Šri Lankos valdžia skelbia, kad gegužės mėnesį armijai pavyko galutinai sutramdyti šalies šiaurės rytuose įsikūrusius „Tamilų tigrų“ kovotojus – kelis dešimtmečius trukęs pilietinis karas baigtas ir dabar telieka rasti naują dviejų tautų taikaus sugyvenimo formulę. Nepaisant to, pergalės skonį gali apkartinti vis labiau stiprėjantys įtarimai dėl galimų karinių nusikaltimų. Be to, tamilai, remiami gausios, įtakingos ir turtingos užsienio diasporos, galutinai neatsisako minties sukurti nepriklausomą savo valstybę.

Gegužės 19 d. Šri Lankos prezidentas Mahinda Rajapakse paskelbė, jog kovose su „Tamilų tigrais“ padėtas paskutinis taškas – pergalė neva buvusi tokia įtikinama, kad vyriausybė atmetė tamilų siūlymą liautis smurtavus ir tapti demokratinio proceso dalimi. Interviu BBC (gegužės 26 d.) Šri Lankos gynybos ministras Gotabaya Rajapakse pareiškė, kad „negalima tikėti „tigrų“ pažadais atsisakyti teroro“. Anot jo, šalyje yra užtektinai tamilų politinių partijų, kurios atstovauja šios tautinės mažumos interesams, tad dar vienos politinės jėgos niekam nereikia.

Ir nors Šri Lankos valdžia džiaugiasi karine pergale, dar lieka daugybė neišspręstų problemų ir neatsakytų klausimų. Pirmiausia kyla klausimas, kodėl per paskutinę karinę operaciją (nuo 2009 m. sausio iki gegužės) žuvo tiek daug civilių gyventojų. Naujienų agentūra „Reuters“ (gegužės 22 d., „Last phase of Sri Lanka war killed 6,200 tropps-govt“), remdamasi Šri Lankos gynybos ministru G. Rajapakse, skelbia, kad per karinius veiksmus žuvo 6200 reguliariosios armijos karių ir dar apie 30 tūkst. buvo sužeista. Įvairiais duomenimis, buvo nukauta apie 15 tūkst. „tamilų tigrų“. „Reuters“ primena, kad per šešerius metu Irake žuvo 4600 karių.

Tačiau įdomiausia yra kita statistika: tamilai tikina, kad armija šalies šiaurės rytuose nužudė 20 tūkst. civilių žmonių. Jungtinės Tautos skelbia, kad per paskutinę specialiąją operaciją galėjo žūti apie 7–10 tūkst. civilių. Vienaip ar kitaip – tai stulbinantys skaičiai.

O gegužės 18 d. Šri Lankos prezidentas M. Rajapakse, kalbėdamas parlamente ir kreipdamasis į tautą per televiziją, pareiškė, kad per karinę operaciją prieš „tigrus“ taikių gyventojų kraujas nebuvo pralietas. Netrukus šį drąsų pareiškimą viešai paneigė Šri Lankos integracijos ministras Vinayagamoorthy Muralitharanas, apkaltinęs prezidentą sąmoningu melu.

„The Daily Telegraph“ (gegužės 21 d., „Sri Lankan minister admits army kileed civilians“) išspausdino išskirtinį interviu su integracijos ministru V. Muralitharanu, kuris pats yra tamilas, o praeityje buvo žinomas ir įtakingas „tigrų“ karo vadas. Jis labai apgailestavo dėl savo tautiečių padėties šalies šiaurėje, nes jie buvo tapę tikrais „tigrų“ kovotojų įkaitais, priminė, kad atkovotose teritorijose liko daugybė sausumos minų, kurias sunaikinti  prireiks dvejų metų. Be to, 95 proc. šiaurės rytuose esančios teritorijos pastatų yra visiškai sugriauti ir vyriausybei teks statyti naujus gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines, tiesti kelius ir komunikacijas.

Karo metu iš „Tamilų tigrų“ kontroliuojamos provincijos buvo priversti pasitraukti beveik 280 tūkst. vietinių gyventojų. Atsidūrę spąstuose, kai vyriausybės armija atakavo šiaurę iš oro, o „tigrai“ neleido patekti į kitą šalies teritoriją, civiliai patyrė tikrą pragarą. Pabėgėlių reikalais itin aktyviai domisi kaimyninė Indija, kurios pietų provincijoje Tamil Nadu gyvena milijonai tamilų, palaikančių glaudžius santykius su tautiečiais Šri Lankoje. Indijos valdžia nesuinteresuota, kad šie pabėgėliai sumanytų persikelti į Tamil Nadu ar kad Indijos tamilai pradėtų kelti „nerimo bangas“ dėl nuo karo nukentėjusių savo tautiečių.

Gegužės 22 d. BBC pranešė, kad Šri Lankos vyriausybė pažadėjo sugrąžinti visus pabėgėlius namo. Šalyje apsilankius Indijos užsienio ministrui, buvo patikinta, kad per artimiausius šešis mėnesius tamilai galės vėl įsikurti ten, kur gyveno iki karo. Savo ruožtu Indija pažadėjo pagelbėti pinigais.

Šiuo metu šimtai tūkstančių tamilų pabėgėlių apgyvendinti specialiose stovyklose. Humanitarinės organizacijos skundžiasi, kad negauna leidimo ten lankytis ir vietoje nustatyti, kokiomis sąlygomis gyvena pabėgėliai. Valdžia vienu balsu sako, kad tai – pavyzdinės laikinosios gyvenvietės, o tamilai praneša, kad yra priversti glaustis koncentracijos stovyklose. Šiaip ar taip, tikėtis, kad pabėgėliai jau po pusmečio galės ramiai grįžti namo, būtų naivoka.

Centrinės Šri Lankos valdžios ir „Tamilų tigrų“ konflikto istoriją reikėtų pradėti skaičiuoti nuo 1976 m., kai įsikūrė organizacija „Liberation Tigers of Tamil Eelan“, savo tikslu paskelbusi nepriklausomos tamilų valstybės šiaurės rytuose sukūrimą. Nuo 1983 m. prasidėjo atviras pilietinis karas, per kurį žuvo apie 80–100 tūkst. žmonių. 1987 m. Indija į Šri Lanką atsiuntė kelias karines divizijas, turėjusias vykdyti taikdarių misiją, tačiau taika net nekvepėjo, tad po trejų metų indų kariai išskubėjo namo.

Indijos „įsikišimas“ kainavo labai daug: per vieną rinkiminę kelionę šalies pietuose, kabindama ant kaklo pasveikinimo vainiką, šalia premjero Rajivo Gandhi susisprogdino tamilų mirtininkė. 1993 m. gegužės 1 d. „Tamilų tigrai“ susprogdino Šri Lankos prezidentą Ranasinghą Premadą. Centrinė valdžia atsakė itin griežtai: karine jėga buvo užimta Jaffnos provincija, kurią tamilai vadina Tamil Eelanu, tačiau karas toli gražu nesibaigė.

2006 m. Europos Sąjunga paskelbė „Tamilų tigrus“ teroristine organizacija ir paragino savo piliečius nevykti į pilietinio karo draskomą šalį. Po metų tamilai įvykdė šiurkštų išpuolį prieš užsienio diplomatus: buvo apšaudytas sraigtasparnis, kuriuo skrido ambasadoriai, nukentėjo Italijos, Vokietijos ir JAV diplomatinių misijų vadovai.

Pagrindinis „Tamilų tigrų“ įkvėpimo šaltinis buvo 55-erių metų judėjimo lyderis Velupillai Prabhakaranas, vadinamas bebaimiu „tigrų“ vadu. Apie jį buvo kuriamos ištisos panegirikos ir iš lūpų į lūpas perduodamos jo žygdarbių detalės. Kalbama, kad „tigrų Šarchanas“ ant kaklo nešiojo specialią kapsulę su cianidu – tam atvejui, jei patektų į nelaisvę. Jo panieka gyvenimui ir mirčiai turėjo būti pavyzdys ne tik kiekvienam „tigrui“, bet ir visiems tamilams.

V. Prabhakaranas baigė aukštąjį mokslą, jaunystėje daug skaitė ir žavėjosi Napoleonu bei Aleksandru Makedoniečiu. Vėliau jį įkvėpė Indijos išsivadavimo veikėjai Chandra Bosa ir Bharata Singa, kurie išgarsėjo kovose su britų kolonistais. Dar vaikystėje „Tamilų tigrų“ lyderis patyrė diskriminaciją, nes negalėjo mokytis kartu su sinhalų vaikais, vėliau jam buvo sunku susirasti geresnį darbą. Galbūt tai ir tapo naujojo pasipriešinimo pagrindine idėja, tačiau ilgainiui partizaninis „tigrų“ karas pasidarė tikru pragaru ir paprastiems tamilams, kurie verčiami mokėti duokles, atiduoti į „tigriukų“ gretas savo vaikus (kalbama, kad toks nerašytas įstatymas buvo taikomas kiekvienai šeimai – po vieną sūnų) ir turi kentėti nuo armijos atsakomųjų smūgių.

Per paskutinę karinę operaciją V. Prabhakaranas žuvo. Jo mirties faktą patvirtino ir buvęs įtakingas „Tamilų tigrų“ karo lauko vadas, dabartinis integracijos ministras V. Muralitharanas – džiunglėse rasto „tigrų“ vado kaktoje buvo viena vienintelė mirtina šautinė žaizda.

Ar Šri Lankos tamilai turi teisę sukurti savo valstybę? Galbūt, nes tamilai yra viena didžiausių tautų pasaulyje, neturinčių valstybės. Tačiau „tigrų“ kovos metodai gali kelti tik pasibjaurėjimą. Terorizmo ekspertai tvirtina, kad Šri Lankos „Tamilų tigrai“ yra mirtininkų sprogdintojų išradėjai, šiam tikslui pirmieji pasaulyje pradėję naudoti moteris ir mažamečius vaikus. Skelbiama, kad apie 40 proc. visų pasaulyje įvykdomų teroristinių aktų autoriai – „Tamilų tigrai“.

Ar Šri Lankos vyriausybės pergalė šalies šiaurės rytuose pagaliau taps taikaus gyvenimo pradžia? Gali nutikti visaip. Šiandien kovotojų pajėgos stipriai aplamdytos, jie silpti pradėjo dar 2004 m., kai nuo „Tamilų tigrų“ organizacijos atsiskyrė vienas įtakingiausių kovotojų – V. Muralitharanas, vėliau ėmęs aktyviai bendradarbiauti su valdžia ir gavęs solidų postą. Šis buvusio karo lauko vado demaršas gerokai demoralizavo kovotojų gretas. Be to, pernai armijai pavyko sunaikinti „tigrų“ laivyną, kuris buvo gyvybiškai svarbus tiekiant ginklus, maisto produktus ir t. t. į faktiškai izoliuotą provinciją.

Tačiau Tamil Eelano idėja nemirė, nes ją palaiko gausi tamilų užsienio diaspora, negailinti nei pinigų, nei spaudimo šalių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Rusijos mokslų akademijos Rytų tyrimų instituto vyr. mokslinis bendradarbis Borisas Volkonskis neatmeta tikimybės, kad „tigrų“ sutriuškinimas gali tik sustiprinti tamilų patriotizmą. Be to, mokslininkas nurodo, kad šis etninis konfliktas turi dar vieną labai įdomią pusę: Šri Lankos tamilai niekada nebuvo vieninga tautinė mažuma, su kuria turi surasti bendrą kalbą vadinamoji pagrindinė nacija – sinhalai. Vieni tamilai, persikėlę į Šri Lanką prieš daugelį šimtų metų, gana sėkmingai integravosi į visuomenę, tapo savotišku inteligentijos sluoksniu ir jų politiniai motyvai nėra primityvus partizaninis karas. Antrasis tamilų etnosas – 19 a. viduryje iš Indijos britų plantatorių atgabenti juodadarbiai, kurių palikuonys iki šiol laikomi skurdžiausiais, mažiausiai raštingais ir labiausiai socialiai bei kultūriškai pažeidžiamais visuomenės atstovais. Šiais žmonėmis manipuliuoti nebuvo sunku „Tamilų tigrams“, su jais „susitvarkyti“ sako galinti ir vyriausybė. Jie labiausiai nukentėjo nuo karo ir jų nuoskaudos dar ilgai bus gyvos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.