Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Žygis į Tbilisį – ir norisi, ir baisu (3)

Jonas Motiejūnas
2009 06 15

Ar Rusija gali sau leisti dar vieną karą su Gruzija? Kremlius ne kartą nedviprasmiškai pareiškė norintis, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pasitrauktų iš valdžios.

Jį pašalinti jėga Rusija gali labai lengvai. Rusų tankai stovi apie 40 kilometrų nuo Tbilisio, todėl bet kada gali užimti Gruzijos sostinę bei kirsti svarbiausią šalies greitkelį, padalindami Gruziją į dvi dalis.

Dalis šalies teritorijos – Pietų Osetija ir Abchazija, Rusijos kariuomenės padedamos, pasiskelbė nepriklausomomis valstybėmis. Tiesa, jas pripažino tik Rusija ir Nikaragva, bet faktas lieka faktu: sunku įsivaizduoti, kad artimiausioje ateityje Gruzija šias teritorijas galėtų atsiimti. Greičiau įmanomas priešingas variantas – jų susijungimas (arba aneksija) su Rusija.

Yra argumentų, teigiančių, kad karas neišvengiamas, ir argumentų, tvirtinančių priešingai.

Pradžioje pažvelkime, kokie ženklai leidžia teigti, kad Rusija ruošiasi karui su Gruzija ir yra pasiryžusi iš provakarietiškos valstybės sukurti satelitinę.

Šiaurės Kaukaze dislokuota Rusijos 58-oji armija perginkluojama. Šį mėnesį visai netoli Gruzijos sienos vyks Rusijos kariuomenės manevrai. Kremlius neigia, kad tai yra pasiruošimas karui, bet lygiai tokią pat poziciją Maskva užėmė ir pernai rugpjūčio mėnesį, kai prasidėjo karas su Gruzija. Norėtųsi atkreipti dėmesį dar į vieną dalyką: Rusijos generolai ir žiniasklaida atkakliai teigia, kad Gruzijos kariuomenė po pernai metų karo labai sustiprėjo. Suprask – kelia grėsmę naujai nepriklausomoms Pietų Osetijai ir Abchazijai, ir net pačiai Rusijai. Tai netiesa, nes JAV žadėtos karinės paramos Gruzijai praktiškai taip ir nesuteikė. Tačiau Rusijos generolams norėtųsi šį kartą užbaigti „išvaduojant“ Tbilisį ir M. Saakašvilį pakeičiant sau palankiu statytiniu. Beje, kaip rodo ką tik paskelbtos Rusijos visuomenės apklausos, dauguma apklaustų rusų Gruziją laiko didžiausia Rusijos prieše. Tai neatitinka gyvenimo realybės. Štai kad ir toks faktas: tarp užsieniečių, su kuriais gruzinai kuria šeimas, rusų yra daugiausia.

Tačiau svarbiausias dalykas yra tai, kad Rusijos strateginiai interesai tiesiog stumia Maskvą į Tbilisį. Ypač – ekonominiai interesai. Svarbiausias iš jų – išlikti monopoliste tiekiant Europos Sąjungai dujas ir naftą. Jokios alternatyvos, jokie naftotiekiai ar dujotiekiai Kremliui nei „Gazprom“ ar „Lukoil“ nereikalingi. O kaip tik Gruzija yra ta tranzitinė valstybė, per kurią ES gali gauti dujas ir naftą iš Azerbaidžano ar iš dar tolimesnių valstybių. Tokia šios šalies padėtis, ko gero, ir yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Maskva niekaip nesusitaiko su nepriklausoma, provakarietiška Gruzija.

Tai ilgalaikiai interesai, ir Kremlius jų neatsisakys.

Nemanau, kad Rusijai reikalinga Gruzijos okupacija. Reikalinga lojali ir priklausoma valstybė. Šiuo požiūriu kariuomenės vaidmenį gali atlikti ir nesibaigiantys opozicijos protestai Gruzijoje. Svarbiausias jų reikalavimas – M. Saakašvilio pašalinimas iš valdžios. Tačiau daug demonstracijų vadovų patys neseniai buvo vyriausybėje ar parlamento vadovybėje, tai yra M. Saakašvilio „komandoje“, ir turėjo galimybių realiai kažką pakeisti, bet nepakeitė. Galbūt todėl demonstracijos, kaip rodo kai kurios Gruzijoje atliktos sociologinės apklausos, prezidento populiarumą net didina. Apklausos taip pat rodo, kad visuomenė pavargo nuo nesibaigiančių krizių, politikų tarpusavio vaidų bei karų. Tokios nuotaikos neprimena revoliucinių, bet Kremlius, jei norėtų, lengvai galėtų jomis pasinaudoti. Kol kas Maskva to nedaro.

Taigi, kas trukdo Rusijai pabaigti šį Kaukazo karą ir turėti šalia savęs tokią Gruziją, kurios lojalumo laipsnis atitiktų bent jau tą, kurį Maskvai jaučia Armėnija?

Pradėkime nuo situacijos Šiaurės Kaukaze. Politinė, socialinė ir netgi karinė padėtis ten yra labai nestabili, regione yra užtektinai problemų, kurias Rusijai gali tekti spręsti jėga. Neminėsiu visų, bet vien padėtis Dagestane ir Ingušijoje, be abejonės, kelia Kremliaus susirūpinimą. Šiaurės Kaukazas yra tarsi uždelsto veikimo bomba, kurią būdamas prezidentu padėjo pats Vladimiras Putinas – jo veiksmai Čečėnijoje radikalizavo beveik visą Šiaurės Kaukazą.

Antra ir turbūt svarbiausia priežastis, sulaikanti Rusiją nuo valdžios Tbilisyje pakeitimo, – nežinojimas (arba tiksliau, žinojimas), kaip elgsis Vakarai. Nesunku nuspėti ir JAV prezidento Baracko Obamos poziciją – dar viena intervencija į kaimyninę valstybę, be abejonės, labai pablogintų santykius su JAV. Pablogėtų ir santykiai su ES bei NATO. Ir, žinoma, daug labiau, nei tai įvyko pernai po rugpjūčio karo. Kas jį išprovokavo ir iš tikrųjų pradėjo – Gruzija ar Rusija, vis dar ginčijamasi. Tačiau niekam nekiltų abejonių, kas būtų kito žygio į Tbilisį autorius. Santykiai su Vakarais šį kartą gali pablogėti ilgiau – ne pusei metų, o dešimtmečiams. Rusija to sau leisti negali, nes paprasčiausiai kad ir ekonomiškai ji ne mažiau priklausoma nuo Vakarų nei Vakarai nuo jos energetinių išteklių.

Atsakyti į klausimą – ar bus dar vienas Rusijos ir Gruzijos karas, yra neįmanoma. Šioje situacijoje didelę reikšmę gali turėti ne tik strateginiai šalių, ypač Rusijos, interesai, tarptautinės visuomenės nuomonės ignoravimo baimė, bet ir voliuntaristiniai politikų sprendimai, emocijos arba net atsitiktinumas.

Tačiau dabartinė Gruzija faktiškai yra prinokęs obuolys, kurį Maskva gali nusiskinti kada tik panorėjusi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras