Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Centrinės Azijos regionas: interesų susikirtimas

Kristina Puleikytė
2006 09 04

Pasibaigus Šaltajam karui, Centrinė Azija tapo vienu permainingiausių ir neramiausių regionų pasaulyje. Lordas Džordžas Robertsonas – NATO generalinis sekretorius – šį regioną pavadino „garantuota nestabilumo tiekimo grandine“. Kaip pastebėjo akademikas Džeremis Blackas, šis regionas yra iš tų pasaulio regionų, kuris gali lengvai būti sugriebtas politinės ir/ar karinės krizės dėl vidinio nestabilumo bei socialinių-ekonominių problemų regiono valstybių viduje. Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija ir Uzbekija, kurios XX a. 10 dešimtmečio pradžioje, suirus Sovietų Sąjungai, atgavo nepriklausomybę.

Centrinės Azijos regiono išskirtinumą lemia ir tai, kad su juo ribojasi tokios valstybės kaip Turkija, Iranas bei Kinija, strateginių interesų turi JAV, ekonominius ir stabilumo interesus deklaruoja ES ir, be abejo, regionas ilgą laiką buvo „natūrali“ Rusijos interesų zona. Be to, Centrinės Azijos valstybės artimos Užkaukazės regionui bei priklauso Kaspijos jūros regionui, kuris ypatingas dėl savo energetinių resursų.

JAV augantis įsitraukimas

JAV oficialiai pažymi, jog Centrinė Azija yra įtraukiama į nacionalinių interesų zoną. Vašingtonas, stiprindamas ryšius su Užkaukazės ir Centrinės Azijos valstybėmis, ėmė brautis į Rusijos gyvybinių interesų zoną. JAV susidomėjimo ir vaidmens augimas Centrinės Azijos valstybių atžvilgiu kartu kelia iššūkį Rusijos ir Kinijos interesams regione. Tokia JAV politika lemia geopolitinius pokyčius regione dėl Valstijų siekio dominuoti Kaspijos jūros baseino reikaluose. Baku-Tbilisi-Ceyhan dujotiekis yra pavyzdys, kaip Vašingtonas siekia užtikrinti energetinių resursų tiekimą į Europą, nepriklausomai nuo Rusijos. Tuo būdu JAV siekia, kiek įmanoma, sumažinti Rusijos kaip Kaspijos jūros regiono naftos tiekėjos vaidmenį ir kitas regionines galias, tokias kaip Iraną, pašalinti kaip alternatyvius naftos tiekėjus. Taigi vienas iš JAV strateginių tikslų Centrinėje Azijoje yra energetinių išteklių iš Kaspijos jūros regiono tiekimo į pasaulines rinkas kontrolė.

JAV politika Kaspijos jūros regiono ir Centrinės Azijos valstybių atžvilgiu nepatyrė didelių pokyčių. Vašingtonas ir toliau gina savo interesus energetikos srityje ir nevengia kritikuoti Centrinės Azijos valstybių dėl demokratijos trūkumo ir žmogaus teisių pažeidinėjimų. Dėl savo turimos ekonominės, karinės ir politinės galios, JAV turi potencialias galimybes aktyviai įsitraukti į regiono reikalus, kartu blokuojant Rusijos ir Kinijos interesus bei galimybes susikurti palankias sąlygas savo politikai įgyvendinti.

Rusijos vaidmuo

Centrinės Azijos regionas apibūdinamas kaip Rusijos gyvybinių interesų sritis. Visos penkios šio regiono valstybės yra Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS), Rusijos dominuojamos organizacijos, narės.

2001 – 2002 m. JAV stiprino savo vaidmenį Centrinės Azijos regione, kai tuo tarpu Rusijos dominavimas ėmė silpnėti. Rusijos pozicijos tuo metu susilpnėjo dėl kelių priežasčių. Pirma, ji nebeliko vienintelė dominuojanti politinė-karinė jėga regione. JAV karinės bazės Uzbekijoje ir Kirgizijoje tapo svarbiu ramsčiu jų karinei ir politinei įtakai ne tik šiose valstybėse, bet ir visame regione. Antra, Vašingtonas vis aktyviau ėmė reikšti pretenzijas dėl regioninio stabilumo įtvirtinimo bei užtikrinimo, kas savaime implikavo Rusijos kaip vienintelės saugumo laiduotojos vaidmens silpnėjimą.

Rusija privalėjo naujai įvertinti savo vaidmenį regione. Maskvos vaidmens sumažėjimą regione galima įvertinti kaip taktinį atsitraukimą. Rusija negali priimti JAV buvimo Centrinėje Azijoje dėl pernelyg reikšmingos strateginės regiono svarbos. Rusija bando atnaujinti savo dominavimą regione pasitelkiant ir tarptautinių organizacijų formatą – Nepriklausomą valstybių sandraugą (NVS). Be to, Rusija bandė NVS Kolektyvinio saugumo sutartį transformuoti į karinį ir politinį aljansą, kas savaime būtų sustiprinę Centrinės Azijos valstybių karinę ir politinę priklausomybę nuo Maskvos. Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO) irgi yra vienas iš Rusijos instrumentų daryti įtaką  Centrinės Azijos valstybėmis.

Nuo 2005 m. Rusija ėmėsi veiksmų stiprinti savo pozicijas Centrinės Azijos regione. JAV pasitraukimas iš Uzbekijos atvėrė kelią Rusijai susigrąžinti šią valstybę į savo įtakos zoną. Be to, Rusija Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos projektu siekia skatinti daugiašalį bendradarbiavimą su regiono valstybėmis.

Kiti regioniniai veikėjai

Kinijos, kaimyninės regiono valstybės, interesai Centrinėje Azijoje yra panašūs į Rusijos. Pirmiausia, Pekinas suinteresuotas ekonominio bendradarbiavimo su regiono valstybėmis plėtimu bei Kaspijos jūros regiono energetiniais ištekliais. Taip pat Kinijos vakarinių sienų stabilumo užtikrinimas yra svarbus klausimas, susijęs su santykiais su penkiomis Centrinės Azijos valstybėmis.

ŠBO iki šiol nėra pakankamas Kinijos instrumentas, kuris padėtų įgyvendinti kinų interesus Centrinėje Azijoje. Pekinas turėtų stengtis stiprinti organizaciją bei jos politinę įtaką Centrinėje Azijoje.

Irano geopolitinė situacija Centrinės Azijos regiono atžvilgiu skiriasi nuo kitų regiono veikėjų, kadangi Teheranas veikia kaip regioninė galia keliose svarbiausiose pasaulio regionuose: Kaukazo ir Kaspijos jūros, Vidurio Rytų ir, aišku, Centrinės Azijos. Be to, Iranas geografiškai ir geopolitiškai yra šio regiono tiesioginis kaimynas. Iranas pastaruoju metu vis labiau blogina santykius su JAV, kas Centrinės Azijos regiono atžvilgiu reiškia tai, jog Teheranas nėra suinteresuotas Vašingtono dominavimu šiame regione. Iranas yra suinteresuotas palankių santykių su regiono valstybėmis kūrimu.

Po Šaltojo karo pabaigos Turkija irgi įsitraukė į naują ir dinamišką Centrinės Azijos regiono geopolitinę aplinką. Turkija buvo išsikėlusi pakankamai didelius tikslus dėl savo įtakos išplėtimo regiono valstybėse, tačiau ne visi buvo pilnai materializuoti. Turkijos politika daugiausia pagrįsta ekonominiais paskaičiavimais, ypač energetinių (dujų ir naftos) išteklių klausimais. Vienas iš esminių Turkijos politikos Centrinės Azijos valstybių tikslų – energetinių išteklių eksploatacijos ir tiekimo užtikrinimas, kas reikalauja ir politinio stabilumo regiono viduje. Taigi Turkijos politika šio regiono atžvilgiu yra susijusi su jos santykiais su JAV bei Europos Sąjunga (ES), t.y. atliepia jų interesus regione.

Regiono valstybių santykiai su išoriniais veikėjais

Centrinės Azijos regiono valstybių vidinis stabilumas yra paviršinis ir abejotinas. Be to, Centrinė Azija kaip vieningas geopolitinis darinys praranda savo darnumą, kadangi individualios valstybės griebiasi tokių tolesnio vystimosi krypčių, kurios yra pakankamai nesulyginamos.

Islamo Karimovo režimas Uzbekijoje, dėka savo represinio pobūdžio, prarado bet kokį legitimumo šydą užsienyje, išskyrus Rusiją ir Kiniją. Maskva ir Pekinas palaiko dabartinį režimą mainais už jo lojalumą ir galimybę kontroliuoti jo energetinius resursus. Rusija ilgą laiką buvo pagrindinė Uzbekijos užsienio politikos kryptis, tačiau šios šalies leidimas JAV dislokuoti karines bazes karinės kampanijos prieš Afganistaną metu atšaldė jos santykius su Maskva. Be to, 2002 m. Uzbekija ir JAV pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės ir bendradarbiavimo, kur abi šalys patvirtino bendrą tikslą „toliau tęsti dinamišką karinį ir karinį-technologinį bendradarbiavimą“. Tolesni santykiai tarp Uzbekijos ir JAV tiesiogiai priklausė tiek nuo pačios Uzbekijos užsienio politikos ir jos tolimesnių santykių su Rusija bei Kinija, tiek nuo tolesnės JAV politikos šios valstybės atžvilgiu.

Iki 2005 m. Uzbekija galėjo kurstyti Maskvą prieš Vašingtoną ir žaisti savotišką dvigubą žaidimą su šiomis didžiosiomis valstybėmis. Tuo tarpu po 2005 m. politinių pokyčių Kirgizijoje ir maištų šalies viduje, Uzbekija pakeitė savo užsienio politikos kryptį. I. Karimovas, išsigandęs, jog „spalvotoji revoliucija“ gali kilti ir Uzbekijoje, ėmėsi žiaurių priemonių prieš taikius demonstrantus, kas sulaukė pasipiktinimo iš Vakarų valstybių ir tarptautinių organizacijų. Galiausiai Uzbekijos vyriausybė pareikalavo, jog JAV karinės pajėgos paliktų karines bazes. JAV ir NATO pajėgų pasitraukimas iš jos karinių bazių, atakos prieš Kirgizija, kurios buvo vykdomos Rusijos paliepimu, ir susitarimai dėl dujų su Rusija, paskatinę Uzbekijos integraciją į Rusijos vadovaujamą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją rodo, jog Uzbekija nebepalaiko nepriklausomos užsienio politikos. 2006 m. gegužės mėn. Sočyje Rusija su Uzbekija pasirašė gynybos sutartį, pagal kurią palikta galimybė dislokuoti Rusijos bazes Taškente.

Kirgizija, kaip ir Uzbekija, tapo JAV karinio buvimo regione vieta, kuomet sutiko amerikiečiams dislokuoti karines pajėgas šalies viduje. 2005 m. įvyko vadinamoji „spalvotoji revoliucija“ ir pasikeitęs politinis elitas nepakeitė užsienio politikos krypties iš esmės, nes susiduria su svarbiomis vidinėmis problemomis. Tolesnė šalies raida priklauso nuo to, kaip ji sugebės susidoroti su vidinėmis problemomis, tokiomis kaip korupcija ir paplitęs nusikalstamumas. Tuo tarpu Tadžikija iki šiol išlieka priklausoma nuo Rusijos ir linkusi palaikyti glaudų bendradarbiavimą su šia valstybe. Santykiai su Vakarais riboti ir daugiausia palaikomi su tarptautinėmis finansų institucijomis, ypač Tarptautiniu valiutos fondu (TVF).

Turkmėnija tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių išlieka nepriklausoma ir deklaruoja neutraliteto politiką. Turkmėnijos valstybės stabilumas priklauso nuo vieno asmens, prezidento Saparmurato Nijazovo, kuris valstybėje įtvirtino autoritarinį režimą, paremtą jo asmenybės kultu. Kol Rusija, Iranas, Kinija ir JAV turi svarbius, netgi gyvybinius, interesus Turkmėnijos stabilumo atžvilgiu, šios valstybės turi mažai žinių, kaip jį pakeisti, kaip jam daryti įtaką: vienašališkai ar per tarptautines institucijas. Didžiosios valstybės kartu baiminasi dėl galimo nestabilumo šalies viduje, nes neaišku, kaip tas stabilumas paveiktų tolesnę Turkmėnijos raidą ir vystymosi kryptį. Turkmėnija turi svarbų energetinį resursą – gamtines dujas, kurias pagal pasirašytas sutartis eksportuoja į Rusiją.

Kazachstano santykiai su kitomis valstybėmis yra pagrįsti kaip vienos didžiausių energetinių išteklių tiekėjų, o prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, 2005 m. perrinktas prezidentu dar vienai kadencijai iki 2009 m., užtikrina tokios politikos tęstinumą. Kazachstano užsienio politiką galima apibūdinti kaip daugiavektorinę, nes šalies vyriausybė plėtoja santykius su JAV, Rusija bei Kinija ir sugeba išlaikyti pusiausvyrą santykiuose su šiomis trimis valstybėmis. Tokia daugiavektorinė užsienio politika aiškiai atsiskleidžia diversifikuotame šalies energetinių išteklių eksporte, kas sumažina priklausomybę nuo Rusijos ir pritraukia investicijas iš Kinijos į šalies energetinį sektorių. Pradėjus veikti Baku-Tbilisi-Ceyhan dujotiekiui, N. Nazarbajevas susitiko su Azerbaidžano valstybės vadovu ir susitarė ne tik eksportuoti kazachų naftą per šį naftotiekį, bet ir sutarė statyti naftotiekį, jungiantį du uostus – Aktau (Kazachstano) ir Baku. Kazachstanas taip pat siekia gerų santykių palaikymo su JAV. Pavyzdžiui, Irake dirbo 30 išminavimo ekspertų iš Kazachstano. Be to, pats Vašingtonas turėtų būti linkęs toliau išlaikyti Kazachstano palankumą savo atžvilgiu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras