Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  „Maksimaliai pavojingos šalys“ arba kas nutiko su Afganistanu ir Iraku

Ignas Paukštys, RESC analitikas
2006 08 31

Jau praėjo daugiau nei penkeri metai po tarptautinės koalicijos įsiveržimo į Afganistaną bei treji metai po JAV vadovaujamos koalicijos invazijos į Iraką siekiant nuversti tuometinį Sadamo Huseino režimą. Kas nutiko su šiomis šalimis, ar pasiteisino karas su terorizmu ir kokia yra dabartinė padėtis? Galiausiai su kokiomis problemomis susiduria tarptautinės šalių atkūrimo pajėgos?

Vien pažvelgus į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos (LR URM) pateikiamą informaciją mūsų šalies piliečiams, vykstantiems į užsienį, surandame raudonomis raidėmis pažymėtą perspėjimą: Afganistanas ir Irakas – „maksimaliai pavojingos šalys“. Pažymima, kad vyksta dažni turistų ir dirbančių vakariečių grobimai, dažni savižudžių išpuoliai, Afganistane nemažai nesprogusių minų ir kitų sprogmenų, ypač pavojingos masinių susibūrimų vietos (viešbučiai, stotys, parduotuvės, turgūs), vyksta nuolatinė vietinių ginkluotų grupuočių kova.

Afganistanas: centrinės valdžios vakuumas

Nepaisant to, kad invazija į Afganistaną buvo kur kas seniau nei Irake, minėta šalis susiduria su kur kas sudėtingesnėmis problemomis. Dažnai kalbama apie šios šalies atstatymą, tiksliau vertėtų vartoti frazę „sukūrimą nuo nulio“. Afganistanas, valdant Talibano režimui, toli gražu nebuvo itin išvystytas kraštas. Tada, kaip ir dabar, skurdo didžioji populiacijos dalis, o viena pagrindinių žemės ūkio pramonės šakų buvo opijaus auginimas. Visgi ieškant žemo ekonominio lygio priežasčių būtina suprasti šios šalies istoriją.

Dar šaltojo karo metais ši šalis buvo išnaudojama kaip geopolitinis buferis SSRS įtakai stabdyti. Afganistanas buvo dviejų supervalstybių varžymosi objektas. Vienintelė sritis, į kurią buvo investuojama – tenykščių modžahedų rekrutavimas ir savotiško karinio sektoriaus plėtra bei antisovietiškumo arba antiamerikietiškumo skatinimas iš užsienio valstybių biudžetų juodųjų eilučių. Anaiptol nebuvo rūpinamasi civilinės infrastruktūros tobulinimu. Nenuostabu, kad per ilgą laiką dėl nuolatinių išorinių ar vidinių konfliktų šalis nesugebėjo pasiekti bent minimalios gerovės savo gyventojams. O skurdas yra viena iš daugelio socialinių problemų priežasčių.

Dabar, po Talibano režimo nuvertimo, atsirado istorinė galimybė ateityje sukurti stabilesnį, taikesnį ir sotesnį Afganistaną. Atsirado daugiau laisvės iniciatyvai, pagerėjo moterų padėtis. Ilgainiui atsiras galimybės verslo plėtrai bei viduriniosios klasės formavimuisi, o tai turėtų padėti įtvirtini demokratiją. Tačiau transformacijos laikotarpis itin sunkus ir skausmingas tenykštei bendruomenei. Vyksta pilietinis karas, socialinės-ekonominės bei demografinės charakteristikos ypač prastos. Netgi nėra skelbiamas „žmogiškojo išsivystymo indeksas“ (HDI – Human Development Index). Be abejo, jis itin žemas.

Viena didžiausių dabartinių problemų yra prastos sanitarinės sąlygos. Vaizdžiai tariant, kai kuriose Afganistano provincijose Ak-47 („Kalašnikovo“ automatai) yra dažniau sutinkami nei tualetai. Kiek geresnė situacija sostinėje Kabule, tačiau tai, kas vakariečiui atrodo savaime suprantama, čia anaiptol nėra: trūksta sanitarinių mazgų, neišvystyta infrastruktūra, ore tvyro nuolatinė įtampa ir baimė. Dar daugiau, elektros energijos pakanka tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. populiacijos.

Tačiau, lyginant su provincija, sostinėje gyventi kur kas geriau. Joje bent jau veikia valdžios struktūros, ko nepasakysi apie tolimesnius regionus, kur karaliauja vietiniai karo vadai ar kiti „karaliukai“. Kitaip tariant, viena iš didžiausių problemų – centrinės valdžios vakuumas. Apibendrinant, Afganistanas išlieka maksimaliai pavojingas kraštas ne tik vakariečiams bet ir tenykščiams puštūnams, tadžikams, chazarams, turkmėnams, aimakams ir daugeliui kitų etninių grupių.

Irakas: balansavimas ties pilietinio karo riba

Šiek tiek geresnė situacija yra Irake: jis bent jau „dreifuoja“ teisinės valstybės link. Tam, be abejo, pasitarnauja ir palankesnės socioekonominės charakteristikos. Irakas ir anksčiau buvo labiau išvystytas kraštas. Ekonomikos lygis ir iki karo, ir po karo buvo santykinai aukštesnis nei Afganistane. Kalbant apie demokratinių žaidimo taisyklių įtvirtinimą, būtina pastebėti, kad dar 2005 metais buvo priimta naujoji konstitucija, kurią entuziastingai palaikė kurdai bei šiitai ir oponavo sunitai. Pastarieji mano, jog naujoje konstitucijoje de facto apribojamas jų dalyvavimas politiniame šalies gyvenime. Kitaip tariant, pagal proporcinę rinkimų sistemą natūraliai susidaro situacija, kad sunitai turėtų amžinai būti opozicijoje. Nuo pat pradžių ekspertai kartojo, kad jeigu nebus sukurta pakankamai gera svertų ir atsvarų sistema ir subalansuota etnokonfesinė sunitų ir šiitų trintis, rizikuojama priartėti prie pilietinio karo slenksčio.

Ir iš tikrųjų po rinkimų labai mažai sunitų pateko į parlamentą. Šiitai buvo aktyvesni balsuotojai, o sunitai boikotavo rinkimus, nes nematė prasmės. Dabartinė situacija primena Afganistaną: vyksta vidinių grupuočių kovos, kasdien griaudi sprogimai, peršantys mintį, kad tai pilietinis karas. Visgi tai tik iš dalies yra tiesa. Pilietiniame kare sukilėlių veiksmai pasižymi didesne koordinacija, netgi „atviresnėmis“ karinėmis operacijomis, nukreiptomis prieš valdančiojo režimo jėgos struktūras. Taip pat pilietiniame kare sukilėliai turėtų kontroliuoti bent jau dalį infrastruktūros. Tiksliausias dabartinės situacijos Irake apibūdinimas – balansavimas ties pilietinio karo riba.

Jeigu Afganistane apie 80 proc. populiacijos yra sunitai, kurie dar suskilę į dvidešimt didesnių ar visiškai miniatiūrinių etninių grupių, laikas nuo laiko besivaržančių tarpusavyje, tai Irake konsensusas etniniu pagrindu turėtų būti randamas lengviau. Ten gyvena 75 proc. arabų, apie 15 proc. kurdų ir apie 5 proc. asirų bei kitų etninių grupių. Kalbant apie visuomenės sutarimą, nederėtų pamiršti ir religijos, kuri itin svarbi musulmonų kraštuose. 65 proc. Irake gyvenančių musulmonų yra šiitai ir 32 proc. sunitai, likusi dalis – krikščionys. Etnokonfesinis susiskaldymas taip pat egzistuoja, kurio keliamas nestabilumas yra vienas iš didžiausių tarptautinių atkūrimo pajėgų galvos skausmų.

BBC radijas neseniai kalbino britų diplomatą Rorį Stiuartą (Rory Stewart). Pastarasis išleido dvi memuarų knygas apie Iraką ir Afganistaną. Kalbėdamas studijoje diplomatas pasakojo apie demokratijos perspektyvas kadaise Sadamo Huseino valdytoje šalyje ir pateikė vieną ganėtinai kraupų, bet situaciją neblogai atskleidžiantį pavyzdį. Jis kalbėjo apie jauną 26 metų vaikiną vardu Haidas, kilusį iš provincijos. Irakietis buvo ganėtinai retas pavyzdys – išsilavinęs, baigęs Bagdado universitetą, sklandžiai kalbantis angliškai, tikintis demokratijos, nuomonių pliuralizmo bei žmogaus teisių universalumo vertybėmis, nonkonformistiškas, nes dalyvaujantis savo bendruomenės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Vaikinas teigė, kad dabar egzistuoja puiki galimybė sukurti taikesnį, teisingesnį ir laisvesnį Iraką, nei jis buvo esant Sadamo Huseino diktatūrai ir kurdų genocidui.

„Jis šnekėjo žmogaus teisių ir liberalių vertybių kalba“ – pasakojo britų diplomatas Roris Siuartas (Rory Stewart). „Deja, nepraėjo nei pusė metų ir jį, grįžtantį namo iš darbo, nužudė teroristinės organizacijos nariai“. Radikalių islamistinio terorizmo organizacijų požiūriu, toks musulmonas per daug suvakarėjo ir nusisuko nuo „tikrojo“ musulmonų kelio. Šis pavyzdys parodo su kokiomis milžiniškomis problemomis susiduria vakarų šalių atstatymo komandos. Tokių kaip Haidas yra ir daugiau, bet jie praktiškai nėra atstovaujami valstybiniame gyvenime. „Jie per daug nuosaikūs“ – teigė britas. „Tam, kad tave išgirstų, turi būti radikalus ir galingas pokariniame Irake“.

Ateities vaizdas

JAV prezidentas Džordžas Bušas 2006 m. pareiškė, kad dabar neketinama trauktis nei iš Afganistano, nei iš Irako. Tai dar labiau pablogintų padėtį. Centrinė valdžia galutinai prarastų kontrolę ir tai paskatintų teroristinių organizacijų, tiesiogiai remiamų kaimyninės Saudo Arabijos bei Sirijos, įtakos padidėjimą, net galimą valdžios šiose šalyse perėmimą.  Priešingai, reikia kantriai ir sunkiai dirbti, siekiant atstatyti abi šalis ir sustabdyti pilietinį karą. Kaip raktas įvardijamas viduriniosios klasės gausinimas. Ji būtų palanki vakarietiško tipo gyvenimo būdui ir demokratinei valdymo formai. Nepaisant to, kad ši klasė yra musulmonai, jų pozicija daug nuosaikesnė, skatinanti dialogą, bet ne konfrontaciją.

Tai didelis iššūkis, kuris reikalauja daug ilgesnio laikotarpio nei praėjo iki šiol. Pirmiausia reikia suformuoti valstybei pavaldžias jėgos struktūras (policiją, reguliariąją kariuomenę), o tai iš principo jau dabar yra padaryta, tačiau po to reikia sugebėti tomis jėgos struktūromis atkurti tvarką šalyje. Pastaroji užduotis sekasi kur kas sunkiau, o civilizacija prasideda nuo tvarkos.

Kalbant apie jungtinių pajėgų invazijos į Iraką ir Afganistaną būtinumą, vertėtų pabrėžti, kad jos iš tiesų atnešė daugiau gero nei blogo: sustabdyti siaubingi žmogaus teisių pažeidinėjimai tiek Sadamo Huseino, tiek Talibano režimuose, pagerinta moterų padėtis, netgi kuriamos sąlygos visokeriopam šalių vystymuisi. Pristabdytas pigių Afganistane auginamų narkotikų eksportas, sunaikinta daugiau nei du trečdaliai Al-Qaidos pajėgų, kuriamos sąlygos regiono stabilizacijai. Nemaža dalis Vakarų šalių jau norėtų atitraukti savo pajėgas, tačiau tai būtų sustojimas pačioje pusiaukelėje. Tol, kol nėra visiškai įtvirtintas tenykščių valstybių suverenumas ir sustabdyti pilietiniai karai, apie pasitraukimą negali būti nei kalbos. Dar turi praeiti nemažai laiko, kol LR URM informacijoje Afganistanas ir Irakas bus pateikiamos ne kaip „maksimaliai pavojingos šalys“, bet kaip turizmui, verslo plėtrai, kultūriniams ir kitokiems mainams rekomenduotinos šalys.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras