Taikos ženklų Afganistane beveik nematyti, pažanga – tiek karinė, tiek politinė – labai lėta. Tačiau NATO ir Jungtinės Valstijos ieško naujų išeičių bei sprendimų. Lengviausias iš jų yra kariuomenės padidinimas: JAV faktiškai jau dvigubai padidino šį skaičių, lyginant su praėjusiais metais, bet rezultatų kol kas nematyti. JAV ir NATO tenka kovoti su partizaninius metodus taikančiais religiniais fanatikais, turinčiais bazes užsienyje – Pakistane. Vien kariuomenės didinimas vargu ar ką nors duos. Tai geriausiai rodo nesėkminga SSSR kariuomenės patirtis Afganistane, ir ji jokiu būdu neturėtų būti pamiršta.

Tačiau padėtis, palyginti su sovietinės invazijos laikais, labai stipriai pasikeitė. Afganistano problemą Vakarai imasi spręsti kompleksiškai. Tai JAV prezidento Baracko Obamos naujosios taktikos esmė.

Visų pirma Afganistano problemos neatsiejamos nuo Pakistano, ir ypač pastaruoju metu ten susiklosčiusios padėties.

Įvykiai Afganistane stipriai sukrėtė visą regioną, o branduolinis Pakistanas atsidūrė ties nacionalinės ir politinės katastrofos riba. Pakistano valdžios nekontroliuojamuose pasienio su Afganistanu rajonuose glaudžiasi Talibano teroristų rengimo bazės, tikėtina, jog ten yra įsikūręs ir Osama bin Ladenas.

Vienu metu atrodė, jog Pakistano Talibanas tampa labai rimta grėsme pačios Pakistano valstybės egzistavimui – nemaža šalies teritorija buvo atsidūrusi jo kontrolėje. Kelis mėnesius trunkančios Pakistano karinės operacijos regionuose netoli sienos su Afganistanu pradeda duoti rezultatų – nemaža teritorijos dalis jau atkovota iš islamistų – ir atsiranda vilčių, kad karingųjų islamistų pozicijos Pakistane silpnėja. Tačiau karinės operacijos Svato slėnyje sukėlė tokį pabėgėlių srautą, kad tai tapo dar viena iš daugelio humanitarinių katastrofų pasaulyje.

Daugelis apžvalgininkų teigia, kad Pakistano pastangos įveikti Talibaną yra gana dviprasmiškos: viena vertus, Talibano pretenzijos bei ideologija Pakistano vyriausybei yra nepriimtinos, kita vertus, Talibanas didele dalimi yra Pakistano specialiųjų tarnybų kūdikis. Islamabadui nepatinka, kad Afganistane didėja Indijos įtaka, o ją riboti Islamabadas pasiryžęs bet kokiomis priemonėmis. Indijos baimė trukdo Islamabadui galutinai sutriuškinti Talibaną – ateityje jo dar gali prireikti. Jeigu Pakistanas Talibanui įveikti skirtų tiek pat energijos, kiek skiria Indijai sustabdyti ir visam Kašmyrui užimti, šalis jau seniausiai būtų visiškai kontroliuojama centrinės valdžios.

Talibano treniruočių  stovyklos, ligoninės bei vadovybės centrai Pakistane yra viena didžiausių nestabilumo Afganistane priežasčių. Žvelgiant paviršutiniškai, situacija primena tą, kurioje Afganistane buvo atsidūrusi Sovietų Sąjunga. Sovietinė kariuomenė nepajėgė sutriuškinti afganų pasipriešinimo dėl to, jog norint laimėti kovą reikėjo sunaikinti modžahedų bazes Pakistane. SSSR vadovybė nenorėjo karo su dar viena islamiška valstybe. Leonidas Brežnevas puikiai suprato, kad Afganistano ir Pakistano sienos peržengimas būtų reiškęs rimtą konfliktą ne tik su musulmonišku pasauliu, bet ir dar didesnį su Vakarais.

NATO turi galimybę pasiekti Pakistane esančią „Al Qaeda“ bei Talibaną, ir gali tai padaryti spausdama Pakistaną. Be to, nemažai islamistų, įsikūrusių stovyklose Pakistane, JAV likvidavo pasitelkusios nepilotuojamus lėktuvus.

Nors ginkluotų grupuočių sunaikinimas Afganstane yra svarbus, tai nėra vienintelis kelias Afganistanui stabilizuoti.

Taikos nebus, kol šalyje nėra normaliai funkcionuojančios politinės sistemos, bent kiek primenančios demokratiją arba konkuruojančių grupių susitarimą.

Šių metų antroje pusėje Afganistane vyks prezidento rinkimai. Nors Vakarai tai vertina kaip svarbų žingsnį demokratijos link, jų svarba labai abejotina. Šalyje praktiškai neegzistuoja politinės partijos, daugumą regionų valdo ginkluotų grupių vadai, kurie šiuo metu yra lojalūs prezidentui Hamidui Karzai‘ui. Beje, Vakarų remiamas, bet kartu ir kritikuojamas H. Karzai‘us labai skeptiškai vertina politinių partijų kūrimą. Todėl jo pergalė vargu ar reikš rimtesnius žingsnius demokratinės sistemos link. Šiuo atžvilgiu mažai ką reiškia tai, jog rinkimuose varžysis 40 kandidatų. Dauguma jų yra nieko verti, o pergalę pavyks pasiekti tam, kas geriausiai derėsis su ginkluotų grupių bei genčių vadais. Ar tai progresas? Taip, jei lyginsime šalį su Talibano valdymo laikais. Ne, jei lyginsime su vizija, kurią turi Vakarų politikai. Tačiau Vakarai, ypač JAV, pradeda suprasti, kad vakarietiškų demokratijos principų negalima taikyti visam pasauliui. Stabilus, nors ir nedemokratiškas Afganistanas yra geriau nei Talibano valdoma teroristų valstybė. Šia kryptimi šiek tiek yra pažengta į priekį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.