Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Su kuo pakeliui Azerbaidžanui? (1)

Viktoras Denisenko
2009 06 08

Į klausimą, kokia yra Azerbaidžano politikos orientacija – rytietiška ar vakarietiška, atsakyti nėra paprasta. Dauguma buvusių sovietinių respublikų tebėra Maskvos įtakos zonoje, tik kai kurios iš jų pasirinko vakarietišką raidos kelią. Yra pavyzdžių, kai ginčas dėl dominuojančios – prorusiškos ar provakarietiškos – orientacijos šalies viduje tęsiasi iki šiol (tai vyksta ir Ukrainoje). Gali pasirodyti, kad Azerbaidžanas laikosi savotiškos neutralios pozicijos, tačiau yra nemažai akivaizdžių veiksnių, formuojančių šios šalies tarptautinių santykių strategiją. Šiuos veiksnius ir bus bandoma čia apžvelgti.

Alijevai – stabilumo garantas

Siekiant atsakyti į straipsnio antraštėje iškeltą klausimą, pirmiausia reikia atsižvelgti į istorinį kontekstą. Azerbaidžanas nebuvo tarp tų respublikų, kurias būtų galima pavadinti nepriklausomybės siekio nuo Sovietų Sąjungos aktyvistėmis. Sprendimą apie išstojimą iš SSRS ši respublika priėmė 1991 metų rugpjūčio 30 d., t. y. jau po Maskvos pučo žlugimo, kai Sovietų Sąjungos subyrėjimas tapo akivaizdžiu ir negrįžtamu procesu. Tų pačių metų rugsėjį pirmuoju nepriklausomo Azerbaidžano prezidentu buvo išrinktas paskutinis respublikos Komunistų partijos Centro komiteto vadovas Ajazas Mutalibovas. Jį palaikė Azerbaidžano Aukščiausioji Taryba, išrinkta dar 1990 metų rugsėjį (suprantama, daugumą joje sudarė Komunistų partijos atstovai). Tuo pat metu opozicinės jėgos sukūrė alternatyvų valdžios organą – Nacionalinę Tarybą.

Pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo politinį Azerbaidžano klimatą stipriai lėmė įvykiai Kalnų Karabache (Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas). Karinės konflikto nesėkmės neleido A. Mutalibovui ilgai išsilaikyti valdžioje: 1992 metų kovą jis buvo atstatydintas. Po jo į valdžią atėjo buvęs disidentas, nacionalistinių politinių jėgų lyderis Abulfazas Elčibėjus. Jis pasisakė prieš Azerbaidžano narystę Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje ir siekė kuo glaudesnių santykių su Turkija. Tačiau A. Elčibėjaus valdymas irgi nebuvo sėkmingas: 1993 metų birželį kilo prieš jį nukreiptas ginkluotas maištas, o oficialiai iš užimamų pareigų jis buvo atleistas pagal tų pačių metų rugpjūtį įvykusio referendumo rezultatus.

Kaip tik tada į politinę sceną grįžo buvęs aukštas Komunistų partijos funkcionierius Heidaras Alijevas. Azerbaidžano prezidentu jis buvo išrinktas 1993 metų spalį ir sėkmingai perrinktas antrajai kadencijai 1998 metais. 1994 ir 1995 metais Azerbaidžane buvo bandoma įvykdyti valstybinius perversmus, tačiau H. Alijevo pozicijos buvo labai stiprios ir jis išsilaikė valdžioje. 2003 metais naujuoju Azerbaidžano prezidentu tapo H. Alijevo sūnus – Ilhamas Alijevas (tuo metu H. Alijevas jau sunkiai sirgo: jis mirė 2003 metų gruodį). 2008 metais I. Alijevas buvo perrinktas šalies vadovu antrajai kadencijai.

Tėvas ir sūnus Alijevai simbolizuoja savotišką Azerbaidžano stabilumą, kuris atėjo po sunkių ekonominio nuosmukio ir karinių nesėkmių Kalnų Karabacho konflikte metų. Heidaro ir Ilhamo Alijevų figūras galima vertinti įvairiai, tačiau kaip tik jų valdymas suformavo šiandieninį Azerbaidžano veidą.

Kalnų Karabacho žaizda neužgijo

Kaip jau minėta, santykiuose su Rusija ir Vakarais Azerbaidžanas išlaiko tam tikrą pusiausvyrą. Kalbant apie santykius su Maskva, ir vėl neįmanoma apeiti jau minėtos Kalnų Karabacho problemos. Separatistinės šio regiono nuotaikos pasireiškė dar 1987 metais, kai čia gyvenanti gausi armėnų bendruomenė pradėjo iš SSRS vadovybės reikalauti perduoti Kalnų Karabachą Armėnijos SSR. Tuometinei Sovietų Sąjungos valdžiai neužteko nei jėgų, nei išminties išspręsti šį konfliktą, kuris po SSRS žlugimo virto rimta ginkluota konfrontacija. Konfliktą pavyko „įšaldyti“ tik 1994 metais (Azerbaidžane jau valdant H. Alijevui). Nors jis nėra išspręstas iki šiandien, galima teigti, kad pergalė jame atiteko Armėnijai. Ir ji buvo pasiekta ne be Rusijos paramos, Maskva iki šiol yra artimiausia Armėnijos partnerė ir sąjungininkė. Taigi, nors Azerbaidžanas ir palaiko gerus santykius su Rusija, šie santykiai yra gana trapūs.

Vargu ar galima teigti, kad Azerbaidžano politika yra prorusiška. Baku dalyvauja GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) organizacijoje, kuri Maskvoje vertinama neigiamai. Nepradžiugino Rusijos ir įgyvendintas naftotiekio Baku–Tbilisis–Džeichanas projektas (šis naftotiekis atidarytas 2006 metais). Šiuo atveju svarbus veiksnys yra tai, kad Azerbaidžanas turi didelius naftos ir dujų išteklius. Vadinasi, šalis gali nesijaudinti dėl savo energetinio saugumo, be to, šiuo atžvilgiu ji yra nepriklausoma nuo Rusijos.

Tačiau Azerbaidžano negalima pavadinti ir vakarietiškai orientuota šalimi. Pati artimiausia ir patikimiausia jo sąjungininkė Turkija yra savotiškame Europos pakraštyje. Galima prisiminti, kiek laiko trunka šios šalies „stojimo į Europos Sąjungą“ istorija. Nuo euroatlantinės integracijos nuotaikų Turkijoje gali labai priklausyti ir atitinkamos nuotaikos Azerbaidžane. Be to, nors Azerbaidžano deklaruojami politiniai prioritetai ir skamba vakarietiškai – plėtoti demokratiją, vykdyti integracijos ir kooperacijos politiką su NATO, Europos Sąjunga, Europos Taryba ir pan. [http://www.azerbaijan.az/], – šalis iš esmės pasirinko autoritarinio valdymo modelį, o tai nesiderina su vakarietiško raidos kelio principu.

Autoritarinės tendencijos stiprėja

Viena iš didesnių Azerbaidžano problemų yra žmogaus teisės. Kaip ir būdinga autoritarinei valstybei, šios teisės čia yra paminamos ir pažeidžiamos. Pagal organizacijos „Freedom House“ ataskaitą, Azerbaidžanas yra priskiriamas prie nelaisvų šalių grupės. Vadinasi, šioje valstybėje sistemingai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės. Pasak Azerbaidžano žmogaus teisių gynėjos Leilos Junus (2007 metų pabaigos duomenys), šalyje pažeidžiamos visos pagrindinės žmogaus teisės: teisėsaugos organai praktikuoja kankinimus, nėra nepriklausomo teismo, varžoma susirinkimų ir žodžio laisvė, falsifikuojami rinkimų rezultatai [http://tolishpress.org/news/136.html]. Remiantis įvairių žmogaus teisių stebėjimo organizacijų duomenimis, galima teigti, kad ir šiandien situacija nepagerėjo.

Šių metų kovą Azerbaidžanas žengė dar vieną žingsnį autoritarinio valdymo tendencijų stiprėjimo link. Kaip buvo pranešta, šalyje įvyko referendumas, kuriame žmonės pasisakė už tam tikras šalies Konstitucijos pataisas. Viena iš pataisų panaikino Azerbaidžano konstitucijos 101 straipsnio penktą punktą, kuris skelbė, kad „niekas negali būti išrinktas Azerbaidžano Respublikos prezidentu daugiau negu du kartus iš eilės“. Vadinasi, dabar I. Alijevas, kuris 2008 metais buvo antrą kartą perrinktas šalies prezidentu, galės kelti savo kandidatūrą ir per visus kitus prezidento rinkimus. Egzistuojant rinkimų falsifikavimo praktikai, tai iš esmės reiškia jo prezidentavimą iki gyvos galvos (su perspektyva perduoti valstybės vadovo postą įpėdiniui).

Kartu tenka pripažinti, kad procesai, kurie vyksta Azerbaidžane, yra būdingi daugeliui Rytų pasaulio valstybių – ypač posovietinėje erdvėje. Egzistuoja net teorija, jog autoritariniai valdymo principai Centrinės Azijos regionui yra būdingi istoriškai [http://www.carnegie.ru/ru/pubs/books/volume/36293.htm]. Tačiau laikydamasis tokių „tradicijų“ Azerbaidžanas vargu ar gali pretenduoti priartėti prie Vakarų pasaulio ar juo labiau į jį integruotis.

Išvados

Faktiškai Azerbaidžanas nuėjo kelią, kuris yra būdingas posovietinėms Centrinės Azijos respublikoms. Jo taktiką galima pavadinti „rytietiškai išmintinga“ pusiausvyra tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio. Šiandien, kai energijos ir resursų klausimas tampa ypač aktualus, Azerbaidžano naftos ir dujų ištekliai yra rimtas koziris, leidžiantis jam neatsidurti tarptautinių įvykių pakraštyje. Spręsdamas energetinius klausimus Vakarų pasaulis vis dažniau ryžtasi užmerkti akis į žmogaus teisių pažeidimų faktus tam tikrose šalyse (ir tai yra labai ydinga tendencija). Azerbaidžanui tai paranku.

Vargu ar priekaištų dėl autoritarizmo Azerbaidžanas sulauks iš Rusijos, kuri ir pati eina tuo pačiu keliu. Tačiau ir Maskva nėra Baku pakeleivė. Energetinių išteklių rinkoje Rusija ir Azerbaidžanas greičiau yra konkurentai nei partneriai. Be to, Rusija jau seniai priėmė sprendimą, kas šiame regione jos artimiausias sąjungininkas, ir tai nėra Azerbaidžanas.

Teisingiausia būtų teigti, kad Baku eina savu, rytietišku keliu, kuris iš dalies sutampa su Turkijos (ši šalis yra pagrindinis Azerbaidžano orientyras). Galima numanyti, jog vienokių ar kitokių tendencijų (pavyzdžiui, europeizacijos) stiprėjimas Turkijoje gali padaryti įtaką ir tolesnri Azerbaidžano raidai – jo politinei ir visuomeninei evoliucijai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras