Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusijos-Kinijos santykiai: sąjungininkai ar konkurentai (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 08 29

Diskusijos dėl Rusijos-Kinijos santykių nerimsta pasaulyje ir pritraukia vis didesnį ekspertų bei politikų dėmesį. Šiuos santykius galima vertinti, žiūrint per ekonomiką, tarptautinės politikos realistinę perspektyvą ir geopolitinę prieigą. Perėjimas nuo vieno analizės būdo prie kito padeda atskleisti praktiškai visą Rusijos-Kinijos partnerystės, jeigu ją taip galima pavadinti, esmę. Šiame kontekste geopolitika, galbūt, leidžia pažvelgti į klausimą iš pačių supratimo gelmių.

Ekonominiai santykiai

Ekonominiai santykiai tarp šalių turi keletą aspektų. Pirmiausia, energetika. Kinija, dinamiškai augant jos ekonomikai, yra gyvybiškai suinteresuota Rusijos naftos ir dujų importu. 2003 m. jau turėjo būti pasirašyta galutinė sutartis dėl naftotiekio Angarskas-Dacinas, tačiau čia įsikišo Japonija ir pasiūlė Rusijai ekonomiškai vertingesnį projektą Angarskas-Nachodka. Japonai savo globojamo projekto kontekste be viso ko pažadėjo 6-7 milijardų investicijas į Rusijos Tolimuosius Rytus bei rusiškos naftos eksporto į visą Aziją ir JAV perspektyvą. Rusų-kinų naftotiekio planas buvo Kremliuje modifikuotas, numatant nutiesti naftotiekio šaką iš Nachodkos į Daciną, kas kiniečius, žinoma, nelabai tenkina.

Kita vertus, 2006 m. pradžioje, Vladimiro Putino vizito į Pekiną metu, buvo pasirašyta sutartis dėl dviejų dujotiekių iš Sibiro į Kiniją tiesimo, nors prieš tai Gazpromui buvo neleista dalyvauti dujotiekio per Kiniją projekte, kuris buvo atiduotas vietinėms ir Vakarų kompanijoms.

Yra bendradarbiavimo tarp šių šalių branduolinės ir hidroenergetikos srityje galimybių, tačiau kiniečiai neskuba patikėti atitinkamų projektų vykdymą rusiškoms kompanijoms, nors jos siūlo labai konkurencingas sąlygas pagal kriterijų kaina-kokybė. Galima dar paminėti Kinijos valdžios sprendimą nusipirkti ne rusiškus, bet JAV ir Europos civilinius lainerius (nors rusiški lėktuvai vėl gi niekuo nenusileido Boingo ir Airbuso gaminiams) ir tai, kaip sunkiai vyko šalių derybos dėl Rusijos narystės PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija).

Taip pat būtina pasakyti keletą žodžių apie Rusijos-Kinijos pasienio prekybą. Situacija yra tokia, kad didesnė šios prekybos dalis yra nelegali. Kaip pažymi dauguma ekspertų, šalių pasienyje vyksta kriminalizuota kontrabanda, iš kurios pajamas kiniečiai naudoja valiutos, metalų, miško ir kitų išteklių įsigijimui ir išvežimui į Kiniją. Oficialų Pekiną tokia padėtis, kurią sąlygoja rusiškas bardakas (netvarka), tenkina ir jis nesiruošia aktyviai ką nors keisti. O kada rusai atsisakė įvesti pasienyje bevizį režimą kiniečiams, iš pastarųjų pusės kilo nepasitenkinimas.

Pagaliau, kaip galima vertinti ekonominių santykių sferą ir šalių karinę prekybą, kuri faktiškai yra vienpusė (iš Rusijos į Kiniją). Ji reiškia aukštų rusiškų technologijų pardavimą kiniečiams, kurie yra suinteresuoti ir civilinių technologijų, esančių pradinėje vystymo stadijoje importu. Tačiau už pastarąsias kiniečiai vėl nenori mokėti jų vertę atitinkančius pinigus, o nori įsigyti jas pigiai.   

Akivaizdu, kad tiek naftotiekių tiesimas, tiek kiti ekonominiai projektai yra ne vien ekonomikos reikalas. Žiūrint tik iš ekonominio efektyvumo taško, matosi, kad Rusijos-Kinijos ekonominis bendradarbiavimas nėra normalus, per daug banguojantis ir tikslinis ta prasme, kad kiniečiai bendradarbiauja su rusais tose srityse, kuriose patys nori, ir tada, kada nori. Todėl, galima spėti, kad jų žingsnius tame tarpe apsprendžia ir politiniai interesai. Šiame kontekste verta pasitelkti į pagalbą realistinę tarptautinių santykių paradigmą.

„Jokio gailesčio silpniems kinietiškoje sieloje, kuri gerbia tik jėgą, nėra“

Kaip žinia, pagrindinis realizmo principas yra galia (arba jėga) – kas stipresnis, tas ir teisus. Galios vertinimas yra istorinė-psichologinė kiniečių tradicija. Todėl jie stiprius priešus vertina labiau nei sąjungininkus, kuriais nepasitiki ir iš kurių siekia tik egoistiškai pasipelnyti (grįžtant prie šalių derybų dėl Rusijos narystės PPO, galima teigti, kad jų metu kinai norėjo tiek pat „pasipelnyti“ iš rusų, kiek iš jų „pasipelnė“ Vakarai).

Šiame kontekste viskas atsistoja į savo vietas. Kinija šiandien laiko Rusiją ne tai, kad partnere, bet silpnesne partnere. Ji yra suinteresuota išpumpuoti iš Rusijos viską, kas tik yra įmanoma (pradedant energetiniais šaltiniais ir baigiant karinėmis bei civilinėmis technologijomis), o po to, kalbant trumpai ir aiškiai, tiesiog išspjauti. Atitinkamai, kiniečius labai nervina rusų šakojimasis, kai jie tai naftotiekio schemą pakeičia, tai kainą didesnę už naftą prašo, tai kokių ginklų parduoti nenori (pastaruoju metu Kinija nori Rusijoje įsigyti strateginių bombonešių TU-95 ir TU-22M, kas jau yra kur kas rimčiau negu tankai ir paprasti koviniai lėktuvai).

Rusija neabejotinai supranta tokią savo antraeilę padėtį, bet ją skatina ir toliau bendradarbiauti su Kinija vienas žodis – būtinybė. Rusams reikia kiniškų kontraktų, t.y. kiniškų pinigų. Tačiau pastaruoju metu, kuomet Rusija pati stojasi ant kojų pajamų iš prekybos nafta bei dujomis dėka, ji pasijunta tvirčiau derybose su Kinija, kartu suprasdama, jog kiniečiai, kaip besispirtų, be rusiškų energetinių išteklių ateityje vargu ar apsieis. Kiniečiai irgi tai supranta, todėl tam tikrus kontraktus rusams vis tik atiduoda. Kartu jie negadina (bent jau kol kas) Rusijai gyvenimo Centrinėje Azijoje, nors suaktyvino savo bendradarbiavimą su Kazachstanu energetinėje srityje (kazachų nafta jau teka į Kiniją), kas sudaro jiems papildomą užnugarį derybose dėl naftos ir dujų importo iš Rusijos.

Atskirai būtina paminėti Amerikos faktorių Rusijos-Kinijos dialoge. Visi ekspertai iš eilės kalba apie tai, kad nei viena šalis nenori gadinti savo santykių su JAV. Kita vertus, Maskvai ir Pekinui ryškiai nepatinka amerikiečių vienašališka politika pasaulyje ir tai, kad JAV kariai sėdi pačioje Rusijos ir Kinijos pašonėje. Būtent pastarasis momentas padeda suprasti suaktyvėjusį šalių bendradarbiavimą Šanchajaus organizacijos rėmuose. Šiame kontekste didelio pasaulio dėmesio sulaukė 2005 m. rugpjūčio mėnesį įvykę bendri Rusijos ir Kinijos kariniai mokymai. Pažymėtina, kad amerikiečiai į juos net nebuvo pakviesti kaip stebėtojai, o prieš tai Pekinas atmetė JAV pasiūlymą dėl tokių pat bendrų karinių mokymų, ką tarptautinės politikos specialistai siūlo laikyti Kinijos žinia Amerikai, kad Pekinas nesiruošia ramiai stebėti, kaip Pentagonas įsitvirtina prie Kinijos sienų.    

Apibendrinant galima teigti, kad Rusija ir Kinija yra partneriai, bet ne strateginiai sąjungininkai, kas yra abiems labai patogu, nes partnerystė, skirtingai nuo sąjungos, nesukuria kažkokios ypatingos atsakomybės. Dar galima pasakyti, kad šalių bendradarbiavimas yra bendradarbiavimas iš būtinybės, santykiai iš išskaičiavimo, o ne iš meilės. Valstybės dabartiniame etape sueina, nes jas verčia tai daryti išorinės (JAV unilateralizmas) ir vidinės (Rusija remia Kiniją Taivanio klausimu, o kiniečiai remia rusus Čečėnijos klausimu; be to, rusams reikia pinigų, o kiniečiams reikia naftos, dujų ir technologijų) aplinkybės.

Tačiau, galbūt, ateityje Rusija ir Kinija galėtų tapti strateginiais sąjungininkais? Reikėtų pasakyti, kad kiniečių strateginė tradicija iš principo skeptiškai vertina žaidimą sąjungoje, labiau žaidimą trejybėje, kai du pešasi (o jeigu nesipeša, tai reikia pasistengti, kad susipeštų),  kiniečiams laimint. Todėl Kinijos sąjunga su Rusija neatrodo reali. Tačiau geriau atsakyti į iškeltą klausimą galėtų padėti geopolitika.

Geopolitinis nesuderinamumas

Klasikinėje geopolitikoje labai svarbus yra „centrinės žemės“ (heartland) terminas. Pažymėtina, kad geopolitikai laiko Rusiją „centrine žeme“, o kiniečiai patys save taip vertina (jie mano, kad pasaulis sukasi aplink juos). Iš tikrųjų, Rusija objektyviai yra labiau verta geopolitinės „centrinės žemės“ vardo negu Kinija. Kaip aiškina žinomas Rusijos politologas ir geopolitikas Aleksandras Duginas, Kinija tik labai trumpą laiką buvo kontinentiškai orientuota. Vėliau joje įsivyravo atlantistinės nuostatos. Tai, A. Dugino nuomone, įvyko tuomet, kai Kinijoje prasidėjo reformos, kurių metu vienpartinė oligarchija sėkmingai privatizavo valstybinį turtą ir susiliejo su tarptautiniu kosmopolitiniu Vakarų verslo elitu. Pažymėtina, jog Rusijoje tas susiliejimas jeigu ir vyksta, tai tik dalinai ir aplamai sunkiai (kalbama, jog Michailas Chodorkovskis buvo suimtas todėl, kad norėjo parduoti JUKOS užsienio kapitalui). Be to, Rusijoje atgimsta antiatlantistinės imperinės nuostatos (neoeurazisto A. Dugino idėjos tampa vis populiaresnės valdžios koridoriuose).

Taip Rusijos ir Kinijos geopolitinė sąjunga vargu ar yra įmanoma, nes šios valstybės yra „geopolitiškai nekomplementarios“. Pažymėtina, kad vokiečių geopolitikas Karlas Chauschoferis kalbėjo apie ašį Berlynas-Maskva-Tokijas (bet ne Pekinas). Ir nors šiandien Japonija artimai draugauja su JAV, iš principo ji yra labiau kontinentiškai orientuota negu Kinija. Vienintelis dalykas, kuris sunkina artimesnį Rusijos ir Japonijos geopolitinį bendradarbiavimą, yra, žinoma, Kurilų salos. Tačiau pažymėtina, kad Rusija linksta prie naftotiekio, pasiūlyto japonų, tikriausiai ne tik dėl ekonominių priežasčių.  

Išvados    

Du skirtingi autoriai uždavė du skirtingus klausimus. „Ar gali Kinija ir Rusija sau leisti būti sąjungininkais?“ ir „Ar gali Kinija ir Rusija sau leisti nebūti sąjungininkais?“.

Jeigu pabandyti nubrėžti Rusijos-Kinijos santykių perspektyvas, tai tikėtina, kad abi šalys ir ateityje vykdys tokią pat subalansuotą politiką viena kitos atžvilgiu, kokią jos vykdo dabar. Rusijoje ir pasaulyje labai eskaluojama yra idėja dėl Kinijos demografinės ekspansijos į Rusijos Sibirą (kai kurie, ypač Rusijos Tolimųjų Rytų gyventojai mano, kad ji jau seniai prasidėjo) ir net regioninio karinio konflikto tarp Rusijos ir Kinijos, kurio priežastimi galėtų tapti Kinijos noras „apginti savo engiamus tautiečius“ (iš tikrųjų, atimti iš Rusijos žemes, kuriose prieš tai apsigyventų kinai) galimybės. Nuo to yra niekas neapsaugotas, tačiau šiame kontekste reikėtų pažymėti du dalykus. Pirma, istoriškai kinai atsiribojo nuo barbarų iš Šiaurės ir Vakarų Didžiąja siena. Istorinė patirtis yra labai svarbi kinams, todėl galima spėti, kad jeigu Kinija ir nuspręstų projektuoti save į pasaulį (iki galo dar nėra aišku, ar Kinija nori tapti tokio pobūdžio pasaulio galia, kokia yra Amerika, besidominti viskuo, kas vyksta), tai tikėtina, kad ji „plėsis“ (gal ir be kabučių) į Pietryčių Aziją. Rusijai šis regionas mažai rūpi, tad niekas netrukdys jai ir toliau abipusiškai naudingai bendradarbiauti su Kinija, bet ne bičiuliautis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras