Pirmąjį šių metų pusmetį pagrįstai galima vadinti vis aktyvesnių Baltarusijos pastangų mažinti savo priklausomybę nuo Rusijos ir dėl to vis dažnesnių rietenų bei akibrokštų Rusijos ir Baltarusijos santykiuose periodu. Šią prielaidą patvirtinančių argumentų esama išties nemažai.

Visą sausį įvairios žiniasklaidos priemonės mirgėte mirgėjo pranešimais apie gilėjančius šių valstybių nesutarimus dvišalio ekonominio/energetinio bendradarbiavimo srityje, susipynusius su politinėmis pretenzijomis viena kitos atžvilgiu. Ženklią šių klausimų dalį – dėl bendrų priemonių pasaulinei ekonominei krizei įveikti, dėl Baltarusijai tiekiamų rusiškų dujų kainos, dėl bendros priešlėktuvinės gynybos sistemos plėtros ir daugelį kitų – bent jau laikinai tuomet pavyko išspręsti. Vis dėlto Minsko ir Maskvos santykiai, neradus bendro sprendimo kai kuriais Rusijai ypač svarbiais klausimais (pavyzdžiui, dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo), liko įtempti.

Dar vienu šaukštu deguto Rusijos ir Baltarusijos dialoge, Rusijos dienraščio „Kommersant“ analitikų teigimu, galima laikyti šių metų vasario 10 d. išplatintą Minsko pranešimą, sulaukusį aštrios Rusijos valdžios atstovų kritikos: Baltarusija pareiškė nesutinkanti savo karinių pajėgų siųsti į konfliktų zonas užsienyje. Taip Aleksandro Lukašenkos režimas formaliai atsisakė vykdyti Rusijai kariniu požiūriu parankų savo įsipareigojimą, pagrįstą sutartimi dėl Kolektyvinių operatyvinio reagavimo pajėgų.

Nepalankiu Rusijai laikytinas ir kovo pabaigoje Baltarusijos parlamento išplatintas pranešimas: klausimo dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo šioje įstatymų leidimo institucijoje artimiausiu metu svarstyti neketinama. Taigi Baltarusijos sprendimas dėl šių separatistinių regionų pripažinimo atidėtas neribotam laikui. Maskvą taip pat erzina A. Lukašenkos režimo sprendimas aktyviai įsitraukti į Europos Sąjungos Rytų partnerystės iniciatyvą (ja siekiama užmegzti glaudesnius ES ryšius su šešiomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, tarp jų ir su Baltarusija), pradėtą vykdyti šių metų gegužės pradžioje. Demonstruojančiu akivaizdų priešiškumą Rusijai derėtų laikyti ir A. Lukašenkos gegužės 29 d. pareiškimą, kad Baltarusija daugiau neturėtų „lankstytis“ Rusijai ir jos ateitis priklausys nuo „kitos planetos dalies“ ir pan.

Vis dėlto bene drastiškiausiu pastarojo meto dvišalių Rusijos ir Baltarusijos santykių politiniu žingsniu galima įvardinti A. Lukašenkos atsisakymą dalyvauti birželio 20 d. Maskvoje vykusiame Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) valstybių vadovų pasitarime. Toks Baltarusijos vadovo sprendimas argumentuotas po gegužės 29 d. A. Lukašenkos pareiškimo Rusijos pradėtu „pieno karu“ ir ekonominiu spaudimu Baltarusijai.

Maža to, komentuodamas šiame pasitarime priimtą sprendimą dėl bendrų KSSO greitojo reagavimo pajėgų kūrimo, Baltarusijos vadovas jį pavadino neteisėtu, nes jis „buvo sudarytas dalyvaujant ne visoms KSSO narėms“ (pažymėtina, kad šios sutarties nepasirašė dvi KSSO šalys – susitikime nedalyvavusi Baltarusija ir pasitarimo metu ją atmetęs Uzbekistanas). Taip Baltarusija sudavė smūgį Rusijos pastangoms plėsti karinius ryšius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis.

Tokia agresyvėjanti Baltarusijos pastarojo pusmečio retorika Rusijos atžvilgiu skatina įvertinti šių pokyčių priežastis bei galimas pasekmes dvišaliams Rusijos ir Baltarusijos santykiams.

Kodėl Baltarusijos politika Rusijos atžvilgiu ėmė griežtėti?

Baltarusijos drąsą šioje situacijoje lemia keletas veiksnių. Pirma, dar praėjusių metų pabaigoje naujuoju Rusijos prezidentu išrinkus Dmitrijų Medvedevą, ėmė stiprėti šios valstybės ekonominis ir politinis pragmatizmas Baltarusijos atžvilgiu. Rusija pradėjo vis aktyviau demonstruoti, kad Baltarusija ir toliau gali tikėtis jos paramos ekonominių ir energetinių išteklių pavidalu, bet tik mainais už Rusijai palankius A. Lukašenkos politinius sprendimus. Tai savo ruožtu Baltarusijos valdantįjį režimą, tradiciškai linkusį kelti triukšmą dėl Kremliaus mėginimų daryti įtaką jo sprendimų priėmimo procesui, verčia imtis atsakomųjų priemonių.

Antra, didėjantis Rusijos spaudimas A. Lukašenką stumia ieškoti alternatyvių sąjungininkų, tarp jų – ir Vakarų bloko valstybės. Juolab kad tam palankūs ir pokyčiai tarptautinėje politinėje arenoje. Prieš metus Vakarų pasaulis Baltarusijos valdantįjį režimą buvo linkęs vertinti kaip diktatorišką, kelias į Europą jam buvo „uždarytas amžiams“, o paskutinį pusmetį Vakarų pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu tapo gerokai švelnesnė. Tai liudija pačioje 2008 m. pabaigoje priimtas Tarptautinio valiutos fondo (TVF) sprendimas suteikti Baltarusijai 2,5 milijardo JAV dolerių paskolą (pažymėtina, kad ši suma Baltarusijai numatytą TVF paskolų kvotą viršija 4,2 karto). Šiame kontekste būtina paminėti gegužę priimtą ES sprendimą pasiūlyti Baltarusijai dalyvauti Rytų partnerystės programoje, Europos Komisijoje šiuo metu sklandantį siūlymą peržiūrėti Baltarusijai taikomus vizų režimo apribojimus, sumažinti vizų į ES šalis kainą ir kita.

Siekdamas išlaikyti tokį Baltarusijai ekonomiškai naudingą Vakarų palankumą, A. Lukašenka yra priverstas priimti sprendimus, neretai prasilenkiančius su Rusijos strateginiais interesais. Šiuo argumentu, pavyzdžiui, galima grįsti Baltarusijos sprendimą vilkinti Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo klausimą, A. Lukašenkos režimo deklaruojamas pastangas siekti konstruktyvaus dialogo su ES ir kita. Todėl pirmame šių metų pusmetyje Baltarusijos pradėtą aktyviai taikyti Rusijai nepalankią politiką galima vertinti ir kaip ekonomiškai bei politiškai pamatuotą Baltarusijos gravitaciją Vakarų link.

Trečia, ieškodamas potencialių partnerių Vakaruose, A. Lukašenkos režimas siekia mažinti Rusijos įtaką Baltarusijos vidaus procesams. Vienas iš pavyzdžių, bent dalinai patvirtinančių šią prielaidą, – minėtasis Baltarusijos sprendimas imti paskolą iš TVF. Kaip žinia, šio fondo paskolos teikiamos, valstybei – paskolos gavėjai primetant gausius ekonominius reikalavimus, apimančius jos išlaidų ribojimo, kapitalo ir prekybos, mokesčių ir monetarinės politikos kontrolės bei kitas priemones. Todėl Baltarusijos sprendimą imti paskolą, be jos tiesiogiai siekiamos ekonominės naudos, galima vertinti ir kaip politiniais interesais pagrįstą prieš Rusiją nukreiptą manevrą.

Šis žingsnis riboja Rusijos galimybes kontroliuoti Baltarusijos mokesčių ir pinigų politiką trumpuoju laikotarpiu. Įvertinant tai, kad svarbiausi Rusijos poveikio Baltarusijai svertai per paskutinių dvidešimties metų laikotarpį pateko į ekonominės ir energetinės politikos sritį, paskolos iš TVF ėmimas vertintinas ir kaip viena iš apgalvotų Kremliaus įtakos Minskui mažinimo priemonių.

Ketvirta, Rusijos atžvilgiu agresyvėjančią Baltarusijos politiką derėtų laikyti ir nuoroda Rusijai. A. Lukašenkos režimas neabejotinai supranta išties didelę Baltarusijos karinę ir politinę reikšmę Rusijai. Todėl jo pastarojo pusmečio politiką galima vertinti ir kaip šiai didžiajai kaimynei netiesiogiai adresuotą raginimą pasverti galimos tolesnės Baltarusijos gravitacijos į Vakarus pasekmes Rusijai ir peržiūrėti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu.

Galiausiai būtina įvardinti ir penktą, simbolinę, paskatą Baltarusijai imtis tokios griežtėjančios politikos. Šiais metais pradėjo šilti Rusijos ir JAV santykiai, gaivinamas dar praėjusių metų rudenį nutrūkęs Rusijos dialogas su NATO, stiprėjanti Rusijos ir Vakarų konsolidacija kovos su terorizmu klausimu ir kita grasina ilgainiui gerokai sumažinti antivakarietiškomis nuotaikomis gyvenančių režimų skaičių. Šiame kontekste paskutiniu Europos diktatoriumi tituluojamo A. Lukašenkos sprendimą prorusišką Baltarusijos politiką papildyti provakarietiškos politikos elementais galima vertinti ir kaip šios šalies nenorą ilgainiui likti viena iš nedaugelio „atstumtųjų“, priklausomų nuo kaimynų (šiuo atveju – Rusijos) geros valios ir malonės.

Taigi pastarąjį pusmetį Baltarusijos vykdytą agresyvią politiką Rusijos atžvilgiu galima apibrėžti kaip politiniais, ekonominiais/energetiniais, ideologiniais ir kariniais argumentais paremtą kryptingą veiklą, kuria Baltarusija ašyje „Rusija–Vakarai“ siekė „iš rytinio kampo pasistūmėti bent jau arčiau centro“.

Tokią politiką vargu ar galima laikyti Baltarusijos pastangomis „atsikratyti“ Rusijos. Veikiau tai siekis sumažinti jos įtaką A. Lukašenkos režimo vykdomai politikai ir padidinti Baltarusijos gaunamą ekonominę naudą, išlaikant pusiausvyrą tarp Rusijos ir Vakarų.

Ko derėtų tikėtis iš Baltarusijos santykiuose su Rusija?

Atsakymą į šį klausimą dar šių metų vasario mėnesį pateikė Baltarusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas. Duodamas interviu agentūrai „Elta“, politikas pareiškė, kad „Baltarusijos santykiai su Europa negali ir neturi gerėti tuo pat metu prastėjant jos santykiams su Rusija ar Rusijos santykiams su ES“. Perfrazuojant šią mintį, galima teigti, kad Baltarusija ketina ir toliau siekti išlaikyti jai strategiškai naudingą tarpinę poziciją tarp Rusijos ir Vakarų.

Tam palanki ir šiuo metu esanti bendra politinė padėtis. Viena vertus, nepaisant vėl galimo A. Lukašenkos reveranso Rusijai, Vakaruose Baltarusijos vakarietiškumo idėja šiuo metu vertinama pozityviai. Šią poziciją puikiai iliustruoja Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus pareiškimas agentūrai „BNS“ birželio 27 d. po susitikimo su Baltarusijos premjeru Sergejumi Sidorskiu. Lietuvos vyriausybės vadovo teigimu, „ES Rytų partnerystės programa atveria geras galimybes artimesniam ES ir Minsko bendradarbiavimui, bet tai priklauso nuo abiejų pusių veiksmų“.

Kita vertus, Baltarusijos iš savo įtakos sferos neketina paleisti ir Rusija. Pasak šių metų liepos 1 d. Kremliaus išplatinto pareiškimo, „Rusija yra užsibrėžusi tikslą stiprinti ekonominius santykius su Baltarusija, didinti dvišalį bendradarbiavimą socialinėje ir humanitarinėje srityse, užmegzti glaudesnius ryšius gynybos, saugumo srityse ir ieškoti kompromiso įvairiais tarptautinės politikos klausimais“.

Atsižvelgiant į šiuos faktus ir įvertinant išties didelius centralizuotos Baltarusijos ekonomikos finansavimo kaštus (šiuo metu neįkandamus nei Rusijai, nei Vakarams), didelę Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių, neretai griežtą Vakarų ir Rusijos retoriką įvairiais Baltarusiją tiesiogiai liečiančiais klausimais, Rusijos ir Baltarusijos santykiai ir toliau turėtų išlikti dinamiški. Jų turinys ir intensyvumas neabejotinai priklausys nuo šių valstybių strateginių užmojų, valios bei ryžto derėtis ir nusileisti ir, žinoma, Vakarų bloko valstybių vaidmens sprendžiant įvairius Baltarusijai ar/ir Rusijai aktualius klausimus. Todėl A. Lukašenkos pateiktų politinių akibrokštų, nuo šių metų sausio ne kartą krėtusių Rusijos ir Baltarusijos santykius, tikimybė ir artimiausioje ateityje išlieka didelė.

Išvados

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad pastarąjį pusmetį gerokai atšalusius Rusijos ir Baltarusijos santykius galima vertinti kaip Baltarusijos atsaką į Rusijos vykdomą politiką bei A. Lukašenkos režimui palankius pokyčius tarptautinėje arenoje. Nors Rusijos ir Baltarusijos retorika viena kitos atžvilgiu sugriežtėjusi, vis dėlto šių dviejų valstybių santykių negalima vertinti kaip visiškai pašlijusių ar juo labiau nutrūkusių. Veikiau tai perėjimas į kokybiškai naują, sunkiai nuspėjamą Rusijos ir Baltarusijos santykių etapą, kuriame, be šių valstybių, vis aktyviau turėtų dalyvauti ir Vakarų bloko šalys.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.