Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Irano krizė gilėja

Aurimas Dunauskas
2009 07 17

Birželio mėnesį Irane vykę prezidento rinkimai patraukė išskirtinį pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Nenuostabu, nes, pasikeitus prezidentui, tarptautinė bendruomenė Irane tikėjosi pokyčių, susijusių su šios šalies branduoline programa, santykiais su Izraeliu, Iraku bei apskritai su Vakarais. Prieš prasidedant rinkimams dalis analitikų, Iraną nuolatos laikančių grėsmingu priešininku, beveik neabejojo pirmąją kadenciją baigiančio prezidento Mahmoudo Ahmadinejado pralaimėjimu.

Jau per rinkiminę kampaniją nepasitenkinimas M. Ahmadinejado politika buvo jaučiamas ne tik viename iš paskutinių laisvo žodžio bastionų – Irano sostinės Teherano gatvėse, bet ir šalies žiniasklaidoje, kuri šiaip žodžio laisve negarsėja. Irano dienraštis „Kalemeh“ birželio pradžioje išspausdintame straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Baikite švaistytis tuščiais pažadais!“ savo skaitytojams priminė M. Ahmadinejado neįgyvendintus pažadus. Dėl nesikeičiančių vargingiausių iraniečių gyvenimo sąlygų, būsto problemos, nedarbo rinkiminės kampanijos metu jam kritikos nepagailėjo net tokie konservatyvūs ir tradiciškai valdantįjį režimą palaikantys dienraščiai kaip „Hamshahri“. Žurnalistai nepamiršo ir aštrių su naftos ekonomika susijusių užuominų. Naftą eksportuojančių valstybių organizacijoje (OPEC) Iranas yra antras pagal dydį naftos eksportuotojas. Nors per pastaruosius ketverius metus pasaulyje naftos kaina išaugo ir dėl to įplaukų į šalies iždą padidėjo, daugiau kaip 1400 valstybinių įmonių buvo priverstos nutraukti savo veiklą. Prastėjančią ekonominę situaciją Irane atspindi ir 24 procentus siekianti infliacija. Prie nusivylimo ekonomine politika prisidėjo ir iraniečių pasipiktinimas spaudos, interneto ir apskritai laisvo žodžio apribojimais. Tad nereikia stebėtis ypač dideliu balsuotojų aktyvumu: rinkimų dieną jis siekė 80 proc. ir atspindėjo ypač aktualų visuomenei pokyčių Irane siekį.

Deja, rinkimai, kuriuose su M. Ahmadinejadu varžėsi dar trys kandidatai, – ekspremjeras Hosseinas Mousavi, buvęs parlamento pirmininkas Mehdi Karroubi bei praeityje įtakingai Revoliucinei gvardijai vadovavęs Mohsenas Rezai – baigėsi gatvėse malšinamomis demonstracijomis ir žmonių aukomis.

Iki šios dienos, oficialiais Irano vyriausybės pateiktais duomenimis, demonstracijose žuvo 20 žmonių ir daugiau kaip tūkstantis buvo suimta. Tačiau šie skaičiai įtikina ne visus. Irano tarptautinės žmogaus teisių federacijos viceprezidento Karimo Lahidji teigimu, suėmimų skaičius peršoka 2000 ribą, o keli šimtai iraniečių yra dingę be žinios1.

Kartu su demonstracijomis Irane buvo imtasi politiniu lygmeniu organizuoti aukštesnio ir oficialesnio lygio opozicinį pasipriešinimą, kurio simboliu tapo vienas iš kandidatų į prezidento pareigas – H. Mousavi. Tačiau verta prisiminti, kad kandidatus į prezidento postą tvirtina aukščiausia šalies rinkimų priežiūros institucija – konservatyvi 12 narių Sergėtojų taryba. Tam tikra prasme kandidatai iš anksto atrenkami kaip „telpantys“ į politinio režimo, kuriame galutiniai ir svarbiausi sprendimai priklauso nuo aukščiausiojo Irano religinio lyderio ajatolos Ali Khamenei, rėmus. Jau rinkiminės kampanijos metu atsirado analitikų, perspėjančių, kad H. Mousavi pažadas gerinti Irano santykius su išoriniu pasauliu vargu ar galėtų būti įgyvendintas, nes Teherano branduolinė politika, kaip ir visi galutiniai sprendimai strateginiais klausimais, yra priimami ajatolos A. Khamenei.

Kai kurie Vakarų apžvalgininkai pasirinko dialektinę Irano politinės krizės interpretaciją, pasak jos, demokratijos ištroškusi visuomenė pakilo į kovą su religinio fundamentalizmo fanatikais. Taip mums menkai pažįstamos politinės kultūros šalis buvo įsprausta į supaprastintą dviejų priešininkų kovos schemą. Vienas iš jų – vertas mūsų simpatijų, o kitas yra tik kraujo ištroškęs diktatorius. H. Mossavi‘ui atiteko pirmasis vaidmuo, tačiau reikia turėti omenyje, kad prie jo, kaip Irano opozicijos lyderio, iškilimo ypač prisidėjo Vakarų pasaulio žiniasklaida.

Masiniai protestai, bent jau pirmosiomis dienomis, išreiškė svarbiausią balsavusiųjų siekį – jų balsai turi būti pripažinti. Ir tai, kad dauguma į gatves išėjusių iraniečių protesto ženklu pasirinko žalios spalvos audinio atraižas, visų pirma primena ne paramą H. Mossavi‘ui, o labiau ajatolos Homeini laikų islamiškos revoliucijos aktualumą dabartinėje Irano visuomenėje. Taigi, dar didesnių laisvių siekiantys iraniečiai neatsisako islamiškos respublikos rėmų.

Šiuo metu tarptautinės bendrijos dėmesys nuo demonstracijų Irano miestų gatvėse persimetė prie suimtų Didžiosios Britanijos ambasados darbuotojų likimo bei prie Irano branduolinės programos klausimo. Be jokios abejonės, tolesni tarptautinės bendrijos santykiai su Iranu bus sudėtingi, nes valdantysis režimas, smurtu nuslopindamas iraniečių nepasitenkinimą, atskleidė tikrąjį savo veidą. Radikalumas ir valdžios uzurpavimas atsilieps tarpvalstybiniam dialogui ir Artimųjų bei Vidurinių Rytų geopolitinei pusiausvyrai. Jau prieš rinkimus Iranas nenoriai leisdavosi į derybas dėl savo branduolinės programos, dabar šiuo klausimu su juo net neverta derėtis. Tikrasis Irano lyderis – ajatola A. Khamenei – pasirinko griežto atsako politiką šalies viduje ir tarpvalstybiniuose santykiuose, taip tik dar labiau izoliuodamas Iraną nuo tarptautinės bendrijos ir suteikdamas didesnę įtaką radikaliems šalies politiniams veikėjams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras