heartlandas). JAV antipodu tapo SSRS. Iš karto būtina pasakyti, kad Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Rusijos (SSRS), DB ir JAV sąjunga prieš Vokietiją, klasikinės geopolitikos atstovų manymu, buvo geopolitinės logikos iškraipymas, neatitinkantis tikrų kontinentalių galių interesų (geopolitikoje egzistuoja geografinis determinizmas, reiškiantis tai, kad kontinentinių ir jūrinių galių priešprieša yra neišvengiama, užprogramuota geografinių faktorių, o jų bendradarbiavimas gali turėti tik pragmatinį ir tikslinį, bet ne ilgalaikį strateginį pagrindą). Kuomet tarp Sovietų Sąjungos ir Amerikos prasidėjo Šaltasis karas, viskas geopolitiškai atsistojo į savo vietas.

Dabar galima pereiti prie Rusijos identiteto klausimo. Galima būtų teigti, kad, jeigu JAV, būdama jūrine galia, tuo pat metu yra „Vakarai“, tai Rusija, kaip geopolitinis JAV antipodas, yra „Rytai“. Tačiau Rusijos neoeurazistai laiko tokį požiūri per daug supaprastintu, t.y. Rusija tradicinėje geopolitikoje yra „Rytai“, bet tik kaip simbolinis „Vakarų“ priešas (Šiaurė prieš Pietus, Vakarai prieš Rytus). Realiai Rusija vien geografiškai nėra tik „Rytai“, tačiau problema yra subtilesnė, turinti mentalinį aspektą. Rusijoje nuo senovės laikų egzistuoja kontinentinės imperijos ir konservatyvios tradicijos pradas, paremtas stačiatikių tikėjimu (nuo Bizantijos laikų priešpastatomu Vakarų katalikybei) ir uždėtas totorių-mongolų (rusai įsisavino totorių-mongolų imperijos jausmą, globalų mastymą ir erdvės supratimą), kurį atsveria Petro Pirmojo europietiškumas (liberalizmas, kurio esmė yra individualizmas ir dinamika). Atitinkamai egzistuoja Sankt Peterburgo (Rusijos vakarietiškumo) ir Maskvos (Rusijos rytietiškumo) simbolinė dialektika.

Taigi bandymai „daryti“ iš Rusijos „Rytus“ ar „Vakarus“ yra fundamentaliai klaidingi, reiškiantys problemos nesupratimą. Tačiau tokių bandymų buvo. Rusijos eurazistų, kurių pradininku buvo Petras Savickis, oponentu XIX – XX a. buvo taip vadinami zapadnikai (dabartiniu metu jais galima laikyti Rusijos demokratus), kurie manė, jog Rusijos ateitis yra Vakarai, o visas tas mongolizmas ir imperiškumas yra atgyvena, blogoji rusiškos tradicijos pusė, kurios reikia atsikratyti. Žinomas politologas Dmitrijus Treninas teigia, kad „Rusijos zapadnikai – nesentimentalūs patriotai“ (normalios, t.y. ekonomiškai sėkmingos ir nieko daugiau valstybės šalininkai), tačiau, jau nekalbant apie tai, kad patriotizmas kaip toks vargu ar gali būti nesentimentalus (bejausmis, pragmatinis), galima pakankamai tvirtai teigti, jog rusams tokio pobūdžio patriotizmas nepatinka. Jie, kaip siūlo D. Treninas, nenori „tapti Vakarais“ (kas reikštų, jog Rusija taptų JAV globalizacijos objektu).

Tiek senos, tiek naujos kartos eurazistai neatmeta nei vakarietiško, nei rytietiško Rusijos prado ir iškelia Rusijos, kaip ypatingo geografinio, bet svarbiausia mentalinio darinio idėją. Jų nuomone, Rusija nėra nei Europa, nei Azija – Rusija yra Eurazija ir jos identiteto pagrindas yra geografijos užprogramuota konkurencija su atlantizmu (tradicinėje geopolitikoje manoma, kad žmonių gyvenimo aplinka lemia jų religiją ir kultūrą, politinę santvarką, požiūrį į darbą, bendrai psichologiją ir t.t.; šiame kontekste jūros ir kontinentinis gyvenimo stiliai yra visiškai priešingi – katalikybė ir stačiatikių tikėjimas, individualizmas ir kolektyvizmas, liberalizmas ir konservatyvi tradicija, demokratija ir autoritarizmas, nacionalinė valstybė ir imperija bei t.t. – kas veda prie jų neišvengiamos ir permanentinės priešpriešos).

Tačiau eurazijinis Rusijos identitetas turi ne tik negatyvų pagrindą (savęs suvokimas per konkurenciją su priešu). 

Rusija iš esmės nėra nacionalinė valstybė. Tai multietninis darinys, kuriame skirtingi etnosai, ypač rusai, negyvena kompaktiškai. Esmė yra ta, kad rusai yra pasionarinis (Levo Gumiliovo terminas) etnosas, kuris siekia būti jungiamąja kitų etnosų grandimi ir tuo pat metu yra bendro vystymosi variklis. Tuo aiškintina Rusijos geografinė (imperinė) plėtra. Kitaip tariant, pozityvus Rusijos ypatingo (eurazijinio) identiteto pagrindas yra kolektyvinė bendrumo (bendro gyvenimo) idėja.

Tačiau šioje vietoje slypi spąstai. Rusų potencialas turi nuolat realizuotis – kitaip jie, kaip jungiamoji grandis, praranda jungiamąją galią ir vystymosi potencialą. Kuomet Carinei Rusijai jau nebuvo kur plėstis, įvyko 1917 m. revoliucija, kurią šiame kontekste reikėtų vertinti ne vien iš politinių ir ekonominių pozicijų. Tai kartu buvo sustojusio tautinio vystymosi išraiška. Sovietų Sąjunga tapo nauju ambicingu projektu, kuris realizavosi ir sustiprėjo per priešpriešą su Vokietija bei JAV, bet žlugo dėl to, kad laiku nebuvo pakeistas komunistinis ideologinis pradas, kaip netinkamas bendrumo pagrindas. Po SSRS žlugimo, rusams iškilo tiek negatyvaus, tiek pozityvaus identiteto problemos. Staiga buvęs priešas tarsi patapo draugu, o bendrą SSRS namą imta atvirai vadinti tautų kalėjimu.

Ir tuomet atėjo Vladimiras Putinas, kuris pasakė: „Mes žinome, kad Rusija yra kartu europinė ir azijinė šalis. Mes pripažįstame europietišką pragmatizmą ir azijietišką išmintį. Todėl Rusijos politika turėtų būti subalansuota“. Šis pasakymas turi giluminę reikšmę. Jame slypi idėja, kad Rusija nebandys tapti Vakarais, bet žais globalizacijos žaidimą, tiesa – pagal savo taisykles (europietiškas pragmatizmas, kuris simboliškai pasireiškia stringančiu Rusijos stojimu į Pasaulio prekybos organizaciją, nes Rusija reikalauja išlygų), kartu siekdama išsaugoti savo nacionalinę, visų pirma dvasinę, specifiką (azijietiška išmintis). Trumpai tariant, modernizacija be vesternizacijos.

Karas Čečėnijoje tapo kritiniu rusų išbandymu, kuris turėjo baigtis arba Rusijos dezintegracija (kurios pavojus nėra išnykęs) arba atgaivinti rusų tautinį potencialą. Galiausiai šis karas (antra jo dalis), ir čia yra nemažas V. Putino nuopelnas (jei galima pavartoti tokį žodį), tapo nauju rusų mobilizacijos šaltiniu, kuris šiandien perauga į valstybės didybės sugrąžinimo per įtakos postsovietinėje erdvėje ir pasaulyje siekį. Kitaip tariant, įsigali „naujo bendrumo“ (naujos imperijos) sukūrimo idėja (pozityvus identiteto aspektas), kurią sustiprina JAV priešinimasis šiam procesui (negatyvus identiteto aspektas).

Išvada

Remiantis neoeurazistine geopolitika, galima teigti, kad Rusijos identitetas nėra nei Rytinis, nei Vakarinis – jis yra eurazijinis, kurio esmė yra rusų bendrumo jausmas, pasireiškiantis šventu noru sukurti imperiją (bendrą namą), kurioje visi (tautos ir tautelės) kartu ilgai ir gražiai gyventų. Ir šis noras tik sustiprėja nuo bandymų pasipriešinti jo realizavimuisi. Tokie jau tie rusai.

Taip pat siūloma žiūrėti: Saulius Stoma, „Rusijos kelias. Tarp mongolų ir Lietuvos“ http://www.delfi.lt/news/daily/comments/article.php?id=8301676

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras