Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Užsienio spaudos apžvalgos
 
  Lietuvos prezidentas: Gruzijos vientisumas pažeistas (3)

Komentarai:

Rolandas Tučas, 2009 08 07 14:21
http://tucas.mylivepage.com/forum/1270/872_Karas_Kaukaze%3A_kaltuju_paieska

Dažnai klausiama, kas kaltas del karo Kaukaze. Rusija visa kaltę bando suversti Gruzijai, tuo tarpu naujųjų ES nariu bei JAV žiniasklaida bei vadovai - Rusijai. Mano nuomone, dėl susidariusios situacijos Kaukazo regione kalti ir Gruzija, ir Rusija, ir Vakaru demokratijos.
Kalta Gruzija, kuri, pasinaudodama pasaulio nukreiptu dėmesiu i Pekino olimpiada, mėgino jėgą užimti Pietų Osetijos Respubliką.
Kalta ir Rusija, kuri, formaliai laikydamasi „įsipareigojimų“, padėjo mažytei tuomet dar niekieno nepripažintai Pietų Osetijos Respublikai apsiginti. Tačiau, kaip ir visada pasinaudodama proga, stipriai „perlenkė lazdą“. Akivaizdu, kad Tbilisio, Gorio, kitų Gruzijos miestų bei ūkio objektų bombardavimas nebuvo būtinos priemonės išvyti gruzinus iš P. Osetijos. Galima buvo apsiriboti tik karinėmis operacijomis Pietų Osetijos teritorijoje bei su okupacijos organizavimu tiesiogiai susijusios Gruzijos karinės infrastruktūros sunaikinimu Bet, Rusijos karių profesionalumo stoka, atgyvenusi karine technika, neapykanta gruzinams, vaikiškai naivios geopolitinės ambicijos lėmė, kad buvo sugriauti atokesni gruzinų miestai, žuvo nekalti civiliai.
Kaltos ir Vakaru demokratijos. Pirmiausia todėl, kad visą laiką per mažai dėmesio skyrė Gruzijos santykiams su nuo jos atsiskyrusiomis kaimyninėmis mažomis respublikomis. Jau seniai reikėjo žymiai intensyviau įsijungti į šio regiono problemų sprendimą, tokiu būdu gerokai sumažinant Rusijos įtaką jame, taikyti spaudimą Gruzijai verčiant ją laikytis vakarietiškų demokratijos normų, verčiant visiškai atsisakyti idėjos jėga spręsti santykius su Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis. Deja, jei kai kurios Vakarų šalys ir skyrė dėmesio šiam regionui, tai labai tendencingai – paremdamos autoritarini Saakašvilio rėžimą bei jo militaristinius planus (gaila, bet šiuo atveju pirmuoju smuiku griežė mūsų Lietuva, o tiksliau – jos politikai (dėl Lietuvos visuomenės daugumos paramos tokiai nemoraliai antivertybinei pozicijai tikrai nesu tikras)).

Jau seniai žinoma, kad politikoje nėra nuoseklumo, ne visada paisoma ir vertybių. Dažnai teigiama, kad politika iš principo nėra ir negali būti morali. Tiesiog tokia jos prigimtis. Tačiau blogiausia ne tai, kad ji nemorali, o tai, kad melagingai ar dėl primityvaus neapgalvoto paviršutiniškumo ji bandoma pateikti kaip morali. Ir tai daro ne kokių nors totalitarinių ar autoritarinių šalių vadovai, o vakarietiškomis ir demokratiškomis save laikančių šalių politikai.
Visiškai sutinku, kad panaudodama Abchazijos ir Pietų Osetijos kortą, pasitelkusi iš sovietmečio paveldėtą galingą, bet iš šalies žiūrint kartu ir juokingą propagandinę „mašiną“, autoritarinė Rusija, įnikusi į vaikiškai naivius geopolitinius žaidimus, bandė pademonstruoti savo „galia“, parodyti, kaip gali būti pasielgta su nepaklusniaisiais. Tačiau šiandien į Rusiją nors kiek ją pažystantys sveiko proto žmonės jau nežiūri kaip į „didelę“ ir „galingą“ šalį, kaip kad ji bando save pateikti, o žiūri kaip į neprognozuojamą psichinį ligonį. Na, bet kuriuo atveju ir tokie gali kelti pavojų. Šiandien Rusija desperatiškai bando atkurti „galingos šalies“ įvaizdį. Tačiau jai tai geriausiai sekasi daryti tik savosios šalies viduje, seniai išbandytais propagandiniais metodais apdorojant savųjų piliečių vertybes ir jų pažiūras.
Tad su Rusija viskas aišku. Viskas aišku ir dėl Gruzijos. Juk jos šiandieninės visuomenės, politikų mentalitetas tikrai nedaug kuo skiriasi nuo rusiškojo. Kaip Putinas vulgariai žadėjo susidoroti su kovotojais už Čečėnijos laisvę, taip ir Saakašvilis ne kartą grasino pasielgti su abchazais bei osetinais.

Tačiau iš tikrųjų mums nėra taip svarbu, ką mąsto ir ką veikia Gruzijos ar Rusijos visuomenė, jos politikai. Žymiai svarbiau, ką mąsto ir kokių veiksmų imasi mūsų šalies vadovai. Man svarbu, kad mūsų demokratija, žmogaus teisių suvokimas dar neišaugo iš vaikiškų jaunos demokratijos marškinėlių. Ir didelė dalis visuomenės, o dar blogiau – ir mūsų politikai dar neįsisąmonino ir nesuvokia pagrindinių Vakarų civilizacijos vertybinių normų. Mūsuose demokratija, žmogaus teisės, kitos liberalios Vakarų civilizacijos vertybės yra pačios sau, tiesiogiai perimtos iš toliau demokratijos keliu pažengusių brandesnių kaimynų, tačiau vis dar nesuvokiant jų genezės ir prasmės. O tai puikiai iliustruoja mūsų šalies, o kartu ir kitų ką tik iš totalitarinės komunistinės santvarkos išsivadavusių šalių – naujųjų ES narių pozicija karo Kaukaze klausimu. Žinoma, oponentai paprieštaraus: „bet štai tokia senos demokratijos šalis, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos elgiasi panašiai. Juk jos nėra „jauna“ demokratija ir ką tik iš totalitarizmo išsivadavusi šalis. O juk JAV pozicija pirmiausia ir remiasi bei be galo paklusniai ją plėtoja Lietuva bei mūsų panašaus likimo kaimynės?“. Taip, JAV – „sena“ demokratija, tačiau vertybiniu požiūriu be galo nenuosekli šalis. Iš vienos pusės po ilgai trukusio delsimo parėmusi Kosovo albanų siekį gyventi nepriklausomoje šalyje, iš kitos pusės karštai priešinasi tokiems pat Abchazijos bei Pietų Osetijos daugumos gyventoju siekiams. Tokia Amerikos pozicija jau tapo įprasta ir tradicine šiai šaliai. Tačiau Lietuvos nors kiek giliau mąstantiems ir postsovietinę erdvę neblogai pažystantiems žmonėms tai tikrai nėra priimtina. Visus lietuviškuose interneto portaluose publikuotus straipsnius karo Kaukaze tematika sekdavo karštos komentatorių diskusijos. Taip, buvo palaikančių oficialią, aklai Gruziją remiančią, Lietuvos valdžios poziciją. Tačiau tikrai ne mažiau buvo ir priešingos nuomonės žmonių, teigusių, kad Abchazijos bei P. Osetijos žmonės turi teisę į laisvę, kad Gruzija ne ką ne mažiau autoritarinė nacionalistinė valstybė, nei Rusija. Prisiminkim kad ir plačiai nuskambėjusį Saakašvilio ne visai demokratinį perrinkimą šį pavasarį, ar karštą jo retoriką, raginimus bet kokia kaina „susigražinti“ Abchaziją ir P.Osetiją. Su tokiais pažadais jis ir atėjo į valdžią, tą bandė įgyvendinti šį rugpjūtį.
O kai visuomenei apnuoginama rėžimo Gruzijoje esmė ir jos valdžios bei suklaidintos visuomenės imperialistinės „vertybės“, tada Lietuvos tipo demokratijos griebiasi vienintelio universalaus argumento „JIE MŪSŲ DRAUGAI....“ Kai nebėra kitų argumentų, lieka tik šis... Nepaneigiamas ir labai aiškus argumentas. Padėk draugui, kai jam sunku. Tačiau doras žmogus nepuls aklai remti klystančio ar prasikaltusio draugo. Pirmiau jį sukritikuos, išbars, pamokys, prigrasins daugiau taip nesielgti. Na, tada gal ir pagelbės. O ką daro mūsų valdžia? Ar ji nesupranta, ar tiesiog sąmoningai nenori pastebėti žmogaus teisų ir demokratijos padėties Gruzijoje? Ar nepastebima, kad ten bujoja Putino Rusijos vertas šovinizmas, susidorojimo su nepaklusniomis atsiskyrusiomis respublikomis siekis? Pirmuoju atveju toks trumparegiškumas, vertybinis nesusivokimas yra nepateisinamas pakankamai išprususios visuomenės (kokia yra Lietuva) politikams. Antruoju atveju – sąmoningas pataikavimas, nekritiškas požiūris į demokratinį rėžimą taip pat netoleruotinas. Netoleruotinas žiūrint iš vertybinių Vakarų civilizacijos pozicijų. Na taip, juk politika nėra morali: Arabijos pusiasalyje gyvena vien draugai, o va ten, kitapus Persų įlankos, jau priešai. Taip, juk savaime suprantama, kad tai NE VERTYBINIS PASIRINKIMAS. Juk tikrai vargu ar tarkim Saudo Arabijos karalystėje ar Omano Sultonate visuotinai priimtos vertybės yra nors kiek artimesnės vakarietiškoms, nei Irano. Veikiau atvirkščiai. Taigi čia pasirinkama vėl pagal tą pačią universalią, „visiem gyvenimo atvejams tinkančią“ formulę „JIE MŪSŲ DRAUGAI, O VA JIE – MUSŲ PRIEŠAI“.
Vakarų demokratijoms rekomenduočiau kuo greičiau grįžti prie Vakarietiškos civilizacijos vertybinių pozicijų. Juk nuolatos deklaruojama, kad ES ir NATO yra ne šiaip bet kokiu atsitiktinių šalių sąjungos. TAI YRA ŠALIŲ, KURIOS VADOVAUJASI VAKARIETISKOMIS VERTYBĖMIS SAJUNGOS. Jau praeityje tie laikai, kai pasaulio demokratijoms, visai Vakarų civilizacijai grasino Sovietų Sąjunga ir jos satelitės. Sutinku, tada vardan taikos palaikymo, vardan pozicijų sustiprinimo, vardan atsvaros sovietiniam blokui gal ir buvo galima kiek atsainiau, „pro pirštus“ žiūrėti į vertybes. Tarkim šaltojo karo įkarštyje, strateginių sumetimų pagrindu 1952 m. į NATO buvo priimtos tokios tikrai vakarietiškų to meto standartų neatitikusios šalys, kaip Turkija ir Graikija. Tai buvo visiškai suprantama ir pateisinama. Tačiau šiandien NATO ir ES tikrai jau nėra būtina narių gausa. Grėsmes jau ne tos. Pasauliui šiandien grasina jau ne arogantiška, savo galimybes gerokai pervertinanti Rusija, o religinis fanatizmas, globalios teroristų organizacijos. Tad tikrai nereikia taip skubėti priimti į NATO tokių vakarietiškų vertybinių standartų neatitinkančių šalių, kaip Gruzija. Neprieštarausiu, jai kada nors ir Gruzija, ir mažosios Abchazija bei Pietų Osetija, ir net Rusija taps ES ir NATO narėmis. Tik pirmiau jos turi atsisakyti autoritarizmo, imperialistinių ambicijų, arogantiškos retorikos, turi visiškai atitikti griežtus integracinius kriterijus. O tada – PRAŠOM. Tačiau šiandien to dar nėra. Tad ir Gruzijos priėmimas į NATO Vakarų civilizacijos vertybių požiūriu būtų labai neatsakingas poelgis.

Dauguma ES senbuvių (išskyrus gal tik Ispaniją) jau nėra taip prisirišusios prie teritorinio vientisumo sureikšminimo. Vakaru demokratijos pagaliau suprato, kad prievarta nelaisvėje laikyti tautas – grubus žmogaus teisių pažeidimas ir neišmintingas lėšų švaistymas. Tad XX a. antroje pusėje per pasaulį nusirito tautų išsilaisvinimo banga, buvo deklaruota Tautu laisvo apsisprendimo teisė. Šiandien bet kuri senoji Europos demokratija (išskyrus Ispaniją) tikrai nesipriešintu, jei kuris jos kraštas panorėtų tapti nepriklausomu. Tačiau, išlikę mažytes užjūrio teritorijos visiškai nenori to daryti. Gibraltaro gyventojai 2002 m. vykusiame referendume absoliučia balsų dauguma pasisakė už dabartinio statuso išsaugojimą (Jungtinės Karalystės sudėtyje), panašiai 1995 m. pasielgė ir Bermudai. Folklendo gyventojų apklausos taip pat rodo, kad ir pastarieji nenorėtu būti nepriklausomi ar tapti Argentinos dalimi. Jei dauguma škotu tik panorės, taps nepriklausomais. JK tam tikrai neprieštaraus. Danija tikrai nesipriešintų, jei nuo jos atsiskirti pareikštų norą Grenlandija (dalis Grenlandijos gyventojų inuitų puoselėja tokius planus. Ir kai tik jiems tai padaryti ekonomiškai apsimokės (naudingųjų išteklių kontrolė ir pan.), jie tai ir padarys). Panašiai ir Folklendai. Na, Prancūzija gal kiek ir priešiškiau vertina jos užjūrio departamentų separatistinius ketinimus (pvz., N. Kaledonijos atvejis), tačiau nemanau, kad, gyventojų daugumai išreiškus ketinimą būti nepriklausomais, tam prieštarautų (ji pasimokė jau Alžyre...). Taikiai suskils (na, gal ir neskils) Belgija. Ir panašiai.......
Deja, viso to negalima pasakyti apie tokias „naująsias demokratijas“ ir nedemokratines šalis, kaip Rusija, Gruzija, Azerbaidžanas, Indija, Indonezija, Kinija, Sudanas ir kitos. Toli joms dar iki to.
Pagrįstai kyla klausimas, ar yra kokios išeitys iš šios ir panašių situacijų? Manau, kad taip. Ir tai būtų didžiausios klaidos, didžiausio nesusipratimo, šiandieninėje tarptautinėje teisėje ištaisymas: „TERITORINIO VIENTISUMO“ DOGMOS SUREIKŠMINIMO ATSISAKYMAS IR ŽYMIAI DIDESNIS DĖMESYS ŽMOGAUS BEI IŠ JŲ IŠPLAUKIANČIOMS TAUTŲ IR KITŲ BENDRUOMENIŲ TEISĖMS, TAME TARPE IR TEISEI NEVARŽOMIEMS SPRĘSTI SAVO ATEITĮ. Kitaip tariant, tai būtų 1975 m. Helsinkio konferencijos baigiamojo akto nuostatų, liečiančių valstybių teritorinio vientisumo principą, peržiūrėjimas, atsisakant jo sureikšminimo ir grįžimas prie 1960 m. Jungtinių Tautų Organizacijos(JTO) priimtos „Deklaracijos dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms valstybėms ir tautoms“ bei 1966 m. JTO priimtų tarptautinių paktų, kurių bendras 2-asis straipsnis skelbia: „visos tautos turi teisę į apsisprendimą, gali nustatyti savo politinį statusą, užtikrinantį jų politinį, socialinį ir kultūrinį vystymąsi”. Taigi, TAUTŲ APSIPRENDIMO TEISĖ, kaip viena iš svarbiausių žmogaus teisių, turi vėl gryžti į politikos akiratį, turi būti siekima jos nekliudomo įgyvendinimo.
Visi mes puikiausiai žinome, kad tiek gamtoje, tiek ir visuomenėje vyksta judėjimas, vadinamas EVOLIUCIJA, tai perėjimas iš paprastesnio į sudėtingesnį, iš mažiau tobulo – į tobulesnį. Aplink mus visoje Visatoje nieko nėra amžino. Viskas keičiasi, juda. Tad visi naivūs mėginimai „užkonservuoti“ esamą situaciją, pateikiant ją kaip „tobulą“ ir „nekeistiną“ yra nieko verti. Tuščias energijos ir laiko švaistymas. Pasaulio politinis žemėlapis visais laikais keitėsi, keičiasi ir keisis. Deja, tie pasikeitimai labai dažnai būdavo ir tebėra skausmingi: karai, genocidas, suardyti žmonių gyvenimai... Šiandien civilizacija mums siūlo naują mąstymą, naują požiūrį. Tai tolerancija, pagarba žmogaus teisėms, jų iškėlimas aukščiau bet kokių kvailų ambicijų. Tereikia tik tai suvokti, tai priimti ir tuo vadovautis visose gyvenimo sferose bei šviesti kitus. Deja, deklaruojama viena, o daroma kita. Tad šiandien nuosekliausiai Tautu apsisprendimo teise teberemia tik tokios nelabai įtakingos tarptautines organizacijos, kaip NEATSTOVAUJAMU TAUTU IR ZMONIU ORGANIZACIJA (Unreprezented Nations and Peoples Organization (UNPO)) (www.unpo.org). Tik jai nėra skirtumo, ar tai Abchazija, ar P.Osetija, ar Čečėnija, ar Tyva, ar Tatarstanas, ar Karabachas, ar Tibetas, ar Rytu Turkestanas, ar Darfūras, ar Pietų Sudanas, ar Somalilendas, ar Irian Džaja, ar Achekas, ar Bugenvilis, ar Kurdistanas, ar Kipro Turku Respublika, ar dar bet kuris LAISVĖS trokštantis okupuotas ar de facto jau laisvas, tačiau veidmainiškos pasaulio bendruomenės nepripažintas kraštas. Valstybės neturi naikinti tautų, valstybes turi tapti namais tautoms. Ir tik laisvos tautos, laisva savo piliečiu valia gali jungtis i sąjungas. Su tokia tarptautine teise, kuriai teritorijos gabalas svarbiau už žmonių gyvybes tikrai sutikti negalima. Tad anksčiau ar vėliau šios normos vis tiek bus pakeistos. Juk ir viduramžiais teisė leido degint kitaminčius laužuose. Matot, šiandien ji pasikeitė...
Daugelis replikuotu: „tai rekomenduokite išeiti...“ Manau, kad išeitis tikrai yra. Ir ji: TERITORINIO VIENTISUMO SUREIKSMINIMO ATSISAKYMAS IR TERITORINIAI MAINAI. Žinome, kad Abchazijoje iki 1991 m. unikalios abchazų tautybes žmones sudarė tik nedidelę dalį visų jos gyventojų. Likę buvo rusai ir gruzinai. Etniniai abchazai kompaktiškiau gyveno tik Šiaurinėje Abchazijos dalyje (kartu su rusais) – Gudautos apylinkėse, Kaukazo prieškalnėse ir Tkvarčeli mieste. Dar kartą teigiu NEREIKIA PRISIRISTI PRIE TERITORINIO VIENTISUMO DOGMOS. Kodėl jei nepriklausomybe, tai VISAI Abchazijos (ar P.Osetijos) teritorijai, o jei jau Gruzijai, tai taip pat visą??? Galimi juk TERITORIJŲ MAINAI. Ir tai butu puiki išeitis. Iš tikrųjų didelę Abchazijos dalį (gal net su sostine Suchumiu) butu galima perduoti Gruzijai (problema - pietinėje Abchazijos dalyje esantis abchaziskas Tkvarceli anklavas), o šiaurinei daliai, su miestu Gudauta, kuri iki 1993 m. Abchazijos ir Rusijos kariuomenės puolimo tik čia ir buvo, leisti tapti nepriklausoma valstybe. Žinoma, iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta. Tarkim, pietinėje Abchazijos dalyje yra abchaziškas Tkvarčeli anklavas, bet ir čia galima rasti išeitį. Remdamas Abchazijos nepriklausomybės siekį, tuo pat metu nepalaikau jos 1993 m. ekspansijos į gruzinų apgyventas Abchazijos teritorijas, ar šimetį įsiveržimą į svanų apgyventą Kodorio tarpeklio dalį.
Manau, kad panašūs sprendimai galimi ir P.Osetijos atveju. Be to šiuo metodu butu galima išspręsti gausybę problemų visame pasaulyje. Tarkim, nuo nepriklausomos Kosovo valstybės atskirti ir Serbijai perduoti nedidelę teritoriją su Mitrovicos miestu, mainais Kosovui perduodant šiuo metu Serbijai priklausančią nedidele albanu apgyventą teritoriją Preševo slėnyje (ten taip pat 2000 m. vyko ginkluotas albanų sukilimas). Ir nuo Čečėnijos buvo galima atskirti bei prie Rusijos prijungti stepinius šiaurinius kazoku apgyventus Nadterečnoje, Naurskoje ir Znamenskoje rajonus, o likusiai kalnuotajai Čečėnijos daliai leisti tapti nepriklausoma šalimi. Panašiai šį metodą būtų galima taikyti ir kituose „karštuosiuose“ pasaulio taškuose. Tačiau Vakarų šalyse vis dar nemąstoma apie tai. Žinoma, pirmiausia tam koja kiša baimė pažeisti teritorinio vientisumo sureikšminimą. Tad panašiais atvejais kuriami patys neišmintingiausi, į niekur vedantys sprendimai, visokių Deitono planų kūrimai. Ar gali būti kas nors neišmintingiau, kaip naivus bandymas susipriešinusias serbų, kroatų ir musulmonų bosnių tautas (iš esmės tai viena tauta, suskilusi ir susipriešinusi religiniu pagrindu) apjungti į vieną valstybe. Tai bene GERIAUSIAS "TERITORINIO VIENTISUMO DOGMOS SUREIKSMINIMO PAVYZDYS. Tai tikrai nesuartino tų tautų. Spalio 5 d. vykę savivaldos lygmens rinkimai šiojes šalyje, kuriuos visuose autonominiuose politiniuose dariniuose laimėjo nacionalistų jėgos, tai tik patvirtina. Iš tikrųjų nereikėjo prievarta apjungti susipriešinusių Bosnijos tautų į vieną federacinę valstybę. reikėjo leisti jiems tvarkytis nepriklausomai, ar jungtis prie kaimyninių šalių (Serbijos ir Kroatijos).
Žinoma, nėra taip, kad tautos gyventu koncentruotai. Suchumyje taip pat gyvena ir abchazai, o Gudautoje bei Tkavarčeli gyveno gruzinai. Tačiau juk yra CIVILIZUOTŲ BŪDŲ juos atskirti. Galima siūlyti žmonėms persikelti, persikėleliams išmokant dosnias kompensacijas (kad jie butų net suinteresuoti tai daryti). Na, o turtingoms Vakarų demokratijoms atsirastų puiki proga aktyviai prisidėti (pirmiausia – finansiškai), atliekant gyventojų apklausas, finansuojant jų persikėlimus ir teritorijų dalybas bei apsikeitimus jomis. Ir tai žymiai geriau bei prasmingiau, nei apginkluoti Gruziją ar panašias sunkiai prognozuojamas autoritarines šalis.

Taigi, baigdamas linkiu visiems būti NUOSEKLAIS savo vertybėse. Ir jai remiame Kosovo bei Tibeto laisvę, tai kodėl gi neparėmus tapačių Abchazijos, Čečėnijos, Pietų Osetijos ir kitų kraštų siekiu?

Rolandas Tučas


gadžiui, 2009 07 30 22:16
O tavo, rusiška kiaule, koks reikalas? IVAN, DOMOJ!

gadis, 2009 07 21 14:50
Musų amerikos jankis per daug įsijautė į svieto lygintojo vaidmenį.

 
 
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras